Šilainiuose gimiau ir užaugau. Kieme ant asfalto žaidžiau „tuku tuku“ ir tempiau iš penkiaaukščio kaučiuką. Myniau taką į mokyklą ir būrelius. Buvau pajodžarga, kaip ir kiti betono vaikai, kaip kaimo ar vienkiemio vaikai. Ir mikrorajonas man atrodė pavyzdinis, nors toks nebuvo. O pasirodo, turėjo būti.
Iš tikro tai mano Kaunas ir apsiribojo Šilainiais. Vaikystėje nežinojau centro gatvių pavadinimų, tik kelis pagrindinius orientyrus, o kiti tarybiniai mikrorajonai buvo tarsi svetimos planetos, didžiulės, klaidžios ir pavojingos. Ką jau ten kiti mikrorajonai, kitas Šilainių galas buvo taip toli, kad geriausia į jį būdavo važiuoti užuot vaiko žingsniais matavus Baltų prospektą. Na, kartais tekdavo ir pamatuoti, mikriuko litą iškeitus į saldžius kiosko kukurūzus.
Kioskai buvo pagrindinė mano ribotos perkamosios galios realizavimo vieta – nuo „Dragon Ball“ kramtomųjų ir „Bibi“ saldainių iki pistoninių ar šratinių šautuvų. Dar buvo tokia „Žiemga“ – antrame aukšte pardavinėdavo piratinius kompiuterinių žaidimų diskus. Įdomu, kad įmonė egzistuoja ir dabar, tik žiemišką fasadą pakeitė standartinis parduotuvės štampas. Kai piratinių CD aukso amžius baigėsi, laiką leisdavome čia pat oloje. Kaži, ar tai buvo oficialus kompiuterinės vardas, bet skaitmeninį urvą ji tikrai priminė.
O kol šitų technikos stebuklų nebuvo ir personalinis kompiuteris (kažkodėl, ryškiai oranžinės spalvos) gyveno tik mano vaizduotėje, žaidimai ir intrigos, draugystės, meilės ir vaikiškos santuokos, prisiplojimai, kriminalai ir išsiskyrimai vyko daugiabučio kieme. Gamtos priebėga tapdavo miškelis kitapus gatvės, sėkmingai želiantis ir dabar, tik jam jau yra sukultūrinimo planas. Žaidimų aikštelė? Tokios mano kieme nebuvo, matyt, didieji projektuotojai nespėjo įrengti. Užteko turniko kilimams dulkinti.
Vėliau tapome įžūlūs, net destruktyvūs, paaugliškas mūsų sielas audrino apleisti, benamių priebėga tapę pastatai-vaiduokliai. Anuomet grotų ant jų nebuvo ir vaikiščiai galėjo skverbtis į tamsius užkaborius pagal savo drąsos ir sugedimo lygį. Tiesiog nuostabi nesugadinama socialinių, cheminių ir kokių tik nori eksperimentų laboratorija su plikyto batono pavakariais. Nebūtinai įdomesnė už tą su suolu, bet šiurkščiai patraukli.
Iki suolo traukdavau ne plačiais betontakiais, o žmonių išmintais takais, kur kas išmintingiau nutiestais nei garbiųjų mikrorajono statytojų, nors nuo batų kartais tekdavo gramdyti purvą. Tokia buvo mano Šilainių sociogeografija – pavyzdinga, kiek pats norėjau būti pavyzdingas. Tikrai ne nuobodi ir betoniškai pilka, kaip galėtų pasirodyti prašalaičiui. Ir dabar vaikystės kieme, ant asfalto dūksta vaikai, tik reikia jiems sniego arba saulės.
Yra sentimentalių, idėjinių, veikiančių šilainiškių daugiau, apie vieną jų paskaityti galite čia. Ai, dabar valdžia sako, išgrįsime jūsų išmintus takus, jei tik už nepigiai apsišiltinsite namus. Idėja gal gera, tik mano kuklia nuomone, jai trūksta tokio užmojo ir pajėgų, kokios buvo mestos tarybiniams mikrorajonams pastatyti.
Kad jums būtų įdomiau, apie menamą Šilainių pavyzdingumą ir kitų Kauno mikrorajonų traiškančią, masyvią, gyvenimo srautus socialistinių ideologų vaga kreipiančią raidą pasikalbėjau su KTU ASI Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro daktare Brigita Tranavičiūtė. Kviečiu skaityti toliau.
– Kas sudarė prielaidas tarybinei Kauno urbanizacijai? Iš kur atsirado naujakuriai, kurie užpildytų aukšta sparta ir dideliu mastu vystytus mikrorajonus – ar tai galima paaiškinti drastiškai didėjusiu gimstamumu, ar migracija, ar ideologine pompa?
– Gyventojų skaičiaus didėjimą lėmė keletas priežasčių. Vidinė migracija, kai po Antrojo pasaulinio karo patirtų demografinių nuostolių į Kauną papildė kitų Lietuvos regionų gyventojai, kurie čia vyko dirbti ar mokytis. Kaune veikė nemažai pramonės įmonių ir mokslo įstaigų (Medicinos institutas, Politechnikos institutas, Veterinarijos akademija ir kt.), kurios pritraukdavo daug studentų. Didėjimui įtakos turėjo ir XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjusi kolektyvizacija, kai gyventojai vengdami darbo kolūkiuose plūdo į miestus ieškoti lengvesnio duonos kąsnio ir didesnio užmokesčio. Taip pat 7-ajame dešimtmetyje suintensyvėjusi industrializacija, lėmusi didesnį darbininkų poreikį.
Miesto urbanistinei raidai turėjo įtakos ir sovietinės valdžios siekis primesti SSRS miestų planavimo normas. Pats miestas padalintas į Stalino, Lenino ir Požėlos administracinius rajonus. Motyvuojant Kauno miesto ribų plėtrą į tuometinius priemiesčius, buvo sakoma, jog norima suteikti geresnes sąlygas ten vargingai gyvenantiems darbininkams, kurie negali įsikurti mieste. Iš tikrųjų sovietinei valdžiai itin nepatiko priemiesčiuose vyraujantys individualūs būstai. Šioje vietoje buvo skleidžiama nemažai propagandos ir ruošiama dirva kolektyviniam būstui.
Nuo XX a. septintojo dešimtmečio buvo pradėti įgyvendinti pagrindiniai socialistinių miestų planavimo principai, kuriais remiantis miestų gyvenamoji zona būtų paremta dalijimu į gyvenamuosius rajonus, mikrorajonus ir gyvenamųjų namų grupes su pakopine gyventojų aptarnavimo ir magistralių sistemomis, užtikrinančiomis gyventojų aprūpinimą prekėmis ir paslaugomis, susisiekimą su darbo vietomis ir miesto centru. Jeigu iki tol gyvenamoji statyba vykdyta jau nemenkai apgyvendintose miestų teritorijose, tai nuo šiol statybos perkeltos į miestų pakraščiuose buvusias praktiškai neužstatytas teritorijas.
„Bermudų trikampis“ Kaune: lankantis pirmą kartą – pasijunti lyg labirinte
Svarbiu miesto gyvenamosios zonos požymiu tapo gyventojų buitinio ir kultūrinio aptarnavimo įstaigų sistemos kūrimas, kuris apėmė nuoseklius įvairių kasdieninio ir periodinio naudojimo įstaigų kompleksus, skirtus patenkinti įvairių gyventojų grupių poreikius.
Miesto gyvenamoji zona turėjo būti suskirstyta 20-30 tūkst. gyventojų rajonais, kuriuose būtų kultūrinio-buitinio aptarnavimo centrai, parkai, sporto aikštynai. Patys gyvenamieji rajonai turėjo skirstytis į mikrorajonus po 6-10 tūkst. gyventojų, kuriuose šalia gyvenamųjų namų būtų statomi vaikų darželiai, mokyklos, parduotuvės, įrengiami sodai, fizinės kultūros ir sporto aikštelės, kiti įrenginiai. Vystant miestų gyvenamąsias zonas turėjo būti remiamasi pagrindiniu suskirstymu: gatvė – transportui, mikrorajonas – gyvenimui. Mikrorajonas būdamas svarbiausiu gyvenamojo rajono ir miesto struktūriniu elementu turėjo būti izoliuotas nuo magistralių.
Gyvenamajame rajone turėjo veikti vadinamasis prekybos-visuomeninis centras ir kultūros centras, gyventojams pasiekiamas 1 km spinduliu. Paprastai tokie gyvenamojo rajono centrai turėjo gana plačią funkcinę paskirtį ir kompozicinę struktūrą, į tokių centrų sudėtį įeidavo maisto, pramonės prekių parduotuvės, buitinio aptarnavimo kombinatas, kelių šimtų sėdimų vietų valgykla-restoranas, ryšių skyrius su automatine telefonų stotimi ir banko kasa, plačiaformatis kino teatras, klubas su biblioteka, sporto salė, uždaras plaukimo baseinas, poliklinika su vaistine.
Mikrorajonuose taip pat planuoti mažesni visuomeninai-prekybos centrai, gyventojams pasiekiami 400 metrų spinduliu. Juose įrengiamas gastronomas, pramonės prekių parduotuvė, valgykla-kavinė, susirinkimų salė, buitinio aptarnavimo kombinatas, pašto skyrius, taupomoji kasa ir kitos įstaigos. Gyvenamųjų namų grupės, vidutiniškai turinčios 2 tūkst. gyventojų, turėjo būti aprūpinamos nedidelėmis parduotuvėmis, prekiaujančiomis kasdieninio naudojimo maisto produktais ir gyventojams pasiekiamos ne didesniu nei 150 metrų spinduliu.
Mikrorajoninės sistemos principus buvo bandoma įdiegti ne tik naujuose, bet ir jau anksčiau užstatytuose miesto kvartaluose, todėl, pavyzdžiui, 1961-1966 m. Kaune buvo suprojektuoti ir pradėti statyti Demokratų gatvės mikrorajonas, mikrorajonas Vilijampolėje, Ramybės gatvės mikrorajonas.
– Kokia buvo pagrindinė tarybinių mikrorajonų projektuotojų užduotis? Kaip jie matė ir tikėjosi modeliuoti gyventojų judėjimą, veiklą tiek mikrorajono, tiek miesto masteliu?
– Gyvenamųjų rajonų projektuotojai buvo saistomi politinių ir urbanistinių direktyvų, kurios formuotos Maskvoje. Tad pagrindiniai gyvenamųjų rajonų bruožai jau buvo nustatyti, projektuotojams belikdavo juos pritaikyti. Pagrindinė gyvenamųjų rajonų idėja buvo tokia, jog gyventojai galėtų lengvai pasiekti darbo vietas, ugdymo ir kitokias įstaigas, parduotuves, taip pat miesto centrą.
Jau tuomet projektuotojai gyvenamuosius rajonus vadindavo „miestais-miegamaisiais“, kur daryta viskas, kad grandinė namai–darbovietė–centras–namai gerai funkcionuotų, tačiau visa kita, pavyzdžiui, gyventojų laisvalaikis nueidavo į antrą planą. Nors gyvenamuosiuose rajonuose buvo planuojamos ne tik pirmo būtinumo įstaigos, bet ir tam tikri rekreacijos objektai, dažnai jie likdavo planuose.
Dalis šių objektų šiandieniniame Kaune vis dar veikia, pavyzdžiui, gyvenamuosiuose rajonuose pastatytos mokyklos, bibliotekos, buvusių parduotuvių vietose veikia modernizuoti prekybos centrai, gyventojai naudojasi atnaujintais parkais. Tačiau visuomenės poreikiai ir gyvenimo kokybės suvokimas pasikeitė, tad natūralu, jog daugelis elementų neteko prasmės.
10 Kauno pastatų, kuriuos miestiečiai mielai paleistų į orą
– Išskirčiau keturis pagrindinius Kauno tarybinės urbanizacijos „kūdikius“ – Dainavą, Kalniečius, Eigulius, Šilainius (pataisykite, jei klystu). Ar tarp jų yra kokių nors esminių projektavimo skirtumų?
– Laikyta, kad Kalniečių gyvenamojo rajono užstatymas ir bendras vaizdas žymiai geresnis nei anksčiau pastatytų rajonų, pvz. Dainavos. Kalniečiai pasižymėjo geresniu butų išplanavimu, turėjo didesnes virtuves, nebuvo pereinamų kambarių ir pan. Čia žymiai geriau atrodė gelžbetoninių plokščių pėsčiųjų takai ir privažiavimai, III Kalniečių mikrorajone pastatyti mažosios architektūros statiniai, spalvingesni vaikų lopšeliai-darželiai.
Kalniečių gyvenamojo rajono gyventojų prekybiniam, buitiniam ir administraciniam aptarnavimui buvo suplanuoti rajono ir mikrorajoniniai centrai bei atskiros parduotuvės šalutinėse gatvėse. Priklausomai nuo gyventojų skaičiaus, kiekviename mikrorajone suprojektuoti atitinkamo dydžio visuomeniniai–prekybos centrai. I ir II Kalniečių mikrorajonams, kuriuose turėjo gyventi 14 921 ir 15 620 gyventojų, nutarta pastatyti atskirus visuomeninius–prekybos centrus, kuriuose būtų suprojektuotos universalios paskirties salės su pagalbinėmis patalpomis, valgyklos, maisto prekių parduotuvės, buitinio aptarnavimo kombinatai, kirpyklos, valyklos, pašto skyriai, namų valdybos su raudonaisiais kampeliais ir salėmis bei viešieji tualetai.
Kalniečių mikrorajonas: simboliai, be kurių ši Kauno dalis neįsivaizduojama
III mikrorajono visuomeninį-prekybos centrą nutarta prijungti prie rajono centro. Kalniečių gyvenamojo rajono centras ir jame išsidėsčiusios įstaigos buvo skirtos visų mikrorajonų gyventojams. Čia numatyta pastatyti kino teatrą, 2 specializuotas maisto prekių ir 3 specializuotas pramonės prekių parduotuves, restoraną, kavinę, valgyklą, buitinio aptarnavimo kombinatą, kirpyklą, vaistinę, automatinę telefonų stotį, taupomąsias ir pajamų kasas, kultūros rūmus su sale, biblioteką, polikliniką ir dispanserį.
Be šių rajone buvo suprojektuotas sporto kompleksas su stadionu, baseinais, teniso, krepšinio, tinklinio aikštelėmis, šaudymo tiru, futbolo lauku treniruotėms ir žaliąja poilsio zona. 1985 m. Kalniečių gyvenamajame rajone prie „Vitebsko“ visuomeninio ir prekybos centro pradėjo veikti didžiausias miesto fontanas ir 5 ha skveras. Čia buvo įrengtas 1790 m2 baseinas su 1000 purkštukų, kurie naktį švietė 4 spalvų šviesomis. Be to, skvere buvo pastatyti 4 galanterijos, bitininkų draugijos, ledų ir kulinarijos kioskai. Tačiau Kalniečiuose atsiliko teritorijų tvarkymas ir apželdinimas.
Eiguliuose pritaikyti panašūs statybos sprendimai kaip ir Kalniečiuose. Tačiau Eiguliuose statybos vyko kompleksiškiau – su gyvenamaisiais namais kartu statytos švietimo ir kitos įstaigos. Vis dėlto panašiai kaip Kalniečiuose mažiau dėmesio skirta aplinkos tvarkymui.
– Ar Šilainius galima laikyti moderniausiu mikrorajonu, kaip vienoje publikacijoje pristatė jo projektuotojas Saulius Lukošius? Ar nerealizuotas gatvių įgilinimas ir atskyrimas nuo pėsčiųjų srautų būtų sukūręs humaniškesnę miesto dalį?
– Kiekvienas paskesnis gyvenamasis rajonas turėjo būti tobulesnis nei ankstesnieji. Ne išimtis ir Šilainiai. Beje, pirmąjį Šilainių išplanavimo projektą parengė architektė Reda Dringelienė, tačiau jis nebuvo realizuotas. 1976 m. S. Lukošius laimėjęs Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo surengtą konkursą pasiūlė naujas rajono išplanavimo idėjas, kurias vystant 1977 m. buvo sudarytas Šilainių detalaus išplanavimo projektas.
Šilainių gyvenamajame rajone planuotuose XII mikrorajonų ketinta apgyvendinti 80 tūkst. žmonių. Naująjį gyvenamąjį rajoną planuota aprūpinti sporto zona prie Neries upės, sveikatos apsaugos įstaigų kompleksu ir parku. Pėsčiųjų srautai mikrorajonų viduje turėjo būti atskirti nuo transporto srautų įrengus per namų laiptines vedusias perėjas link pėsčiųjų takų ir rajono viduryje numatytų alėjų. Pastarosios priskirtos svarbiausiems pėsčiųjų traukos centrams. Prie gyvenamųjų namų suplanuotos poilsio ir vaikų žaidimų aikštelės.
1985 m. birželio 28 d. oficialiai pradėtas eksploatuoti Šilainių I–asis mikrorajonas buvo sudarytas iš 8 gyvenamųjų namų, kuriuose buvo suplanuoti 484 butai ir teoriškai juose galėjo gyventi 2073 gyventojai. I-ojo Šilainių mikrorajono kompozicija buvo kuriama bandant nustatyti charakteringas trasas tarp gyvenamųjų namų ir gyventojų norimų pasiekti interesų taškų, pavyzdžiui, eidami į darbą gyventojai pakeliui gali nuvesti vieną vaiką į darželį, kitą palydėti iki mokyklos, sėsti į autobusą ir nuvažiuoti iki darbo vietos. Darbo dienos pabaigoje grįždami užsuka į parduotuvę, pakeliui į darželį ir grįžta namo.
Didžiausią dėmesį sutelkus į mikrorajonų gyvenamųjų namų statybas, dažnai nukentėdavo paslaugų sektoriaus infrastruktūra, todėl 1985 m. Šilainių I-ojo mikrorajono gyventojai, atsikraustę į naujus butus, neturėjo vaistinės, maisto prekių, daržovių parduotuvės, ikimokyklinių įstaigų, telefono ryšio, automobilių stovėjimo aikštelių, jiems netiektas karštas vanduo ir pan.
Kai kurios Šilainių I-ojo mikrorajono paslaugų sektoriaus infrastruktūros problemos buvo išspręstos tik po metų – 1986 m. pavasarį pastatyta parduotuvė, rudenį – du vaikų lopšeliai-darželiai, automobilių stovėjimo aikštelę planuota pradėti statyti 1987 m., o įvesti gyventojams telefonus – 1988 m. Vėlavo ir Šilainių I-ojo mikrorajono aplinkos tvarkymo darbai, nes trūko darbo jėgos, mechanizmų, medžiagų, šaligatvio plytelių. Projektuojant šį mikrorajoną apriboti kietos dangos – betono ir asfalto kiekiai, dėl ko tapo sudėtinga suprojektuoti patogų susisiekimo kelių tinklą, kūrėjams teko susiaurinti pėsčiųjų takus.
Šiam projektui tuometinė valdžia kėlė reikalavimą tapti pavyzdiniu visoje Sovietų Sąjungoje. Paprastai pavyzdiniai gyvenamieji rajonai buvo statomi kiek patogesni, tad veikiausiai gyventojams būtų buvę daugiau privalumų. Tačiau nemažai idėjų liko popieriuje.
– Kokią funkciją tarybiniame mikrorajone turėjo parkai? Kaip jie turėtų keistis, kad savo gyvenamojoje aplinkoje kauniečiai ne tik miegotų, ar matote šiuos pokyčius parkų atnaujinimo projektuose?
– Pagal sovietinių miestų planavimo nurodymus parkai buvo skirti kasdieniniam gyventojų poilsiui savo gyvenamosios vietovės ribose. Kadangi statant gyvenamuosius rajonus gyventojų laisvalaikio poreikiams dėmesio skirta mažai, laisvalaikio leidimo erdvėmis tapdavo prie gyvenamųjų rajonų suformuoti parkai ar sporto aikštelės.
PS Pragaras laukia tų, kurie nupjovė kašį prie dvylikaaukščio. Garbingo paminėjimo nusipelnė kojas laužantis ir uniformas merkiantis ekstremalas.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
