Šiandien, gruodžio 24 d., minime Kūčias. Šįmet jos kitokios, tačiau nedera nukabinti nosies, verčiau pasižvalgykime į protėvių šventimo tradicijas, galbūt iš ten pasisemsime stiprybės, džiaugsmo ir darnos kurių šiuo metu taip stinga. Apie svarbiausią žiemos laikotarpį, kuris buvo švenčiamas, kaip padėka Dievui už gyvenimą, vienas kitą bei gerą derlių pasakoja Kauno tautinės kultūros centro metodininkė, tautodailininkė Kristina Kliucevičiūtė-Mikulskienė.
Ant kojų nuo ryto ligi vakaro
Seniau lietuviai Kūčių vakarui ruošdavosi net keturias savaites – visą Advento laikotarpį. Tai būdavo ramybei, susikaupimui ir pasninkui skirtas laikas. Kūčių dieną vyrai ir moterys turėdavo skirtingas pareigas. Moterys privalėjo sutvarkyti visus namų kampus, po to suruošti eglutės žaisliukus ir su vaikais papuošti eglutę bei pagaminti 9, 12 ar 13 patiekalų šventiniam stalui.
Vyrai Kūčių rytą iš miško turėdavo pargabenti eglės šakų, dalį jų prikamšydavo palubėse. Miškan vyrai keliaudavo ir medžioti baltojo kiškio, o laimikį visa šeima valgydavo sekančią dieną, jau pasibaigus pasninkui – per Šv. Kalėdas. Grįžę iš miško vyrai skubėdavo iškūrenti pirtį, kad šeimynykščiai prie Kūčių stalo sėstų švarūs ir žvalūs.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad lyginant dabartinių ir senovės lietuvių būtį, jau ne pirmus metus pastebimas nutrūkęs ryšys su gamta, bendruomenėmis, trūkinėja ir ryšys su savo šeima, artimaisiais. „Seniau per Kūčias buvo svarbu padėkoti Dievui, gamtai, gyvuliams, bitėms, artimai bendrauti su šeima. Svarbu buvo nurimti ir sustoti, pabūti su savimi, nes visus metus juk buvo dirbama nuo pat saulės patekėjimo lig nusileidimo“, – pasakojo Kauno tautinės kultūros centro metodininkė K. Kliucevičiūtė-Mikulskienė.
Ant stalo – kūčiukai, grybų, uogų, grūdų, žuvies patiekalai
Specialistė pasakoja, kad ant Kūčių stalo buvo patiekiama devyni, dvylika ar trylika patiekalų. Skaičius 12 simbolizavo dvylika mėnesių, o atėjus krikščionybei buvo siejamas ir su dvylika Jėzaus apaštalų. Kokie patiekalai garuodavo ant senovės lietuvių Kūčių stalo?
„Vienas svarbiausių patiekalų – kūčiukai, kitur dar vadinami kleckučias, prėskučiais, kalėdukais, buldikais, paspeliais ir pan.“, – sakė tautodailininkė K. Kliucevičiūtė-Mikulskienė. Dar vienas svarbus patiekalas buvo kūčia – grūdų mišinys, skirtas vėlėms vaišinti. Jį pagaminti neužtrukdavo: rugius, miežius ir kviečius išvirdavo pasaldintame vandenyje, vėliau sumaišydavo ir užpildavo aguonpieniu ar medumi. Ant stalo padėdavo ir avižinio kisieliaus, jis simbolizavo padėką arkliams, kurie taip sunkiai dirba ir padeda žmogui ūkyje.
Iš kanapių gamindavo pieną: keptuvėje paskrudindavo kanapes su svogūnu ir virintu vandeniu. Šiuo patiekalu pagerbdavo vieną seniausių kultūrų Lietuvoje – kanapes.
Mūsų protėviai Kūčių dieną gamindavo įvairius patiekalus iš javų. Tokie seniausi patiekalai Dzūkijos etnografiniame regione buvo uogų ar grybų, taip pat grikių blyneliai, bandelės su grybais, kūčių virtinukai su grybais. Dar vienas patiekalas – krosnyje troškinti žirnių gurguzai, jie buvo gaminami iš žirnių, svogūnų, maltų pipirų, druskos ir vandens.
Dzūkai ir aukštaičiai mėgo lietinius blynus, į kurių vidų įdėdavo pakepintų grybų ar aguonų įdaro. Aguonas prieš tai sutrindavo ir šiek tiek pasaldindavo. Ant šventinio stalo būdavo ir grybų spurgų. Suvalkijoje mėgti troškinti rauginti kopūstai su grybais, gamintos ir daržovių mišrainės. Žemaitijoje Kūčioms ruošti pupų ir žirnių patiekalai.
Pietiniuose Lietuvos kampeliuose buvo populiarus spanguolių ar morkų kisielius, džiovintų vaisių kompotas, apynių gira.
„Gyvenantieji prie ežero ar marių iš rudens pasiruošdavo žuvies, ją sūdydavo, džiovindavo. Vėliau jau daugumai atsirado galimybė gaminti iš silkių ir kitų žuvų, tad Kūčių patiekalų asortimentas pagausėjo: šalia grūdinių ar miško gėrybių valgių atsirado įvairiausi žuvų patiekalai“, – aiškino K. Kliucevičiūtė-Mikulskienė.
Namuose – pėdas vėlėms pailsėti
Svarbiausia namų puošmena senovės lietuviams būdavo šiaudinis sodas, kurį suverdavo iš ruginių šiaudų ir pakabindavo garbingiausioje, sakraliausioje namų vietoje – virš stalo. „Kabantis sodas sukdavosi, taip valydamas aplinką nuo visokių blogybių“, – pažymėjo tautodailininkė.
Namams papuošti gaminti paukščiai iš šiaudų ir popieriaus, šios figūros simbolizavo padėką protėviams, kad Kūčių naktį juos aplanko. „Buvo tikima, kad paukščiai – tai iškeliavusių į dausas protėvių vėlės. Tokioms vėlėms buvo svarbi vieta ant rugių pėdo. Pėdą surišdavo baigiant pjauti paskutinius rugius ir atnešdavo į klojimą, iki Kūčių vakaro jis ten ir stovėdavo. Kūčių vakarą šeimininkas pėdą atnešdavo į kambarį ir pastatydavo kampe, kad vėlės galėtų atsitūpti, pailsėti“, – pasakojo K. Kliucevičiūtė-Mikulskienė.
Eglutę mūsų protėviai puošdavo savo pagamintais žaisliukais. Juos sukurdavo iš šermukšnių uogų, suverdavo karoliukus. Kabindavo ir rojaus obuoliukus, simbolizuojančius vaisingumą, kad ūkyje būtų gausu gyvulių.
„Ant eglutės kabindavo ir kūčiukus, saldainius, keptus meduolius ar kitus saldumynus. Papuošimus suvalgyti buvo galima tik per Trijų Karalių šventę, sausio 6-ąją“, – pažymėjo tautodailininkė. Ji pridūrė, kad eglutę puošti buvo populiaru ir šiaudiniais žaisliukais, žvaigždutėmis, girliandomis, popieriniais karpiniais. Eglę papuošdavo ir šventųjų paveikslėliais.
Kulminacija – šeimos vakarienė
Gruodžio 24-osios vakare, kai patekėdavo Vakarinė žvaigždė, šeimininkas apeidavo sodą, pabelsdavo į obelis ir avilius, juos apkabindavo, padėkodavo gamtai už gausą, pasikalbėdavo su bitėmis. „Bičiulystė buvo svariausia to meto žmogui“, – pažymėjo pašnekovė.
Grįžęs namo šeimininkas pirmiausiai ant stalo paskleisdavo šieną, ant jo buvo tiesiama lininė staltiesė ir dedami patiekalai. Ant stalo būtinai padėdavo žvakę ir kryželį. Susėdus visus apjungdavo bendra malda. Kol nebuvo plotkelių, šeimos lauždavo duonos riekelę. Po to visi paragaudavo kūčiukų, kūčios ir vaišindavosi tuo, ką mato ant stalo: virtinukais su grybais ar uogomis, blyneliais su uogomis, žuvimi, obuoliais, medumi ir pan. Turėdavo paragauti visų patiekalų bent po kąsnelį. Po šventinės vakarienės jaunimas keliaudavo burtis: traukdavo šiaudus iš pastalės, lėkdavo į lauką apglėbti tvoros ir pan. Po linksmų burtų visi giedodavo giesmes, pasakodavo istorijas iš Biblijos, o sulaukusieji vidurnakčio bėgdavo klausytis ar gyvuliai kalba.
Giesmė ,,Ant meto naujo” (ansamblis „Bitula”):
„Kūčios skirtos, kad kiekvienas susitvarkytų ne tik savo aplinką, bet ir vidų, atrastų darną su savimi, artimu, gamta. Patiekalai – tik nedidelė šventės dalis. Prie stalo anksčiau visi sėsdavosi jau atlikę išpažintį, grąžinę skolas, susitaikę, su ypatinga ramybe viduje“, – pabrėžė K. Kliucevičiūtė-Mikulskienė.
Po nakties išaušdavo Šv. Kalėdų rytas. Didžiulis džiaugsmas tądien buvo Piemenėlių šv. Mišios, į kurias visa šeima keldavosi labai anksti. Šv. Mišiose jie tikėdavosi išgirsti piemenėlių švilpavimus su švilpukais, kurie simbolizavo paukštę, protėvių vėles.
„Dabar žmonės džiaugiasi ir švenčia paskubomis, o mūsų protėviai džiaugdavosi lėtai. Šiuo ypatingu metu palikdavo visus rūpesčius atokiau ir mėgaudavosi buvimu čia ir dabar. Esame iš gamtos, tad būkime kuo arčiau jos, tikėkime ir likime darnoje. Ramaus laukimo!“, – atsisveikino tautodailininkė Kristina Kliucevičiūtė-Mikulskienė.
