Kaunietė rankinių kūrėja verslą nusprendė prikelti iš pelenų: mano vidus rėkė iš skausmo – Kas vyksta Kaune

Kaunietė rankinių kūrėja verslą nusprendė prikelti iš pelenų: mano vidus rėkė iš skausmo

delfi.lt / Kristina Solomnikova 2020/11/23 23:14
Asm. albumo nuotr.

Prieš dvejus metus su lietuvišku prekės ženklu „Gėda Pelėda“ atsisveikinusi ir tašką odinių rankinių kūryboje padėjusi Kristina Vasiljevaitė sako, jog nuo likimo nepabėgsi – po asmeninių išgyvenimų ir juos lydėjusių pokyčių, rankinės tarytum pačios surado kelią atgal pas ją.

Prieš keletą metų emocingai atsisveikinote su savo pačios kurtu prekiniu ženklu „Gėda Pelėda“, o štai visai neseniai paskelbėte sugrįžtanti. Tai – malonus likimo posūkis mėgusiems jūsų kurtas rankines. Kas paskatino sugrįžti?

Esu emocionalus žmogus. Lengvai priimu pagyras, tuo pačiu ir labai lengva mane užgauti. Grįžau, nes pradėjo labai skaudėti tuštumą krūtinėj. Skamba keistai, taip? Bet tai tiesa, po kurio laiko, kai atrodė, kad esu pilna visko – meilės, kūrybos, laimės – viena spraga vis neužsipildė. Tą ypač pajutau tapusi mama. Tik nesijuokite, bet jausmas buvo, lyg būčiau palikusi savo dar vieną vaiką. O juk „Gėda Pelėda“ yra mano pirmagimė. Tiek naktų kartu praleista kuriant ir laukiant aušros, tiek patirta ir gero, ir sunkaus.

Vieną dieną gatvėje sutikau savo klientę. Stabtelėjau pasisveikinti ir besišnekučiuojant ji pradėjo pasakoti, kaip trūksta manęs, mano kurtų rankinių. Klausiausi ir valdžiausi, kad tik nepradėčiau verkti balsu. Ji kalba, o mano vidus iš skausmo rėkė „ką aš padariau?!“ Gerą mėnesį aš kėliausi ir ėjau miegoti su mintimi, kad labai norėčiau būti su Pelėdomis. Tikriausiai, mintys materializavosi, pasiunčiau žinutę į visatą, tad jos ėmė ir grįžo.

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas per pastaruosius metus? Kurį laiką situaciją galėjote stebėti iš šalies – jūsų įkurtas prekinis ženklas dar šmėžavo rinkoje, vėliau – vis mažiau ir mažiau, kol galop dingo ir iš parduotuvių lentynų. Ar nebuvo skaudu į tai žiūrėti?

Tuo metu, kai priėmiau sprendimą atsisveikinti su Pelėdomis, mano gyvenime vyko perversmas. Pati sau paskelbiau revoliuciją – nebeliko gyvenimo, kurį pažinojau ir jaučiausi saugi. Jaučiau, kad turiu nerti stačia galva į kažką naujo, be žvalgymosi ir sentimentų, nes kitaip palūšiu. Su tuometiniu vyru paspaudėme vienas kitam rankas, padėkojome už laiką kartu ir išsiskyrėme. Tas pats nutiko ir su Pelėda. Branginau kiekvieną akimirką drauge, tačiau ir aš, ir Pelėda, jau buvom kitokios. Vis ėdė kirminas viduje, ar aš galiu daugiau.

Nuo vaikystės svajojau būti tapytoja, bet gyvenime kartais pagal aplinkybes pasirenki ne tai, apie ką svajoji, o tai, kas naudingiau. Deja, medicinos mokslų pasirinkimas dvasinės naudos neatnešė ir po daug metų aš grįžau į kūrybą. Man sekėsi, vis dar sekasi – paveikslai susilaukė pripažinimo ir smagu, kad randa vietą žmonių namuose, ant garbingiausių sienų. Taigi, visą šį atsiskyrimo laiką aš buvau mene ir nuotykiuose, kitokio gyvenimo ir pasaulio atradimuose. Pabuvojau ten, kur net nemaniau būsianti, įveikiau Himalajų viršūnes tiesiogine to žodžio prasme.

Po šios kelionės aš grįžau kitokia, visas mano gyvenimas buvo sudėliotas tarsi knyga skyriais. Tiek daug laiko tik su savo mintimis, kasdienis didelis fizinis krūvis, visa tai tikrai apvalo sielą. Atleidau ir atsiprašiau. Žinojau, kad mano pašaukimas kurti. Pajaučiau, kad atėjo laikas nustoti būti savanaudžiu žmogumi, kad noriu padėti užaugti dar vienam pasaulio gyventojui. Taip aukštuose kalnuose išsvajota, mano gyvenime atsirado dukra Juna.

K. Vasiljevaitė / Asm. albumo nuotr.

Savo prekinį ženklą palikau gerose rankose, tikėjau, kad jam viskas bus gerai ir be manęs. Stebėjau ir linkėjau gero. Rankinių lentynose neliko ne todėl, kad nesisekė, tiesiog pasikeitė koncepcija, iš manųjų Pelėdų gimė kitas prekės ženklas, kuriantis drabužius ir rankinės „išėjo atostogauti“. Nenuostabu, kad perduotas į kitas rankas, prekės ženklas jis pasikeitė. Pakito net pavadinimas. Nemeluosiu, buvo liūdna, tačiau tai buvo naujas kelias rankinėms grįžti pas mane.

Niekada neslėpėte, jog pradėjusi kurti savo prekinį ženklą, apie mados verslą nusimanėte ne tiek jau daug. „Gražu-negražu“ – toks anuomet buvo jūsų kūrybos principas. Dabar gi turite kur kas daugiau žinių – ar šiek tiek pasikeitė ir pačių „pelėdų“ vizija?

Net ne tai, kad „gražu – negražu“, bet „jaučiu – nejaučiu“. Viskas vyko iš nuojautos, daug spontaniškumo. Vieną dieną aš juoda, o kitą jau šviečiu ryškiomis spalvomis. Per beveik tris darbo metus su tuometiniais partneriais aš įgavau vertingų žinių, supratimą, kas su kuo „valgoma“. Už tai esu jiems dėkinga.

Pamačiau, kuo kvėpuoja pasauliniai kūrėjai, kokia yra skandinaviška mada, aplankiau didžiausias pasaulyje parodas ir supratau, kad kūrybai galimybės yra beribės. Medžiagų ir tiekėjų pasiūla milžiniška, tereikia turėti savo identitetą, kad pasiūla neapsuktų galvos ir tau sektųsi. Kad ir kiek teorijos aš turėčiau ir sveikas protas sakytų, kad kažkur gali būti klaidų, visame kame, ką aš darau, didžioji dalis taip ir liko „jaučiu – nejaučiu“.

Šiandien esu vyresnė patirtimi, labiau pažįstų save. Stebiu savo darbus ir matau, kad viskas tarsi apsisuko ratu ir aš grįžau į minimalizmą, į pačią kūrybos pradžią. Noriu patogumo ir ramybės neramioje kasdienybėje. Kad pasaulio chaosas liktų už rankinės ribų. Kuriu tikėdama, kad savo minimalistinėmis linijomis ir ramiomis spalvomis, rankinės gali būti ramybės oaze triukšmingoje dienoje, bet tuo pačiu ir išsiskirti minioje.

Kokių naujų vėjų įpūsite į lietuviškų rankinių asortimentą? Konkurentų, neabejoju, per keletą metų atsirado vis daugiau – nori nenori, kūrėjams tenka pasiūlyti kažką naujo ir traukiančio akį. O galbūt plauksite prieš srovę ir liksite prie senųjų, pamiltų dizainų?

Nenoriu pūsti vėjų, noriu eiti ta vaga, kuria tikiu ir su tuo jausmu, kurio lydima grįžau. Noriu būti daugiau nei prekės ženklas, kad tai būtų daugiau nei rankinės, noriu, kad asocijuotųsi su ištikimybe ir lojalumu. Mano viena pagrindinių grįžimo priežasčių buvo ilgesys klientėms, noriu būti arčiau jų. Tai mane įkvepia kaip kūrėją, padeda tobulėti. Aš tiesiog noriu pratęsti mūsų gražią draugystę.

Lietuvių kūryba – ne iš pigiųjų. Papasakokite, kas slypi už kainų ir kodėl, kad ir kaip stengtųsi, mažiesiems lietuvių gamintojams niekad nepavyktų kainomis konkuruoti su mados gigantais?

Kaina kūrėjams yra jautrus momentas, nes norisi suteikti kokybę, o kokybė kainuoja. Kai esi mažas, negali konkuruoti su didžiaisiais mados gigantais, mes neturime galimybės iš tiekėjų pirkti didelių kiekių, fabrikams teikti masinių gamybos užsakymų. Jiems mūsų kiekiai yra tokie maži kaip uodo įkandimas ir norint su mumis dirbti išauga kaina, kuri skiriasi nuo didžiųjų gamintojų ne kartą ir ne du. O jei turi mažytę manufaktūrą, esi atsakingas ir už tai, kad tavo meistrai būtų sotūs ir laimingi. Dažnai tai net ne verslas, o meilė darbui.

Kiek vidutiniškai užtrunka sukurti ir pagaminti vieną rankinę, kol ji iškeliauja į naujus namus?

Jei nuo pat pradžių, tai būna, kad rankinė ir pusmetį, kaip idėja ir vizija, sklando mintyse ir tik tada išmyluota, išglostyta ir su geriausiais linkėjimais pasiekia naujus namus. „Išdirbtus“ ir jau gimusius modelius pagaminti užtrunkame nuo pusdienio iki pusantros dienos. Viskas priklauso nuo modelio sudėtingumo, detalių skaičiaus, siuvimo greičio. Vienos rankinės labiau pasiduoda meistrų rankoms, kitos aikštingesnės.

Kodėl pasirinkote kurti išskirtinai odinius gaminius? Galbūt planuojate savo dirbtuvėse priglausti ir kitų medžiagų?

Tikriausiai šiandien aš kalbu labai svajingai ir mistiškai, bet pasakysiu, kad tai vėl visata arba likimas. Rankinės visą gyvenimą buvo mano silpnybė. Geriau vieni džinsai, bet penkios rankinės. Kojos linkdavo pamačius vitrinoje kokią gražuolę ir apimdavo liūdesys, kad negali jos nusipirkti. O viskas prasidėjo, kai su senu odininku sukūrėme vieną rankinę dovanų… Tada atsivėrė akys, kad galiu turėti bet ką, ką sugalvoju.

Rankų darbo „Gėda Pelėda“ rankinės / Asm. albumo nuotr.

Aš visada juokiuosi, kad nugalėti pagundą yra tik viena išeitis – jai atsiduoti, tai taip aš ir atsidaviau dalykui, kuris mane visada žavėjo. Kitos medžiagos man svetimos, neturiu pašaukimo audiniams, neturiu jiems kantrybės. Vienintelės kitos medžiagos, kurias priglaudžiau savo dirbtuvėse, tai mano drobės. Dirbtuvės – mano antri namai, kuriuose gimsta rankinės, aš tapau ir dar žaidžia mano dukra. Tai vieta, kurioje prarandu laiko nuovoką ir niekada nesakau, jog „einu į darbą“. Susikūriau vietą, kuri kvepia aliejiniais dažais, oda ir žvakėmis. Tai mano kūrybos namai.

Ar prekės ženklas kada nors gali išaugti į kažką daugiau, pavyzdžiui, aksesuarų, galbūt net avalynės ir drabužių liniją? O galbūt žadate visą savo dėmesį ir toliau skirti būtent rankinėms?

Mano sena svajonė yra kurti avalynę. Nemeluosiu sakydama, kad ši svajonė gyva tiek pat, kiek ir prekinis ženklas. Labai norėčiau, kad tai būtų kitas etapas, bet kol kas aš turiu daug gražaus darbo grįžti pas savo klientes ir sukurti viską, kas susikaupė mano eskizuose per šiuos kelerius metus.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT
SPORTAS
POLITIKA