Prieš porą metų prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės prisijungęs aktorius Dovydas Pabarčius turi sukaupęs nemažą Estijos teatro ir gyvenimo būdo patirtį, – Tartu universitete mokėsi estų kalbos, o vėliau Estijos muzikos ir teatro akademijos Teatro fakultete baigė vaidybos specialybę.
Ir nors šiandien Dovydas vaidina lietuviškoje scenoje, jo patirtis pasitarnauja – aktorius iš estų kalbos į lietuvių sinchroniškai vers tarptautinio festivalio „Scena 10×10“ svečių iš Estijos spektaklį, rašoma Nacionalinio Kauno dramos teatro pranešime žiniasklaidai.
Aktorių kalbina Jolanta Garnytė-Jadkauskienė.
Dovydai, pradėkime pokalbį nuo tavo pasirinkimo studijuoti Estijoje. Iki šiol neteko girdėti, kad lietuvis sėkmingai baigtų vaidybos studijas Estijos aukštojoje mokykloje. Kaip tau tai pavyko?
Na, pradėkime nuo to, kad Vilniaus universitete studijavau lietuvių ir užsienio kalbą (estų) filologiją. Per mainų programas ne kartą vykau į Tartu universitetą gilinti estų kalbos žinių. Pramokau kalbą, patiko miestas. Ketvirtame kurse man leido bakalauro darbą rašyti Tartu universitete, o gyniau jį Vilniuje. Temą pasirinkau apie estų rašytoją Oskarą Lutsą ir jo kūrybos svarbą estų tautos identitetui.
Bet, pripažinsiu, pajutau, kad filologija ne man, nes traukė scena, vaidyba. Tais metais Lietuvos teatro ir kino akademijoje kursą rinko režisierius Jonas Vaitkus. Buvau nuvykęs į konsultacijas. Lietuvoje galėjau rinktis tik mokamas studijas, o Estijoje man leido pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą. Priėmiau šį iššūkį.
Per stojamuosius skaičiau poeziją estiškai, nors ir netaisyklinga kalba, kažko nesuprasdamas, bet labai degiau noru. Konkursas buvo didžiulis, bet komisiją turbūt pavergė mano užsispyrimas ir energija. Štai taip prasidėjo mano aktorinio meistriškumo studijos Estijoje. Kursui vadovavo puikūs profesionalai Anne Türnpu bei M. Koldits.
Turėjau asmeninius mokytojus, jie daug dėmesio skyrė mano kalbai, akcentui. Jis laikui bėgant sumažėjo, bet, žinoma, atskiriama, kad nesu estas. Esu vienintelis užsienietis estų kalba baigęs Teatro fakultetą.
Papasakok, kaip vyksta aktoriaus meistriškumo studijos Estijoje. Gal galėtum palyginti su Lietuvos?
Mokymosi sistema akademijoje yra panaši kaip ir Lietuvoje – keturi metai studijų, Stanislavskio sistema. Studijų metais pas mus į kūrybines dirbtuves iš LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo atvažiavusios dabartinės mano kolegės Greta Šepliakovaitė ir Jurgita Maskoliūnaitė.
Tiesa, Estijoje yra mažesnis fakultetas – mokosi 2 kursai, o Lietuvoje būsimųjų aktorių kurso atranka vyksta kasmet. Skirtumas gal tas, kad jau trečiame kurse statomi diplominiai spektakliai ir prasideda praktika. Trečiame kurse vaidinau „Von Krahl“ teatre, NO99 teatre, vasaros teatre, o ketvirtame kurse režisierius L. Petersonas pastatė Moljero komediją „`Õpetatud naised” (lietuviškai ši pjesė neišversta. Manau, pavadinimas būtų „Išsilavinusios moterys“, angliškai – „The Learned Ladies”, aut.) Estijos dramos teatre.
Taip pat dar studijuodamas vaidinau kurso draugo spektaklyje Talino miesto teatre ir kurso vadovo M. Koldits spektaklyje „12 įtūžusių vyrų“ Paide teatre kartu su Tartu naujuoju teatru. Studentų diplominiai spektakliai yra įtraukiami į teatrų repertuarus. Teko vaidinti beveik visuose Talino teatruose.
Mane pirmais metais kurso vadovai ramino, stabdė stiprias emocijas scenoje, – jie nebuvo pratę prie ugningo temperamento. Kitą vertus, prigimtinis ekspresyvumas anksčiau padėjo emociškai atsikleisti vyresniuose kursuose. Paprastai žmonės vyksta studijuoti teatro meno į Vakarus, o aš pasukau į Estiją.
Aktoriai daug dirba su tekstu. Tau teko kita kalba. Nejaugi viskas taip paprasta?
Pripažinsiu, kad improvizaciniai etiudai buvo lyg košmaras. Kursiokai berdavo sakinius o aš atsakydavau: „Ja (Taip)“ ir „Ei (Ne)“. Bet pjesės tekstus išmokdavau gana greitai, juolab, kad man labai padėdavo dėstytojai. Tekstai būdavo ilgi, kai kuriuos žodžius kartodavau po 20 kartų.
Įsivaizduokite, mokiausi meno istoriją, filosofiją estų kalba (juokiasi). Mano vadovas pirmame kurse pasakė: „Dovydai, aš tave auginu estų teatrui, ne Lietuvos. Priėmiau tam, kad taptum estų aktoriumi.“ Tas mane labai įpareigojo. Jaučiau didelį vadovo palaikymą. Jis moka ištraukti iš aktorių geriausias savybes, yra labai empatiškas. Labai viliuosi, kad jis atvažiuos statyti spektaklį į Nacionalinį Kauno dramos teatrą.
Po studijų visgi nepasilikai Estijoje, o atvažiavai į Kauną.
Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas žiūrėjo mūsų diplominį spektaklį „12 įtūžusių vyrų“. Susipažinome, jis pakvietė prisijungti prie teatro trupės. Nors po studijų gavau vaidmenį, aš pats kaip aktorius jutau, kad daugiau save galiu išreikšti Lietuvoje savo gimtąja kalba.
Jautėsi mano akcentas, o tai yra svarbu norint atlikti vaidmenis. Be to, labai norėjau pabandyti save teatre Lietuvoje. Jau teko dirbti su Gintaru Varnu, vaidinu dvejuose Gyčio Padegimo pastatymuose. Dabar repetuoju pas Joną Vaitkų. Tai tik pradžia.
Galbūt lietuvių kilmės menininkų Estijoje teko susitikti daugiau?
Teko susipažinti su garsia scenografe Rosita Raud. Ji dirba pagrindiniuose Estijos teatruose, kuria scenografiją garsių režisierių pastatymuose. Dar yra aktorė Tina Tauraitė, turinti lietuviško kraujo, bet nekalba lietuviškai.
Ar galėtum apibūdinti estų teatro savitumą?
Studijuodamas dažnai lankiausi teatruose: Talino miesto teatre, Estijos nacionaliniame dramos teatre, NO99 trupės pastatymuose. Man labai imponavo kurso vadovo, kuris yra žinomas režisierius ne tik Estijoje, darbai. Estijoje stiprus šiuolaikinis ir performatyvus teatras. Trupė „Must Kast“, kuri atvažiuoja į Kauną – kuria dokumentiniu principu – kūrėjai patys rašo.
Sakyčiau, Estijoje yra geras šiuolaikinio ir klasikinio teatro balansas. „Von Krahl“, R.A.A.M trupės daro drąsesnius eksperimentus. Lietuvoje stiprus simbolistinis teatras, tai, be abejo, susiję su Eimunto Nekrošiaus vardu. Dominuoja dideli pastatymai. Tai Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo ir kitų režisierių pastatymai.
O kaip apibūdintum Estijos teatro publiką? Ar yra dėmesys teatrui?
Estai labai retai atsistoja po spektaklio, nors aktorius kviečia nusilenkti nemažai kartų. Įdomu, kad Estijoje teatras laikomas stipria pasipriešinimo sovietinei santvarkai dalimi. Teatre lankosi daug jaunimo, aišku, jį mėgsta ir vyresni. Teatras aktyvus ir vasarą – vyksta pasirodymai atvirose scenose, klojimuose. Spektaklius stato profesionalūs teatrai. Publika mėgsta šiuos rodymus.
Žiniasklaidoje teatras taip pat stipriai figūruoja. Ypač geltonoji spauda seka aktorių gyvenimo įvykius, mėgsta paviešinti skandalus. Galbūt aktoriaus profesija visuomenę labiau veikia negu Lietuvoje.
Teatras eina su laiku kartu, reaguoja į politinius įvykius. Ypač NO99 teatras, kuris yra pastatęs spektaklius manifestus, pats žymiausias „Suvienytos Estijos didysis suvažiavimas“. Estų teatro pagrindas yra estų kultūra, gimtoji kalba, teatruose statoma daug estų autorių, scenoje svarbios šių dienų aktualijos bei praeitis, rezistencija.
Festivalyje „Scena 10×10“ dalyvauja dvi Estijos teatro trupės:„Von Krahl“ ir „Must Kast“. Tu debiutuosi kaip „Must Kast“ trupės spektaklio „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“ („Peks Mõisatallis”) vertėjas į lietuvių kalbą. Šiame spektaklyje per juodojo humoro prizmę nagrinėjamas estų tapatybės klausimas. Kaip tu pristatytum spektaklį? Kodėl jį verta pamatyti?
Man atrodo, kad šis spektaklis puikiai supažindina mus, lietuvius, su mistiškąja estų tauta, kuri taip dažnai figūruoja Lietuvos spaudoje, kaip didesnio gerbūvio šalis. Ar taip yra iš tikrųjų? Spektaklyje vaizduojami pažįstami dalykai: Baltijos kelias, kiti istoriniai motyvai.
Aktoriai dainuoja estų liaudies dainas. Daug estiško humoro. Pasistengsiu jį teisingai perteikti. Manau, kad šis spektaklis padės mums geriau pažinti vieniems kitus. Nors mes identifikuojamės su Estija ir Latvija kaip trys Baltijos šalys, bet gyvendamas Estijoje jaučiau, kad estai yra artimesni su latviais. Jie turi juokingų posakių, adresuotų kaimynams, neva latvis su šešiais kojos pirštais.
Lietuviai yra kiek tolimesni. Prisipažinsiu, norint įsilieti į estų bendruomenę, reikia laiko. Estai mėgsta uždarumą, atstumą. Jie mėgsta sakyti, kad apsibrėžia apsaugos ratą. Į tą apsaugos ratą ir bandysime patekti, žiūrėdami spektaklį „Muškit. Iškęsiu. Neskaudės“.
Spektaklio rodymai vyks rugsėjo 18 ir 19 d. 18 val. ant Didžiosios scenos su sinchroniniu vertimu į lietuvių kalbą.
