D. Matijošaitis apie tėtį: ne viską, ką jis pasakydavo, reiktų imti už gryną pinigą – Kas vyksta Kaune

D. Matijošaitis apie tėtį: ne viską, ką jis pasakydavo, reiktų imti už gryną pinigą

ELTA / Ignas Dobrovolskas 2024/05/05 14:19
Kauno ledo rūmų atidarymas
Asociatyvi / R. Tenio nuotr.
Kauno ledo rūmų atidarymas
Asociatyvi / R. Tenio nuotr.

„Vičiūnai Group“ valdybos narys Dainius Matijošaitis sako, kad jo tėvui, Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui, tekęs spaudimas dėl įmonės gamyklos Kaliningrade „nebuvo etiškas“. Pasak jo, į kilusius klausimus galėjo atsakyti vienas iš jaunesniųjų Matijošaičių, susijusių su „Vičiūnų“ veikla. Tuo metu Kauno meras, pastebi D. Matijošaitis, grupėje nebedirba nuo 2015 m. ir visos informacijos nežinojo.

„Nebuvo labai etiška spausti V. Matijošaitį asmeniškai, kai į visus klausimus galėjau ar aš, ar brolis nuo kompanijos atsakyti, kadangi mano tėtis nuo 2015 ir de jure, ir de facto grupėje nebedirba. (…) Mano tėtis yra gerokai atitrūkęs nuo to ir jis apie tą procesą žinodavo tik tiek, kiek jam leisdavome žinoti, taupydami jo sveikatą. Ne viską, ką jis pasakydavo, reiktų imti už gryną pinigą, nes kartais jis suklysdavo“, – laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo D. Matijošaitis.

Jis neslėpė, kad istorija dėl „Vičiūnų“ gamyklos Kaliningrade pardavimo neigiamai atsiliepė produkcijos pardavimui Lietuvoje, tačiau nuostoliai nebuvo ženklūs.

„Vėlgi, viskas buvo labai suasmeninta. Aš manau, kad tai labai daug ką nulėmė“, – tvirtino „Vičiūnai Group“ valdybos narys.

Galiausiai jis pabrėžė, kad Matijošaičių šeima nėra pasakiusi „nieko šlovinančio apie Rusiją“, o kritikus ragino „išlaikyti faktinį ir loginį mąstymą ir neieškoti emocinių kabliukų“.

„Reikia suprasti, kad mes per paskutinius du metus buvome išvadinti tokiais žodžiais, kad pritrūkčiau vardinti, bet viskas su Rusija – „Rusijos agentai“, „Kremliaus statytiniai“. Visi, kurie ką nors skaitė, puikiai įsivaizduoja“, – sakė D. Matijošaitis.

Dainius Matijošaitis / G. Skaraitienės, BNS nuotr.

„Jūs kai rasite ką nors, kur aš, mano brolis ar mano tėtis kažką tokio šlovinančio apie Rusiją pasakome, kad mumis čia tais vatnikais vadina, tada galėsime padiskutuoti. Bet mes niekada nepolitikavome, mes niekada nešlovinome Rusijos vedamos politikos. Tai siūlyčiau išlaikyti faktinį ir loginį mąstymą, o ne ieškoti kažkokių emocinių kabliukų“, – pažymėjo jis.

– Šnekėsime apie gamyklos Kaliningrade pardavimą ir norėčiau pradėti nuo trumpos priešistorės. Kaip iš viso „Vičiūnai“ atsirado Rusijos rinkoje? Daug įmonių Rusijoje buvo, bet kodėl būtent tuo metu ir ten?

– Reikėtų gerus 25 metus ar daugiau atgal keliauti, ką šiek tiek iš mano pusės nebūtų teisinga pasakoti, nes buvau dar jaunuolis ir dar mokykloje buvau. Bet paprastai paėmus, tai Lietuva po 1991 m. buvo tokiame augimo periode. Visi verslai darė, ką gali, pardavinėjo visur, kur gali. Ir mūsų bendrovė automatiškai tai darė. Kai mes pradėjome gaminti produktus, juos pardavinėjome, kur galėjome.

Tai Rusija buvo, be abejo, viena pagrindinių krypčių. Tuo metu ir daug metų po to visi didieji šalies politikai vartojo populiarią frazę, kad Lietuvai ir Baltijos šalims reiktų būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Manau, kad tas išaugino labai daug verslų – ir stiprių verslų. Tas stengimasis dirbti visur. Tai istoriškai viskas prasidėjo nuo prekybos.

Tada ta prekyba pasiekė tokį lygį, kad pradėjo apsimokėti gamybos toje šalyje turėjimas, nes apimtys didėjo. Iš pradžių buvo eksportuojama produkcija iš Lietuvos į Rusiją. Nesinori prisimeluoti, bet kažkur apie 2001 m. buvo Sovetske pastatytas fabrikas ir jis pradėjo gaminti produkciją, dirbti būtent ant visų NVS rinkų. Aš tai vadinu rusakalbėmis rinkomis. Viskas, kas į Rytų šalis buvo gabenama, tai gaminta ten ir tranzitų transportuojama per Lietuvą į tas šalis.

Mes ir Lietuvoje plėtėme gamybos bazes, įsigijome Estijoje fabriką, Ispanijoje. Tai mes paraleliai auginome ir Vakarų bloką. Ir pas mus taip istoriškai ir susiformavo. Taip mes ir vadinome – Rytų ir Vakarų blokas. Tai yra tokios atskiros šiek tiek respublikos, nes kartais net viduje žmonės konfliktuodavo.

Rytų ir Vakarų blokas tai yra prekybinės kompanijos visose tose šalyse, kuriose dirba iš to fabriko Sovetske ir kitos prekybinės kompanijos, kurios visoje Europoje ir dirba su fabrikais Lietuvoje, Estijoje ir Ispanijoje. Taip kažkaip ir nusistovėjo struktūra. Ir taip daug metų sėkmingai dirbome iki 2022 m. pradžios.

– O ar nebuvo dar prieš 2022 m. idėjos parduoti gamyklą? Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos rinka niekada nebuvo per daug stabili.

– Jeigu žiūrėtume grubiai tuos 25-erius metus, negaliu šnekėti apie Rusiją taip pat, kaip ją apibūdinčiau paskutinius 2 metus. Jeigu išlaikant sveiką protą, tai nebuvo ten kažkokio labai blogo verslo klimato vystyti verslą ir tai yra ne tik mūsų atveju. Visos didžiosios Vakarų pasaulio maisto, gėrimų kompanijos, kurios yra šimtus kartų didesnės nei „Vičiūnai“, ten yra. Kažkas turi 8 fabrikus, kažkas 10 fabrikų ir pan. Tai jos visos taip pat ten dirbo ir plėtėsi panašiu periodu.

Asociatyvi / E. Ovčarenko, BNS nuotr.

Rusija po Sovietų Sąjungos griuvimo turėjo transformaciją paskutinius 30 metų. Tai kažkokiu panašiu periodu ten (įmonės – ELTA) suėjo, vykdė plėtrą ir darė verslą. Na, o kaip dabar sekasi, tai mano nuomone visi patapo situacijos įkaitais. Kažkas yra pakankamai didelis, kad gali sau leisti ir nesukti galvos. Mes nenorėjome būti tokioje situacijoje, kurioje mus pastatė, ir su kiekviena diena situacija labai keitėsi. Tai nuo pirmos dienos to sprendimo, kad viską parduodame ir pamirštame tas rinkas, to sprendimo nekeitėme. Tik kad tas geras vargelis gavosi.

– Kiek pelninga buvo gamykla Sovetske? Ar ji savo pelningumu buvo išskirtinė, žvelgiant tarptautiniu mastu? Apie „Vičiūnus“ šnekant.

– Pas mus per daug kompanijoje tų skaičių. Kasdieninėje veikloje dalyvauju, mano atmintis jų nebeveža. Tai aš, kad neprisimeluoti, konkrečių skaičių nesakysiu. Bet iš esmės, tiek gamykla, tiek prekybinės kompanijos tiek Baltarusijoje, tiek Kazachstane, tiek kitose mažesnėse rinkose, į kurias plėtėmės kažkiek paskutinius 10 metų, tai ten mažiau apimčių. Bet jos visos veikė sąlyginai gerai ir sėkmingai. Ir jeigu taip paklausiant, ar ji buvo išskirtinė, lyginant su Vakarų bloku, tai ne. Tik tiek, kad visas blokas sudarė reikšmingą dalį ir teko su tuo atsisveikinti. Bet kažkokių tai išsišokimų pelningume ar dar kažkur nėra. Tiesiog kažkiek kitaip balansas skaitosi.

– Tai jau ir paminėjote tuos 2022 m. ne kartą ir tą sudėtingą procesą. 2022 m. vasario pabaigoje prasidėjo pilno masto karas ir jau iš karto buvo pradėti kelti visoms Lietuvos, ir ne tik, įmonėms, kurios yra Rusijoje, kada jos išeis. Lygiai taip pat daugiausiai, žinoma, klausimas buvo keliamas jūsų tėvui ir jau tada V. Matijošaitis kalbėjo, kad planuojama, norima ir taip toliau, bet procesas užsitęsė. Gal galite apie patį 2 metų proceso laikotarpį išsiplėsti? Kodėl buvo momentų, kai atrodė, kad tuoj parduosite, bet kažkodėl nepavykdavo?

– Tai jau turbūt ta ilgoji tema. Aš gal tik vieną punktą pasakysiu, kad nebuvo labai etiška spausti V. Matijošaitį asmeniškai, kai į visus klausimus galėjau ar aš, ar brolis nuo kompanijos atsakyti, kadangi mano tėtis nuo 2015 m. ir de jure, ir de facto grupėje nebedirba. Taip, jis su partneriu yra akcininkai. Partneris vis dar aktyviai gyvena ir aktyviai dirba Plungėje, kiekvieną dieną fabrikuose. Mano tėtis yra gerokai atitrūkęs nuo to ir jis apie tą procesą žinodavo tik tiek, kiek jam leisdavome žinoti, taupydami jo sveikatą. Ne viską, ką jis pasakydavo, reiktų imti už gryną pinigą, nes kartais jis suklysdavo.

Nedaug iš tikro mes tos patirties turime. Turbūt daugiau nei vidutinis žiūrovas, bet neturime patirties parduodant ar perkant kompanijas. Mes esame vieną ar kitą kartą per gyvenimą pirkę nedideles kompanijas tam tikrose rinkose. Esame ir pernai pardavę vieną įmonę, kur nusprendėme, kad netinka mūsų portfeliui, bet niekas apie tai net nežino. Kompanijų pardavimas yra tikrai komplikuotas ir sudėtingas procesas. Čia ne bandelių pakelį parduodi, kur pirkėjas aiškiai pamato, sumoka pinigus ir išeina. Tu perki didelį, praktiškai gyvą aparatą, kurio vertė yra visi tie žmonės ir vykstantys procesai.

Tam, kad suprasti tą, ką tu perki, turi labai daug žmonių įsijungti, pasikuisti dokumentuose, skaičiuose ir kitur. Ir tai daro finansiniai konsultantai. Tai mes lygiai taip pat darėme. Mes pasisamdėme vienus geriausių specialistų savo srityje ir jie pakavo verslą į prekę. Ir paraleliai bendravo su visa aibe interesantų. Normaliai, vakarietiškame pasaulyje, bent kiek didesnę įmonę parduodant, nuo sprendimo iki fakto reiktų užsibrėžti minimum metus. Mes pernai pardavėme duonos kepinių gamyklą Plungėje. Ir paskaičiavome, kad nuo sprendimo iki uždarymo beveik metus ir užtrukome.

Bandėme skubėti greičiau ir iš tikro buvo realu sutilpti į pusę metų, kuriuos mes 2022 m. pažadėję buvome, kad iki rudens uždarysime klausimą, jeigu būtų buvęs kitoje pusėje adekvatus elgesys. Tiek iš interesantų, tiek iš Rusijos valdžios struktūrų besikeičiančių taisyklių. Labai ilgai galima pasakoti, kiek jie pakeitė taisyklių ir įstatymų. Ir kiekvieną mėnesį mes atsimušdavome į naują šlagbaumą. Tai tas iš tikro labai daug trukdė.

Mes iš tikro turėjome keturis pirkėjus, su kuriais skirtingais etapais buvome nuėję iki vadinamo dokumentų pridavimo valstybinėms komisijoms, kurios sprendžia, kas ir už kiek gali pirkti. Su pirmuoju pirkėju po pirminių fazių mes galėjome uždaryti tą sandorį rudenį, bet paskutiniais momentais, pridavus dokumentus, mes gauname patvirtinimą, kad jie neturi užtikrinto finansavimo. Visi tokie sandoriai yra daromi su bankų pagalba ir turime gauti iš ten patvirtinimą, kad visai sumai yra finansavimas užtikrinimas. Tai reiškia, kad pirkėjas turi savo dalį, o bankas jam tikrai duos savo dalį. Tas dokumentas yra labai svarbus. Mes jo negavome ir visa tai sąlyginai 2022 m. rudenį subliuško.

Grįžome prie taško A. Bet ne visai, nes bankas, turėjęs finansuoti pirmus pirkėjus, jo finansinis fondas išstojo apsiimti. Visi didieji bankai turi savo investicinius fondus, kurie tiek indėlius investuoja, tiek kitus dalykus. Tai išstojo jų fondas. Ateina pirkėjas numeris 2. Jie ateina ir teigia, kad nepanikuokit, mums įdomu. Jie plečia portfelį, tu pirkinių daug. Mūsų žiniomis, kiek pasakė vietinių juristų komisija tuo metu, virš 2 tūkst. sandorių buvo svarstyme. Nežinau, kaip ir kada jie fiziškai visus praeis ir ar visi praeis, nes galbūt kai kurie padėti tik tam, kad ten gulėtų. Tai išstojo tas investicinis fondas ir sako – viskas bus gerai. Mes jais patikėjome. Prisidavė jie į tą komisiją. Kaip ir visi, kaip ir pirmieji, kaip sekantys du pirkėjai, visi sakė per porą savaičių sprendimas bus.

Pora savaičių patapo pora mėnesių. Iš tikro, čia tas periodas ir buvo 2023 m. savivaldybių rinkimai. Mes nuoširdžiai jau norėjome nuo tėvo purvą nukelti, labai norėjome užbaigti sandorį, bet, kaip visada, susidūrėme su realybe, kurią visada modeliavomės. Kaip sakau, mane visi vadina kompanijos skeptiku. Aš visada pripaišau pesimistinius scenarijus – kas gali būti, kur bandys apgauti. Tai blogiausia, kad labai daug kur likau teisus.

Jie pabandė mus paskutinę akimirką išdurti. Teko su jais mandagiai atsisveikinti. Džiaugiuosi, kad tai turėjo daryti mūsų tarpininkai. Aš nebūčiau norėjęs mandagiai atsisveikinti. Ir 2023 m. pavasarį grįžome į visiškai nulio tašką. Praktiškai metus laiko su šiais dviem žaidėjais praeikvojome ir grįžome į nulį. Ir tada pasikėlėme pirminio konkurso dalyvius, kurie buvo antroje ir trečioje vietoje. Vėl su jais pradėjome šnekėti, ar dar įdomu.

Tai treti kandidatai buvo pakankamai didelė privataus kapitalo investicinė bendrovė. Ir jų portfelis eurais siekė milijardus. Tokie lengvai galintys nupirkti. Jie buvo profesionaliausi, skaičiuojant iš visų keturių. Jie buvo įpratę pirkti, vystyti ir parduoti kompanijas. Pas juos portfelis yra nuo telekomunikacijų iki maisto produktų, rūbų. Tai toje vietoje jie turėjo stiprią komandą.

Labai greitai jie sukramtė ir duomenis visus. Ir su jais automatiškai 2023 m. vasarą prisidavėme į komisiją. Tai jau trečias kartas. Irgi lygiai taip pat, per 2 savaites sprendimą gausime. Po to, po gerų 2 mėn. gumos tampymo, gauname šlapiu skudurų per veidą, nes atsitraukia iš sandorio. Visiškai iš niekur nieko, be jokių pateisinamų priežasčių. Teigė, kad atsirado kitų pirkinių, prioritetų. Galbūt, negaliu lysti po jų antklodėmis, nelabai ir įdomu dabar, bet gavome trečią antausį.

Dabartiniai pirkėjai, kurie de facto nupirko, jie buvo tame sąraše, dalyvavo, buvo sekantys eilėje. Klausėme vėl, ar įdomu? Taip įdomu. Ar pajėgūs? Pajėgūs, tikrai viskas bus gerai. Bet jeigu taip nuoširdžiai, tai pusę metų atgal, 2023 m. rudenį, kai jau pradėjome ketvirtą bandymą, tos rankos buvo pakankamai nusvirę. Nebetikėjome, kad mums pavyks tas pardavimas. Kaip ir ne viena šimtus kartų didesnė kompanija nesugebėjo nieko parduoti. Kai kurie net neplanuoja parduoti. Su jais pasiekėme tą etapą, gavome iš banko patvirtinimą, kad finansavimas užtikrintas, jog turi savo dalį atitinkamai.

Tai gavome visus dokumentus. Buvo 2 fiziniai asmenys. Aš tikiu, kad klausite. Tai vieną moteriškę paminėjome spaudos pranešime. Ji yra ir akcininkė, ir direktorė. Tai ji pas notarą viską pasirašinėjo. Yra ir kitas fizinis asmuo. Aš užsirašęs, bet bijau vardą sakyti. Tai buvo vietiniai verslininkai, aš jų asmeniškai nei vieno nesu matęs. Kaip ir nesu matęs nei vieno iš pirmų trijų pretendentų. Su pirmaisiais pretendentais vieną kartą susijungę per „Teams“ tik buvome ir su jais nesu matęsis gyvai. Nei antrų, nei trečių, nei šių, kurie nupirko, nematėme. Kiek jie per tarpininkus darė, tiek ir mes. Tai yra ilga grandinė. Ir čia yra normali praktika.

Jeigu būtų viskas vykę Lietuvoje ar Vakaruose, tai pabaigoje pasirašius akcininkai ir vadovai galėtų susitikti, išgerti šampano uždarius sandorį. Bet situacija nėra normali, tai mes jų nei matėme, nei kažkuris skridome. Pasirašymas iš mūsų pusės vyko su įgaliojimais per vietinius juristus.

– Apie tą antrą galimybę, kur užsiminėte, kad jus apgavo? Gal galite prasiplėsti, kokiu būdu tai bandė padaryti?

– Buvome susitarę dėl visų sąlygų, sumų, terminų, buvo pakankamai detaliai ir ilgai aprašyta, kas yra perkama ir už kiek. Tai jie kažkaip paskutinę dieną sako, kad gavo sprendimą, bet ten grubiai buvo 40 proc. vertės tam, ką buvome susitarę. O buvome susitarę jau irgi pakankamai diskontuotą vertę.

Mes buvome aiškiai iškomunikavę, kad suprantame, kokioje padėtyje esame, mes jau duodame tikrai ženklias nuolaidas ir to verslo vertė Vakarų pasaulyje turėtų visai kitokias vertes, negu ji staiga įgijo nuo 2022 m. Rusijoje. Bet sakėme, jeigu dar bandysite kažkokius žaidimus stumdyti, tai iš karto skirstomės. Bet kažkodėl vis tiek pabandė ir dar su tokiais vaikiškais terminais ir teigimais, kad „pagalvokite, nes jūs niekam kitam neparduosite“. Tai džiaugiuosi, kad jie buvo neteisūs ir mes nepasidavėme provokacijai.

– Šiuo momentu iš viso yra įmanoma bent teorinė galimybę, kad ne rusiško kapitalo, o užsienio kapitalo įmonė įsigytų verslą Rusijoje?

– Teoriškai, manau, kad įmanoma. Kiek mano žinios neša, Rusija yra pati nusipaišiusi, kas yra jai draugai ir nedraugai. Ir nedaug tų draugų pas juos yra likę, pavyzdžiui Kinija ar lyg Indija. Tai tikrai be problemų galėtų tą daryti, bet net jie nesiveržia. Viskas susiveda į ekonominį klimatą, kurį Rusija sukūrė grynai per du metus. Aš suprantu, kad kažkam gali toks pasakymas nepatikti dėl neapykantos Rusijai, bet per 30 metų verslo klimatas ten nebuvo blogas. Tą rodo tiek mūsų pavyzdys, tiek visų didžiųjų Vakarų kompanijų.

Dainius Matijošaitis / G. Skaraitienės, BNS nuotr.

Bet ką jie pradėjo daryti nuo 2022 m. pavasario, tai su kiekvienu mėnesiu vis kažką naujo, vis tokio sąlyginai neadekvatesnio. Jeigu šalies valdžia nusprendžia, kas fainas, kas nefainas, kas pas juos vienaip gali daryti verslą, o kam išsukios visas rankas ir piniginius srautus uždraus vesti ir panašiai – tai čia yra tik mano asmeninė nuomonė, bet joks adekvatus verslas ten nesiverš. Ten, manau, dabar valstybiniu lygmeniu tarp Rusijos ir Kinijos kažkas vyksta. Vieniems reikia iš rusų resursų, kitiems reikia technologijų ir viso kito, nes jie dabar pakankamai atskirtyje.

– Šiaip dėl to verslo klimato Rusijoje yra ganėtinai įdomu, nes suprantama apie 2000-uosius metus, ten nieko per daug ypatingai nevyko. Tuo metu baigėsi antrasis Čečėnijos karas, buvo gana geri santykiai su Vakarais. Bet kodėl galvojate, kad klimato nepaveikė invazija į Gruziją ar Krymo okupacija? Nes tai irgi tokie žingsniai, kurie rodo, kad šalis gali būti neprognozuojama.

– Nežinau, sunku dabar iš tikro atsakyti. Labai bepigu visiems mums, pradirbusiems daug metų, nieko neturintiems bendro su ta šalimi, atsisukus 20 metų atgal įsivaizduoti, kaip reikėjo daryti. Jeigu mes žinotumėme, kas mūsų laukia po 20 metų, tai mes ir tais 2000-ais metais gerokai kitus sprendimus būtume padarę. Bet jeigu būtume tokie geri pranašai, turbūt ne žuvies produktų gamyba gyvenime ir užsiimtume.

Vėlgi, pasaulyje nėra buvę etapo, kai nebūtų karo. Net ir šiuo metu pasaulyje yra virš 20 karų. Taip, Rusijos įvykdytas Ukrainos užpuolimas yra tai, ką skaityčiau kaip stambiausią ir skaudžiausią dalyką visam pasauliui. Ir nebuvo įprasta, bent jau iki šiol, taip suplakti verslą ir politiką. Ir tiek tų sankcijų, kiek jų buvo prirašyta per paskutinius du metus iš Vakarų Rusijai, tai istoriškai tokio kiekio niekada nebuvo. Gavosi, kad automatiškai visi įsisuko į tai.

– Šnekant apie tą įmonę, kuri įsigijo gamyklą. Tai jau gana plačiai aprašyta, kiek įmanoma, Lietuvos žiniasklaidoje. „Gruppa Okean“ įsteigta tik pernai, iki šiol valstybiniam juridinių asmenų registrui nėra pateikusi informacijos apie akcininkus. Jos įstatinis kapitalas 1000 eurų vertės, pavertus rublius į eurus. Ar jums nekėlė įtarimų tokie įmonės duomenys?

– Ne. Kad suprastume labai paprastai ir žemiškai šnekant, Lietuvoje, Vilniuje ar Kaune, kai vystomas didesnis NT objektas, beveik visą laiką jam įsteigiamas šviežias UAB. Tada akcininkai, ar tai būtų kompanija, ar fiziniai asmenys, jie įneša savo dalį, kaip automatiškai paskolą, kuri yra banko įkeičiama. Visos toks akcijos yra įkeičiamos bankui. Ir jis iš esmės prioritetu valdo visą procesą, susijusį su pinigais.

Kad šiam pirkiniui įsteigta naujai įmonė nėra neįprasta praktika. Labai daug kas tai daro ar tai Rusijoje, ar Lietuvoje, ar JAV, ar kažkur, tai yra normali praktika. Visa esmė – kas galutinis naudos gavėjas. O galutiniai naudos gavėjai yra 2 verslininkai, stovintys už tos įmonės. Ir tas yra užtvirtinama per bankus, kurie daro daug namų darbų, kam jie išduoda kreditus, kokiais kiekiais ir kokiomis dalimis.

– Buvo skelbiama, kad ši įmonė gali veikti „Unifrost“ žuvies ir jūrų gerybių importuotojo interesais. Jums toks dalykas žinomas?

– Ne.

– Tai gali būti melas ar tiesiog nežinote?

– Ar tai melas, ar tai išvedžiojimas, ar tiesa, aš tikrai nepasakysiu. Nes aš po antklodėmis ar po paklodėmis ten nelendu. Ir kas, kieno statytinis ar giminaitis, tai šių namų darbų nepadarysime. Pletkas apie „Unifrost“ atėjęs iš tos pačios Rusijos. Lietuvos žiniasklaida tada, kai nepatogu, Rusijos žiniasklaidos necituoja, nes „jie vis tiek nesąmones šneka“. Bet kai kažkas apie „Vičiūnus“ pletką išleido, tada jau priimame už gryną pinigą. Tai galiu tik pakartoti, de facto, de jure ir „de“ visaip kitaip mes matome tuos du asmenis kaip pirkėjus, kaip galutinius naudos gavėjus. Lygiai taip pat tikrinome, ar su sankcijomis jie neturi nieko bendro.

Tą darėme tiek mes, čia turiu omenyje samdytus konsultantus, tiek banko vindikacijos tarnybos specialistus, nes net rusiškas bankas lygiai taip pat tikrina, kam suteikia paskolas ir ką finansuoja. Tai nenoriu plačiai komentuoti visų išvedžiojimų. Tų pletkų pradėjo į kairę ir į dešinę visokių eiti. Apsisprendėme patylėti, palaukti, leisti visiems išsifantazuoti, išsikalbėti ir prikurti istorijų. Bet čia jų reikalas.

– Šiais metais dar iki parduodant gamyklą buvo pora tyrimų. Vienas iš jų buvo apie sankcijų apeidinėjimą, neva „Vičiūnų“ grupei priklausanti „Plungės kooperatinė prekyba“ į Sovetską bent 11 kartų vežė į sankcijas įtrauktas prekes. Ten buvo rašoma, kad tai buvo karinio pobūdžio prekės. Tai gal galite plačiau papasakoti apie šią informacija? Kas čia per istorija?

– Plačiau negaliu. Mes atsakėme viešai, kad neigiame šiuos išvedžiojimus. Ir tikrai įrodinėsime, kad taip nebuvo. Mes bendradarbiavome su Muitinės kriminaline tarnyba, pateikinėjome visus duomenis, kurių jie prašo. Tik tokį komentarą ir galiu šioje stadijoje pateikti. Mes tikrai neigiame. Ir jeigu taip paprastai ir stengiantis be emocijų, tai nemažai tokių žurnalistinių tyrimų buvo padaryta per paskutinius 2 metus. Deja, bet visi jie subliuško pirmojoje fazėje. Galbūt reiktų kažkaip įjungti sveiką protą.

Asociatyvi / Bendrovės archyvo nuotr.

– Kita buvo informacija apie tai, kad „Vičiūnai Rus“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Rolanas Ozarinskas ir tiekimo vadovas Edgaras Pečiulis buvo Maskvoje ir susitiko su Kubos maisto pramonės ministru ir jo atstovais. O šioje vietoje kas buvo?

– Šitą pamiršau. Paprastai, mes su pirkėjais buvome užtvirtinę, kad kol vyksta perdavimas, mes užtvirtiname įmonės veikimą. (…) Tų vadovų galiu atsiprašyti, kad juos viešai atskleidė, nors jie nėra vieši žmonės. Ten yra saujelė lietuvių vadovų, jie dirbo savo darbą. Ir tas važiavimas į Maskvą ir tas įvardijimas „atstovavo Rusijai“… Kubos krevečių augintojai paprašė savo ambasados Rusijoje surasti ten klientų. Natūraliai, kadangi mes esame kaip didesnis, vienas iš didesnių žuvininkų, tai Kubos ambasada sako, kad yra jų vietiniai verslininkai, jie nori susitikti. Tai buvo susitikimas dėl tiekimo. Ir iš to buvo padarytas skandalas. Nematau aš toje vietoje kažko.

Po to jau supratau, kad ir Kuba jau yra kaip ir bloga šalis. Gerai būtų, kad kažkas pateiktų tą sąrašą, kokios yra geros ir blogos šalys, kur galima važiuoti turistauti ar dirbti, kur negalima. Kažkaip būtų anksčiau. Gaila tik, kad tas sąrašas kasmet pas mus vis keičiasi.

– O kaip manote, su gamyklos pardavimu yra baigta istorija? Nes, tarkime, dėl tų sankcijų apeidinėjimo prokuratūra yra tyrimą pradėjusi.

– Prokuratūra yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą. Tai iš tų ikiteisminių… Mes ir Kaune, taip nuklystant link politikos, ko aš labai noriu vengti, irgi pagal kažkokius tyrėjus vogėme. Tas yra subliuškę. Kažką mano brolis pirko, sklypus ar ką, tie ikiteisminiai tyrimai seniai nutraukti, tik visi pamiršta tą pasakyti.

Tai ir čia tas pats. Prokuratūra, normalu, kad įsijungia ir žiūri, kas čia per situacija. Tai aš ir sakau, mes įpratome bendradarbiauti su tarnybomis, pateiksime jiems viską, ko jie prašo, ir išsiaiškinsime nesusipratimą šioje vietoje. O su pardavimu, tai tas visiškai niekuo nesusiję. Čia kalbame apie praėjusius laikotarpius. Tie atsarginių detalių ir mazgų vežimai nevyksta jau senai.

– Bet kaip manote, ar dar po gamyklos pardavimo prikaišios jums tą istoriją?

– Pagal tai, kiek ši viena lietuviška kompanija turėjo atsiimti per šiuos 2 metus už viską, kas vyksta Rusijoje ir visaip kitaip, tai aš esu tikras, kad toliau prikaišios ir ieškos naujų būdų, kaip prikaišioti, kaip kurti istorijas. Nes blogas yra politinis fonas, yra tikrai asmenybių, kurie labai įsijautę į valdžią, bėgioja po tarnybas ir aiškina, ką jos turi daryti. Tai mes tą informaciją turime, man gaila žmonių, kurie tiek sau leidžia, bet lietuviška teisėsauga pasitikime, tikime. Ir adekvatumas, ir teisė tikrai manau bus virš tokių kaltinimų.

– Čia jūs politikus turite omenyje? Ar kažkokius visuomenininkus?

– Yra ir tų, bet yra ir politikų, kurie labai aktyviai kažkaip ieško, kaip įkasti. Tai ne vieną ir ne du tokius turėjome per 33 metus veikimo. Bet Lietuvos aukščiausio lygio politikai visais įmanomais būdais ir siekiais siekiantys sugriauti Lietuvoje esantį ir lietuviams priklausantį verslą, čia mano asmeninė nuomonė, yra vieni didžiausių parazitų, kuriuos galime turėti. Bet koks Lietuvoje veikiantis ir lietuviams priklausantis verslas yra Lietuvos verslas.

Mes ir Ukrainoje, ir Pabaltyje tų mokesčių sumokame „n“ kartų daugiau. Bet kažkodėl politikai, besimaitinantys iš tų mokesčių, drįsta į tribūnas atsistoti ir aiškinti lietuviams, ką jie turi pirkti, o ko neturi. Galiu tik padėkoti Lietuvos žmonėms, kai turėjome didžiausią psichozę, kad devyniasdešimt keli procentai išlaikė kažkokį adekvatumą. Šneku pagal mūsų pardavimo lygius, pagal skaičius. Tiek ir prekybos tinklams galiu padėkoti, jų vadyboms, kad išlaikė sveiką protą. Bet kažkam, dėl kažkokių politinių ambicijų norėjosi pasikandžioti.

– Kaip tik norėjau ir pereiti prie to, kokią reputacinę žalą galėjote patirti ir kaip tai paveikė finansus. Tai, kaip supratau, Lietuvoje jūs didelių finansinių nuostolių nepatyrėte. Bet ta pati Ukraina, nes ten „Vičiūnai“ nėra gerai minimi, klijuojami įvairūs lipdukai, yra ir Lietuvoje visuomenininkų, kurie ant jūsų prekių parduotuvėse klijavo lipdukus. Tai ar buvo kažkoks finansinis nuostolis per pastaruosius porą metų?

– Lietuvoje, neslėpsiu, per paskutinius porą metų yra vienaženklis procentas, kiek pardavimai yra pakritę. Tai daliai visuomenės apie mus, kaip apie kompaniją, atsiliepė. Vėlgi, viskas buvo labai suasmeninta. Aš manau, kad labai daug ką tai nulėmė. Paskutiniu metu daugiau jaučiame, nes kai kurie prekybos tinklai, iki kol nepardavėme rusiško verslo, atsisakė ir privataus ženklo gaminius gaminti pas mus. Jie tiesiog savo reputaciją saugo. Tai „Viči“ produktai kaip ir stovėjo, bet privataus ženklo nebuvo.

R. Tenio, DELFI nuotr. / „Kas vyksta Kaune“ montažas

Tai aš tik galiu padėkoti visiems žmonėms, kurie dirbdami grandinėje išlaikė sveiką protą. Bet net jeigu būtų iki visiško nulio nukritę Lietuvoje pardavimai, mes nebūtume turėję didelių problemų. Būtume nemažą dalį žmonių atleidę Lietuvoje, kurie su Lietuvos rinka dirba. Bet čia išvedžiojimai, kas būtų jeigu būtų, tas neįvyko.

O Ukrainoje, vėlgi, kad ir kaip bandoma pateikti Lietuvoje, tai Ukrainoje tas fonas daug geresnis išliko. Dėl tų rašinėlių, apie tai, kaip viskas Ukrainoje, tai nuliūdinsiu, jie visi buvo parašyti Lietuvoje. Mes puikiai žinome, kas juos rašė ir juos siuntė į Ukrainą. Nes pirmose stadijose juos labai neatsakingai platino. Tai mums ukrainiečiai ir parodydavo, kas juos atsiunčia. Aš visų tų fantazijų – tikrai leisiu sau išsireikšti, tokių gerų iškrypusių erotinių fantazijų buvo, kurių prirašoma būdavo, patalpinama į portalą, kuris turi 20 ar 50 lankytojų per dieną ir tada staigiai visi percituoja tuos portalus čia.

Mes jau kažkurioje vietoje supratome, kad jau gal neverta nei ką sakyti ar atsakyti, nes visi savo tiesas išmano ir žino. Tai Ukrainoje tas fonas daug geresnis ir mūsų pardavimai, neskaitant invazijos pradžioje, nes per pirmą savaitę iš viso nežinojome kur pusė žmonių iš viso randasi iš 770 – viskas toje šalyje stojo ir griuvo. Pirmi mėnesiai buvo velniškai chaotiški. Mūsų sandėlį subombardavo, praradome didelį dalį atsargų. Patyrėme vieną tų smūgių, grubiai 4 mln. eurų ar dolerių vertės produkcijos sunaikinimą.

Aš jau nekalbu, kad sandėlis buvo ne mūsų, o sandėlininkai patyrė nuostolį, nes jokie draudimai tokiose situacijose negalioja. Šalia buvo mūsų klientų, logistikos ir vieno didžiausių prekybos tinklo gausybė prekių, jie irgi patyrė (nuostolius – ELTA). Tai neskaitant to, kiek mes gavome šių smūgių Ukrainoje pačioje pradžioje, tie pardavimai pakankamai normaliai atsistatė. Ir mes ten mažiau problemų turime, nei čia Lietuvoje.

– Buvo problemų Lietuvoje, kad darbuotojai išeitų iš įmonės, pareiškę, kad čia dėl priežasties, jog „Vičiūnai“ turi gamyklų Rusijoje?

– Noriu kažkaip skaičiais, bet reikėtų susiskaičiuoti, kai atsisveikinome su grubiai 2,5 tūkst. rusiško bloko darbuotojų. Bet bus kokie likę dar 5-6 tūkst. Ir jeigu sakyčiau, kad niekas nepajudėjo, meluočiau. Tai iš viso šio kiekio galėčiau net su sąrašu įvardinti, yra vienetai žmonių. Tai jauni žmonės, kurie labai susijautrino ir išėjo. Aš juos suprantu. Bet procentaliai tai yra niekinis skaičius ir galbūt taip sakyčiau, kad ačiū jiems, jog išėjo kažkur, kur jiems geriau. Ir ačiū likusiems, kurie atstovėjo tvirtai šią, liaudiškai tariant, psichozę. Tai virš 99 proc. kolegų nepasidavė šiam nelogiškam puolimui.

– Kai kurie sako, kad, tarkime, „Vičiūnai“ galėjo neparduoti, o atiduoti ar kažkaip atsikratyti ta gamykla. Ar tai buvo teoriškai įmanoma ir ar tai būtų labai greitas metodas?

– Už dyką gauti buvo išsirikiavusi eilė 2022 m. pavasarį. Kokių ten tik veikėjų per tarpininkus nesiveržė, kurie tikino, kad gali išspręsti problemą. Tai už dyką paimti ir perimti buvo pilna oportunistų. Bet čia vėlgi, supraskime, tai yra daugiau nei 25 metus lietuvių komandos, lietuvių kapitalo kurtas verslas, veikiantis, dirbantis, uždirbantis verslas. Dabar jį tiesiog numesti, paleisti gamyklos raktelius į griovį ir kas nori tegu pasiima, tai nepykite, bet su tais žmonėmis, kurie norėjo, jog taip būtų padaryta, mūsų kompasai gerokai skiriasi.

Mūsų, kaip kompanijos tikslas yra maksimaliai apsaugoti ten suinvestuotą lietuvišką kapitalą ir kiek įmanoma jo grąžinti į Lietuvą. Čia lygiai taip pat ir bus. Mes gavome pinigų sumą kažkokią ir mes jau esame suplanavę senokai, kur mes ją padėsime. Ir tai bus visos investicijos Lietuvoje. Tai mes darėme ir labai daug metų prieš tai. Tai ne, už dyką nebuvo pasvarstymų atiduoti. Buvo skaičiavimų, kad uždaryti gamyklą ir išsivežti įrengimus. Palikti tiesiog veikianti daiktą už dyką būtų nuodėmė Lietuvai. Būtų nežinia, kaip ir mūsų kompanija būtų atlaikiusi, nes tai būtų kreditoriniai įsipareigojimai partneriams. Joks adekvatus verslas negali taip elgtis.

Nebuvo tai svarstoma. Ir užtat 2 metus mes pakankamai sunkiai atstovinėjome savo poziciją. Ir džiaugiuosi galbūt ne pardavimo procesu, nes asmeniškai jaučiuosi apvogtas, bet džiaugiuosi, jog puslapis užverstas. Ir džiaugiuosi, kad daug žmonių ties klausimu dirbo, nesiūbavo ir pabaigė klausimą.

– Jaučiatės apvogtas dėl to, kaip ir už kiek reikėjo parduoti gamyklą?

– Panašiai. Verslo vertės turi daugiklius, vertinimus. Tai mes susidūrėme su tuo, kad verslo vertės nuo 2022 m. visai kitaip pradėjo būti skaičiuojamos. Ir visa tai tapo tik rusų verslininkų naudai, nes jie automatiškai neleidžia parduoti už kažkokią rinkos vertę, kaip mes įsivaizduojame.

Aš jaučiuosi, kad mus ženkliai apvogė, bet verslo nereikėtų suasmeninti, jis ne tokių perturbacijų atlaikęs. Turbūt visokių turės atlaikyti ateityje. Tai yra tik skaičiai, tai džiaugiuosi, kad neatėjo, neatėmė.

– Šnekėjote apie moralinį kompasą. Užsiminėte, kiek moraliai sudėtingas buvo 2 metų laikotarpis. Ar buvo kažkokių derybų su sąžine, kaip pasielgti vienu ar kitu momentu?

– Gal pirmą pusmetį sakyčiau, kad patys iki galo nesupratome, kas vyksta. Labai sunku buvo patikėti. Viskas ant akių slysta iš rankų. Tai buvo tas klausimas, kas čia yra gerai, kas blogai. Bet kažkaip viskas susigulėjo logikos rėmuose, kad mūsų tikslas yra maksimaliai ištraukti mūsų lietuvišką kapitalą iš tenai. Ir tas toks kelias pasidarė sudėtingas vien dėl to, kad investicinį klimatą jie pablogino gerokai. Ir tada automatiškai labai sudėtinga parduoti tokio dydžio verslą.

– Ne kartą paminėjote apie politinį dėmenį šioje verslo istorijoje. Kaip manote, jeigu visi Matijošaičiai nebūtų politikais, ar būtų taip išsipūtusi ši istorija?

– Ne.

– Apskritai, tiek jūs, bešnekant su manimi, tiek jūsų tėvas atsiriboja nuo politikos. Visvaldas Matijošaitis save laiko labiau miesto ūkvedžiu. Tai kaip suprantu, nelaiko niekas jūsų šeimoje savęs politikais ir neplanuoja politinės ateities? Nors tenka būti vietos valdžios politikais.

– Labai noriu aš tos politinės temos vengti. Mano tėvas, 2011 m. atsiradęs Kauno miesto taryboje, ten atsirado iš meilės savo miestui. Mes tokie labai kauniečiai, esame tikrai savo miesto patriotai. Taip ir gavosi, kad tėvas 2011 m. nuėjo į tarybą. 2015 m. ir mane, nežinau kaip taip gavosi, gal brolis gavosi de jure vadovu kompanijų, tai man sakė „einame kartu, man čia reikia, kad padėtum“. Tai 2015 m. gavosi, kad prisijungiau į savivaldybės tarybos rinkimus ir mūsų ten ženkliai daugiau atėjo.

Dainius, Šarūnas, Visvaldas Matijošaičiai / R. Tenio nuotr.

Tada jau 2019 m. ir brolis sugalvojo eiti. Esu tikras, kad apsiribosime buvimu miesto politikoje. Ir tas buvimas politikoje labai painioja, visi įsivaizduoja, kad mes ten kasdien sėdime ir dirbame. Kasdien sėdi tėtis su visa vicemerų ir administracijos komanda. Mes su broliu esame tik tarybos nariai. Mes dalyvaujame sprendimuose, pasitariame dalykuose susijusiuose su didesniais miesto projektais, jų probleminėmis vietomis. Ir mes ten kasdien nebūname.

De jure mes esame politikai, mūsų visos deklaracijos ir finansai yra vieši, bet širdyje savęs politikais nelaikome ir nenorėtume. Gal dėl to, kad yra tų politikų, kurie labai trypia tą vardą ir tada žmonės natūraliai nemėgsta politiko. Mes ten esame tik iš meilės savo miestui ir iš noro jį sutvarkyti iš tokio, mano tėčio mėgstamo žodžio, nušnerkšto būvio.

– Kaip tik dar buvo Kauno savivaldybėje akcija, kai žmonės guolius atnešė. Kaip į tai reaguojate?

– Gaila man tų žmonių, bet ne tokių matęs gyvenime. Tai kiekvieno teisė rinktis, su kokiais plakatais eina, kas ką rėkia ir kaip suvokia pasaulį. Man labai gaila, kad žmonės neįsigilina. Manau, kad nelabai jiems ir duota. Nenoriu plėstis, bet žinau, kieno jie atsiųsti. Bet tegul dirba kiekvienas savo darbą, tegul stovi su plakatais, tegul rėkia. Kauniečiai atsirinks, kas yra kas. Aš sakau, gerbk kaunietį ir jis gerbs tave. Tai mes gerbsime bet kokią kauniečių nuomonę, o, kad čia kažkas su plakatais bando formuoti, tai ne tokie kvaili tie miestiečiai.

– Paskutinis klausimas vėl apie jūsų tėvą. Buvo toks įdomus santykis su vienu Kauno žurnalistu, kuris klausinėdavo mero, kieno Krymas. Ir aš suprantu tą asmeninį santykį tarp V. Matijošaičio ir žurnalisto, bet atsakymai buvo neaiškūs ir labiau skirti jam, kaip asmeniui, nepaaiškinant savo pozicijos dėl Krymo. Ar negalvojate, kad kai tenka būti politiku, tai buvo padaryta klaida, kad nebuvo pasakyta, jog Krymas priklauso Ukrainai?

– Turite suprasti, kad mano tėvas, jog ir nedirbdamas kompanijoje, jis ją sukūręs nuo nulio. Jis labai asmeniškai reaguoja į visus šiuos niuksus. Manau, kad ir mes su broliu bei tėvo partneris ir jo sūnus tikrai asmeniškai kartais priimame tokius nebūtinai adekvačius puolimus. Tai mano tėtį išprovokuoti su tokiais visokiais nebūtinai adekvačiais klausimais nėra sudėtinga. Dėl to, kad jis iki galo nežino, kas vyksta.

Jis ateina miesto stadiono atidaryti, jo pradeda apie Rusiją klausinėti arba apie tą patį Krymą. Tai reikia suprasti, kad mes per paskutinius du metus buvome išvadinti tokiais žodžiais, kad pritrūkčiau vardinti, bet viskas su Rusija – „Rusijos agentai“, „Kremliaus statytiniai“. Visi, kurie ką nors skaitė, puikiai įsivaizduoja.

Jūs kai rasite ką nors, kur aš, mano brolis ar mano tėtis kažką tokio šlovinančio apie Rusiją pasakome, kad mumis čia tais vatnikais vadina, tada galėsime padiskutuoti. Bet mes niekada nepolitikavome, mes niekada nešlovinome Rusijos vedamos politikos. Tai siūlyčiau išlaikyti faktinį ir loginį mąstymą, o ne ieškoti kažkokių emocinių kabliukų.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
Rodyti Daugiau ⟶
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA