Kaunas – studentų miestas, čia veikia keliasdešimt universitetų, kolegijų, profesinių mokyklų, kur studijuoti atvykstama ne tik iš Lietuvos, bet ir įvairių užsienio šalių. Tačiau vienas universitetas iš jų išsiskiria – tai Vytauto Didžiojo (VDU), kurį galima laikyti Kauno aukštųjų mokyklų pirmtaku.
Apie VDU istoriją portalas „Kas vyksta Kaune” kalbina šio universiteto istoriką profesorių Joną Vaičenonį.
Užuomazgos – XIX amžiuje
Pašnekovas pirmiausiai ragina nusikelti į XIX amžių ir prisiminti buvusių LDK piliečių kovą už laisvę sukilimuose: bandymai susigrąžinti valstybingumą buvo bent trys: vienas su Napoleono žygiu per Lietuvą į Rusiją 1812 m.; kitas bandymas 1830-1831 m. sukilimo metu, pastarasis buvo lemtingas, nes Lietuva neteko universiteto – nuo 1579 m. veikęs Vilniaus universitetas 1832 m. buvo uždarytas.
„Dalis visuomenės visąlaik galvojo apie aukštojo mokslo būtinybę. Uždarius vienintelį universitetą Lietuvoje, buvusios profesūros namuose ir kitur vyko privatūs mokymai, dalis visuomenės toliau buvo ugdoma. 1855 m. sukurta Vilniaus archeologijos komisija, turėjusi viziją, kad jos iniciatyva atgimtų aukštasis mokslas. Netrukus įvyko dar vienas sukilimas – 1863 m., mes okupuotoje, neturinčioje valstybingumo etninėje erdvėje ir aukštojo mokslo neturėjome”, – pasakojo prof. J. Vaičenonis.
Laikinojoje sostinėje atidaromas pirmas universitetas
1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, grįžtančiųjų iš įvairių priverstinių tremčių, kurias sąlygojo Pirmasis pasaulinis karas, galvose sukosi idėja, kad reikia telkti Lietuvoje pajėgas ir sukurti mokyklą, kuri užtikrintų aukštojo mokslo išsilavinimą. Anot pašnekovo, pirma mintis buvo atkurti Vilniaus Universitetą, tačiau 1919 m. Lietuvos sostinė buvo svetimųjų rankose, tad Kaune – laikinojoje sostinėje vyko visas valstybingumo kūrimo darbas.
„Nepriklausomybės kovų, prasidėjusių 1919 m. vasario mėn., situacija: reikia kurti kariuomenę, apsaugoti valstybingumą, kuris vos prieš metus paskelbtas, atsilaikyti prieš išorės jėgas. Daugiau kaip 60 proc. lėšų buvo skiriama frontui, kariuomenei, tikėtis paramos švietimui iš valstybės buvo sudėtinga. Tuo metu žmonės tikrai negalvojo apie universitetą, tačiau iki tol, kol Lietuvai pavyko atsistoti ant kojų. 1919 m. vidury tęsta aukštosios mokyklos idėja, kuri suteiktų galimybę piliečiams pabaigti išsilavinimą, pradėtą Peterburge, kitose Rusijos imperijos vietose. Susiformavo tarsi dvi grupės: vieni pasimokė užsienyje metus, dvejus ir grįžo į Lietuvą pabaigti studijas; kiti išsimokslino užsienyje ir grįžo dirbti į Lietuvą”, – dėstė prof. J. Vaičenonis.
Aukštosios mokyklos idėja nepamiršta, jos generavimo branduolį sudarė įvairių sričių specialistai: Zigmas Žemaitis, Liudas Vailionis, Augustinas Janulaitis, Tadas Ivanauskas ir kt.
Per 1919 m. antrąjį pusmetį pavyko pasiekti kompromisą su Vyriausybe. 1919 m. gruodžio 27 d. įsteigti Aukštieji kursai (pradėjo veikti po mėnesio), jie turi bazinę universitetinę struktūrą su 6 skyriais iš pagrindinių mokslų: Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-fizikos, Gamtos, Medicinos ir Technikos. Norinčiųjų įstoti buvo daug, skaičiuota, kad bent 600 jaunuolių. Šie kursai dvejus metus intensyviai veikė, rūpinosi lėšomis, telkė profesūrą. Rengiama dirva Aukštuosius kursus paversti į Lietuvos universitetą ir 1922 m. vasario 16 d., reorganizavus šiuos kursus, atidaromas Lietuvos universitetas.
Anot pašnekovo, universitetas sukuriamas tiesiog gatvėje: neturintis pastatų, kitos infrastruktūros, tačiau su didžia idėja ir drąsiais žmonėmis.
1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Lietuvos universitetas pervadintas Vytauto Didžiojo. Tarpukariu Lietuvoje tai buvo vienintelė lietuviška aukštoji mokykla.
Perėmė Harvardo tradiciją
Pašnekovas pasakoja, kad lyginant to meto ir dabartinį VDU – pagrindas išliko toks pats: studentas pats gali rinktis mokomuosius dalykus, yra laisvųjų klausytojų statusas, visiems studentams privalomi bendrauniversitetiniai dalykai tokie, kaip psichologija ir logika. „Klasikinio universiteto modelis nepakitęs. VDU perėmė vakarietiško universiteto artes liberales veiklos modelį, Harvardo universiteto (JAV) tradiciją, kai pirmenybė teikiama bendrauniversitetiniam išsilavinimui, o tik paskui specialybiniams dalykams. Vidinė universiteto struktūra ta pati kaip 1919-1920 m.”, – pastebėjo prof. J. Vaičenonis.
Kertinis valstybingumo dėmuo
„Lietuvoje tokiu metu savos aukštosios mokyklos sukūrimas po tiek okupacijų, beveik 90 metų neturėjimo savo aukštosios mokyklos – tapo savotišku kertiniu akmeniu valstybingumui, kurį sudaro savivalda, kariuomenė ir universitetas – kultūros židinys”, – teigė VDU profesorius.
Universitete dėstytojavo garbūs to meto žmonės: Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, Tadas Ivanauskas, Mykolas Romeris, Stasys Šalkauskis, Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, Alfredas Sennas, Josephas Ehretas, Eduardas Volteris ir daugelis kitų profesorių.
Nuo universiteto atidarymo iki sovietų okupacijos 1940 m., universitetas parengė apie 3,8 tūkst. studentų.
Išeiviai prisidėjo atkuriant Alma Mater
1939 m. Lietuvai atgavus sostinę Vilnių, Lietuva planavo atkurti universitetą atgautoje sostinėje. 1940 m. sausį VDU Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai su tūkstančiu studentų, dėstytojais buvo perkelti į Vilnių. Prof. J. Vaičenonio teigimu, šių dviejų fakultetų bazėje buvo atkurtas Vilniaus universitetas. „VDU tapo donoru VU.” 1940 m. rugpjūtį VDU pervadintas į Kauno (vardas grąžintas sekančių metų vasarą, o 1946 m. vėl atimtas), rudenį į Vilnių perkeltas ir Matematikos-gamtos fakultetas; Kaune liko Filosofijos, Medicinos, Statybos, Technologijos ir Teologijos fakultetai. „Kaunas nuhumanitarinamas”, – komentavo pašnekovas.
1950 m. sovietų valdžios sprendimu, VDU iš viso uždarytas, paliktas vienintelis universitetas Vilniuje. Buvusių VDU padalinių pagrindu, Kaune įkurti savarankiški Politechnikos ir Medicinos institutai. Okupacijos metais dalis dėstytojų, studentų patyrė represijas, gabenti į mirties stovyklas, KGB kalėjimus, Sibiro lagerius. Kiti nuožmiai stojo į rezistencinę kovą, tapo Lietuvos partizanais. Dar kiti iškeliavo į užsienį, daugiausiai JAV, ten tęsė akademinę veiklą.
Po beveik keturių dešimtmečių, 1989 m. balandžio 28 d. Lietuvos ir išeivijos lietuvių mokslininkų konferencijoje paskelbtas VDU atkūrimo aktas. Universitetas atgimė paremtas vakarietiška kultūra, laisvaisiais menais, vakarietišku studijų modeliu. „JAV, Kanados, Australijos ir Lietuvos profesūra sutelkė dalį akademinės visuomenės ir drauge atkūrė VDU, dar iki valstybingumo atstatymo paskelbimo”, – pažymėjo prof. J. Vaičenonis.
Po atkūrimo studentai jau kitokie
Pašnekovas pastebėjo, kad pirmieji 177 atkurto VDU studentai buvo 100 proc. motyvuoti, šiandien tokių – gal tik 10 proc.
„Kai lyginu dar Tarpukarį ir šiandieną, pastebiu akivaizdų skirtumą: tarpukariu nemaža dalis studentų vykdavo studijuoti į vakarus, bet grįždavo Lietuvon. Tarkim, XX a. 4 deš. architektas Stasys Kudokas po studijų Italijoje ir turėdamas darbo pasiūlymų Indijoje, kitose šalyse, pasinaudojo miesto burmistro Jono Vileišio kvietimu ir grįžo į Kauną, tapti vyriausiuoju miesto architektu. Čia jis suprojektavo daugiau kaip 140 pastatų (namų, visuomeninių pastatų, ligoninių), formavo miesto tapatybę. Dabar su Kauno modernizmu einame į UNESCO”, – aiškino prof. J. Vaičenonis.
Senieji pastatai – kitoms aukštosioms
„Dabar universitetas iš nulio susikūręs, pastatai nauji. Nei vieno seno pastato neperėmėme, štai A. Mickevičiaus g. (db. įsikūręs KTU) galima laikyti universiteto pradžia – ten seniau veikė VDU senoji biblioteka; toje pačioje gatvėje (db. veikia LSMU) yra senieji VDU pastatai, universitetui priklausę tarpukariu”, – aiškino pašnekovas.
Tiesa, iš prieškario laikų VDU liko Botanikos sodas, gamtos mokslo bazė, neatsiejama nuo T. Ivanausko indėlio. Iš naujų, svarbesnių pastatų paminėtinas 2016 m. atidarytas Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka muziejus, veikiantis dermėje su Lietuvių išeivijos institutu (įkurtas 2000 m.).
VDU fakultetai davė pradžią dabartinėms aukštosioms mokykloms: Kauno technologijos universitetui, Lietuvos sveikatos mokslų universitetui ir Aleksandro Stulginskio universitetui.
Šiuo metu VDU turi 10 fakultetų: Ekonomikos ir vadybos, Humanitarinių, Gamtos mokslų, Informatikos, Katalikų teologijos, Menų, Politikos ir diplomatijos, Socialinių, Teisės fakultetai, Muzikos akademija; Užsienio kalbų ir Inovatyvių studijų institutai, Botanikos sodas.
Per 27 atkūrimo metus, VDU baigė daugiau kaip 30 tūkst. absolventų.
Studijavo daugybė šviesuolių
Karo, okupacijų metais VDU studentija buvo laisvės kovos sūkury: daug aktyvių žmonių kovojo prieš okupacinį režimą. „Ir partizaniniame judėjime, kovose už laisvę, rasime ne vieną, kuris čia brendo, viena ryškiausių tokių asmenybių – partizanų poetė Diana Glemžaitė, žuvusi 1949 m. su vyru ir jo būrio kariais. Jos eilėraštis „Mes mokėsim numirt” – neįtikėtinai daug ir talpiai pasako apie to meto įvykius”, – teigė prof. J. Vaičenonis.
Pasiteiravus apie labiausiai jam įsiminusį VDU studentą per beveik 100 universiteto veiklos metų, pašnekovas pažymi buvusį VDU studentą Simoną Čepkauską, kuris su motina, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanota, dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose prie televizijos bokšto. Pirmiausia vaikinas stojo į KTU, gamtos mokslus, buvo geriausias to universiteto studentas, po metų perstojo į VDU istoriją, tapo čia geriausiu studentu. Studijas tesė VU Tarptautinių santykių institute, pirmame magistrantūros kurse gavo darbą LR Užsienio reikalų ministerijoje, baigęs mokslus dirbo konsulatuose, diplomatinėse atstovybėse įvairiose šalyse, pastaruoju metu dirbo Briuselyje, Lietuvos europinėse institucijose, šiandien – Ministro Pirmininko patarėjas. „Tai didžiulė karjera, kurios linkėčiau visiems universiteto studentams, didžiuojuosi juo, kad žingsnis po žingsnio siekia, dirba sąžiningai, tikiu, kad eis dar toliau, tokios drąsos ir užsispyrimo norisi palinkėti kiekvienam, siekiančiam profesinių aukštumų mūsų Alma Mater„, – sakė prof. J. Vaičenonis.
Galiausiai pasiteiraujame, kaip Kaunas atrodytų be VDU? „Būtų labai nykoka… Matyčiau pilką vaizdą be spalvų. Spalvos tai žmonės, kurie veikia, kuria, sugeba atnešti miestui „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022″ vardą, didelė dalis tos komandos – šito universiteto bendruomenės dalis”, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Tai tryliktas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
