Šią savaitę Lietuva neteko tikru šviesuliu vadintos legendinės aktorės Gražinos Balandytės. Trečiadienį Nacionaliniame Kauno dramos teatre prasidėjo atsisveikinimas su 83-ejų metų sulaukusia kino ir teatro garsenybe.
Į teatro sceną, kurioje stovi urna su G. Balandytės palaikais, renkasi giminaičiai, kolegos, draugai ir net legendinės aktorės talento gerbėjai. Visi jie ne tik atsisveikina su velione, bet ir išreiškia užuojautą skaudžią netektį išgyvenantiems artimiesiems.
Atsisveikinimas G. Balandytės mylėtame teatre trečiadienį vyks iki 21 val. Su aktore bus galima atsisveikinti ir ketvirtadienį nuo 10 iki 12 val. Urna išnešama ketvirtadienį 12 val. Aktorė amžinojo poilsio atguls Petrašiūnų kapinėse.
Artimųjų valia prašoma talentingą menininkę, šiltą žmogų, asmenybę pagerbti baltu gėlės žiedu.
Net ir ligų palaužta žydėjo gyvenimu
Apie savo ligas ir net ligoninėje išlaikomą humoro jausmą G. Balandytė papasakojo dar 2013 metais, duodama interviu žurnalui „Šeimininkė“.
„Aš visiškai nejaučiu savo amžiaus! Laimė, prie jaunų kavalierių nekimbu (juokiasi). Pati niekaip negaliu to suprasti… Pavyzdžiui, išeinu iš namų, einu į teatrą ir galvoju: „Būsiu solidi, rimta.“ Ateinu į teatrą, su budėtoju rimtai pasisveikinu, o manęs klausia, kas man atsitiko (juokiasi). Ir iš to mano rimtumo nieko neišeina – turiu šypsodamasi visą laiką vaikščioti.
Mėgstu pasijuokti iš savęs – pasišaipyti ir pakritikuoti save, ypač per repeticijas. Kartais gal net per daug negailestingai… Tekdavo gulėti ligoninėje, o ten humoras ypač reikalingas. Pavyzdžiui, guliu paralyžiuota Klaipėdos ligoninės nervų skyriuje, kur visi tokie pat. Viena moteriškė buvo visa susukta, bet jos liežuvis gerai dirbo, o aš sunkiai kalbėjau.
Ji pasakoja, kad jos nebūtų taip suparalyžiavę, jei dukra būtų iš karto vežusi į ligoninę, bet ji kategoriškai nesutikusi, nes tuo metu dirbo sode ir kojos buvo nešvarios. Kol dukra jai nuplovė kojas, visai pablogėjo… O aš jai perkreipta burna ir sakau: „Lavoninėje labai gerai nuplauna“ (juokiasi).
Ir taip mes visą laiką visos paralyžiuotos juokaudavome, gydytojai tik kraipydavo galvas. Vaivai ašaros upeliais tekėjo, kaip ji išgyveno dėl manęs. Ateina pas mane į palatą ir, susukusi lūpas, kokios mano tuomet buvo, klausia: „Ar tau lūpas padažyti?“ (juokiasi) Ir padažė! O kai mane vežė iš Palangos reanimacijos palatos į Klaipėdos ligoninę tokiu kledaru, žiūriu pro mažą langelį ir galvoju: „Po perkūnais, teatras gi išgriautas, kur mane šarvos?“
Profesorius patikrino mano širdies stimuliatorių ir sako, kad jau ir ritmo nebeatkursi, ir prieširdžių virpėjimas yra, bet gyvena dėl to žmonės – taigi ne vėžys. O aš ir sakau: „Profesoriau, aš ir vėžiu sergu“ (juokiasi). Tik šitaip ir galima. Bet ateina momentas, kai pasibaigia tas „gazas“ ir atsiduri juodoje duobėje. Kai baisiai blogai jautiesi, taip pavargsti laukti kada… kada… kada…
Tas mirties laukimas labai varginantis. Aš buvau pasiruošusi. Aplinkui staiga įvyko tiek daug praradimų: išėjo Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Masiulis, Genutė Pleškytė. Tie patys daktarai gydė ir mane, dėl to jausmas nekoks… Galvoju: kada dabar man? Žinai, kaip aš jaučiu gyvenimą? Man jis yra viena ilga diena ir viena ilga naktis. Gyvenimas yra žaidimas. Reikia į viską žiūrėti linksmai, tada ir gyventi bus daug linksmiau“.
Paklausta, kas jai gyvenime svarbiausia, G. Balandytė sakė:
„Svarbiausia man yra mano mama. Ji buvo, yra ir bus. Ir eidama į sceną aš persižegnoju, pasižiūriu į viršų, ir man ji yra Dievas. Toks įspūdis, kad mano brolelis, mano tėvelis, mano mama saugo mane, globoja. Jeigu jie paliko mane čia būti, vadinasi – esu tuo tvirtai įsitikinusi – jie šildo mane… Kartais klausia: ko paprašytum, jeigu susitiktum su Dievu? Aš paprašyčiau, kad leistų dar susitikti su mama. O gyvenime man svarbiausia meilė. Meilė gyvenimui, žolei, pienės pūkui…
Ir tai mane gelbsti. Be meilės nieko negali būti. Man pačiai nieko nereikia. Norėčiau, kad mano artimiems brangiems žmonėms sektųsi. Tai yra pagrindinis mano troškimas. O kai jiems seksis, tai ir aš žydėsiu kaip pakelės gėlė“.
Sulaukė prestižinių apdovanojimų, bet išliko kukli
Lietuvių kino ir teatro aktorė gimė 1937 m. birželio 27 dieną. G. Balandytė teatrui skyrė daugiau nei penkis dešimtmečius.
2005 m. aktorė gavo Auksinį scenos kryžių už antraeilį Froilen Šnaider vaidmenį Kauno valstybinio muzikinio teatro Džono Kanderio miuzikle „Kabaretas“. 2006 m. G. Balandytė apdovanota Vyriausybės meno premija, o 2014 m. jai įteiktas „Auksinės gervės“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.
„Auksinės gervės“ laureatė pabrėžė, kad reikia nebėgti nuo savo šaknų, nevengti kalbėti ir dainuoti lietuviškai.
„Savitumas, išskirtinumas – mes tuo ir galime būti įdomūs, o jeigu susiniveliuosime – kas būsime?“ – retoriškai klausė aktorė.
G. Balandytė taip pat paminėjo, kad lietuvių šiuolaikiniuose filmuose per daug akcentuojamas skausmas, kritiniai išgyvenimai.
„Nepaprastai daug juodos spalvos. Man likimas siuntė ir kančios, ir skausmo. Jeigu aš į visa tai būčiau pasinėrusi, tai aplink mane ir žolė neaugtų, ir žmonių nebūtų, – kalbėjo G. Balandytė. – Pati būčiau pikta, kerštinga, pavydi, įtūžusi, ir kas iš to? Kokia prasmė?
Šita erdvė turi būti šviesesnė. O dabar toks supratimas, kad jeigu kas nors yra labai juodo, labai beviltiško, ar koks nors išsigimimas – tai tikrasis menas. Grožis, netgi sentimentas, kuris begaliniai gražus, yra nevertinamas. Net politikai sako: „Tai – emocijos, jūs kalbate emocijomis.“ Bet emocijos dirgina protą, skatina mąstyti. Žmonės juk nėra robotai. Emocijos – tai jausmai, meilė, jutimas gėrio, blogio, visas spektras jausmų. Tad man kine norėtųsi įvairovės.“
Lietuvių kino akademijos (LiKA) teikiamas prizas – gervės statulėlė – Gražinai atrodė nepriekaištinga.
„Tobula šita „gervė“, jos tobulybė – linijose. „Gervė“ pripildo erdvę kūrybos, šviesos ir energetiškai tiesiog skleidžia begalinį gražumą, estetiką. Lenkiuosi iki žemės skulptoriui Audriui Liaudanskui už tokią gražią statulėlę“, – sakė aktorė.
Kuklumu ir paprastumu garsėjanti G. Balandytė apdovanojimą tuomet priėmė nuoširdžiai jaudindamasi.
„Net mintyse negalvojau, kad gausiu „gervę“ – neverta esu. Mano gyvenimas taip susiklostė: buvo daug ligų, sudėtingo laikotarpio. Turėjau pasiūlymų vaidinti, bet negalėjau filmuotis. Davė gyvenimas, bet nepajėgiau paimti. Todėl man buvo labai sudėtinga priimti šį apdovanojimą“, – kalbėjo G. Balandytė.
Draugams ir kolegoms buvo garbė ją pažinoti
Gražinos kolegos net ir išgyvenant netektį negaili gražių žodžių anapilin iškeliavusiai bičiulei ir su Delfi dalijosi šiltais prisiminimais.
„Apie ją galėčiau kalbėti be galo ir be krašto. Visuose susitikimuose, kada nuvažiuoju pas žiūrovus, aš visą laiką didelę dalį skiriu Gražinai. Matau, kad žmonėms labiausiai imponuoja jos istorijos, kadangi jos yra nepaprastai spalvingos, žaismingos. Jas aš papasakojau knygose „Ko nematė žiūrovai“, kurios yra teatrinės. Aš jai pasakiau: „Tu visose knygose būsi“. Aš ja vadinau savo talismanu, ji mane visada vadino „mano mergyte“, – jautriai pasakojo Nijolė Narmontaitė.
Bičiulė tikina, kad, bendraujant su G. Balandyte, kiekvienas galėdavo pasijusti tarsi pakylėtas.
„Tai buvo didelio gerumo, didelės širdies žmogus. Ji nepaprastai vertino savo šaknis. Iš jos lūpų – gražiausi prisiminimai apie mamą, kaimynus vaikystėje, kokius sutiko, tai buvo Miltinių šeima. Su ja bendrauti jos namuose ar vasarnamyje Palangoje, ar teatre, net ligoninėje – buvo šventė.
Labai dažnai bendraudavome ligoninėse, nes tikrai su sveikata jai buvo labai blogai ilgą laiką. Bet ji tokia stipri. Aš esu tiesiog įsitikinusi, kad tiek, kiek ji išgyveno, kitas žmogus, kitokio kirpimo, tikrai nebūtų galėjęs tiek metų pasiekti. Ji save gydė gera nuotaika, neleisdavo liūdėti. Jau taip sunkiai jautėsi, bet vis tiek ji buvo pilna optimizmo, tai buvo labai šviesus žmogus“, – kartojo pašnekovė.
N. Narmontaitė pasakoja, kad pastaruosius metus Gražinos sveikata silpo, tačiau ji vis tiek nepalūžo ir save gydė pozityviomis mintimis. „Ji sau net neleido pagalvoti apie sirgimą. Ji norėjo gyventi. Kad ir kaip sunku buvo, bet ji vis tiek dalyvaudavo visose mano šventėse. Ji buvo viena mylimiausių mano herojų“, – tikina rašytoja.
Paskutinis vizitas ligoninėje Nijolei įstrigs visiems laikams – tai buvo labai jautri akimirka.
„Po paskutinio karto, kai pas ją buvau, aš nuo Kauno iki Vilniaus visą kelią praverkiau. Supratau, kad mes atsisveikinom. Ji labai sunkiai kalbėjo. Niekada neužmiršiu tos akimirkos. Riedėjo ašaros. Ji laikė mano ranką, sakė: „Myliu tave“, o aš jai taip pat atsakiau: „Myliu tave, Gražinėle“.
Kai ji man telefonu pasakė, kad, matyt, esu užimta, jog turbūt daugiau nebeaplankysiu jos, kad turbūt jau nebesusitiksim, aš greitai sėdau į mašiną ir iškart nulėkiau pas ją. Tąkart supratau, kad įvyko tikrasis mūsų atsisveikinimas“, – vos sulaikydama ašaras pasakojo aktorės bičiulė.
Gražinos kolegė ir ilgametė draugė lieja širdį, kadangi netektis jai be galo skaudi – tarsi netekus šeimos nario.
„Aš netekau didelio draugo, didelės širdies žmogaus. Gražina man buvo viskas: ir mama, ir draugė, ir kolegė. Aš be proto ją mylėjau ir myliu. Esu labai dėkinga, kad man teko sutikti tokią asmenybę, nes tai yra žmogus iš didžiosios raidės. Ji buvo gyvenimo džiaugsmas. Iš jos galėtų pasimokyti daugelis, kaip reikia gyventi gyvenimą“, – teigė N. Narmontaitė.
Aktorė įsitikinusi, kad jeigu žmogų galima vadinti žvaigžde, tai Gražina buvo pirmo ryškumo.
N. Narmonaitė tikina, kad apie G. Balandytės „šposus“ galėtų pasakoti nesustodama, ji visada savo draugę ir kolegę atsimins šviesiomis mintimis.
„Jos laidotuvių dieną turiu renginį Radviliškyje, galvoju, kad didelę dalį skirsiu jai. Ji neleistų liūdėti. Gražina buvo džiugesio indas“, – šiltai pokalbį užbaigė aktorė.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
