Daugelis kauniečių tikrai yra bent viena ausimi nugirdę gyvenantys mieste, kurio apstatymas kaip niekur ryškiai alsuoja grakščiu XX a. pradžios progresyvumu. Kitas gal net žino apie siekį Kauno modernistinę architektūrą įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Jeigu kasdienio žvilgsnio į šiuos pastatus monotonija statistiniam gyventojui devalvavo jų vertę, trijų video kūrėjų darbas tą pasigėrėjimo kupiną akylumą gali sugrąžinti.
[galerija kiek=”4″]
Kiek daugiau nei trijų minučių trukmės vaizdo klipe sklandanti kameros akis, iš arti žvilgtelėjusi į kone šimto metų senumo buities detales, pereina prie rankenų, sukasi laiptų aikštelėmis ir kviečia apžvelgti simetriškus tarpukario interjerus. Kristaus Prisikėlimo bazilika slepiasi už „Dainos“, kamera oriai tarsi ano meto džentelmenas juda tuščiomis Kauno gatvėmis, sukamosios durys išsisuka į besisukančius funikulieriaus mechanizmus, o kelionė užbaigiama skrydžiu link temstančio dangaus – pakilimo taku tampa aukštų sienų supamas kiemas.
Didelė dalis trumpame filme „Kaunas 1918-1940“ užfiksuotų ir apdariai į vaizdų seką sudėtų istorinių statinių nekantriai laukia tokio pakilimo, bet sulaukia retas. Netgi įstabiausi modernistinės architektūros pavyzdžiai, kaip Kauno centrinio pašto rūmai, žiemą nešildomi ir kiaurai merkiami vandens. Tiesa, šiltuoju sezonu filmuotas pastatas atrodo kiek „smagiau“, nors per daug įsilinksminti neleidžia mąsli pianino ir elektroninių ambient garsų tėkmė.
„Garso takelį specialiai šiam filmui sukūrė lietuvių elektronikos kompozitorius Ernestas Kaušyla. Paskutiniu metu su juo aktyviai dirbame prie kitų projektų. Galbūt neskirta klausyti atskirai, tačiau stipri pagalbinė priemonė atskleisti siužetui“, – „Kas vyksta Kaune“ pasakojo vienas iš trijų klipo kūrėjų Rudolfas Levulis. Pečius su juo rėmė dar du pvz.lt vyrukai – Gytis Giniotis ir Rudolfas Levulis.
Meilę architektūrai puoselėja seniai
G. Giniočio teigimu, Rudolfas su Pauliumi daugiausia dirbo prie „Kaunas 1918-1940“ režisūros ir filmavimo, o jis dengė prodiuserinę dalį. „Nors viskas čia susiję, sunku išskirti, kas ką darė. Iš esmės, prie projekto dirbome trise, dar buvo epizodiškai padėjusių žmonių, atlikusių vieną ar kitą funkciją“, – prisiminė pašnekovas.
Prielaida šiam darbui išvysti dienos šviesą tapo VšĮ „Kaunas IN“ skelbtas viešojo pirkimo konkursas – pvz.lt komanda dalyvavo keliuose, o laimėjo šį vieną, pagal kurį turėjo parengti Kauno tarpukario architektūros vaizdo klipą. Tai, anot R. Levulio, nebuvo vienkartinis įsitraukimas lygioje vietoje, interesą ir meilę architektūrai jie turėjo kurį laiką, tai atsispindi ir darbų portfelyje.
„Skirtingai nei daugelis A lygos prodiuserinių kompanijų, tikrai dažnai dalyvaujame viešuosiuose konkursuose, tačiau lyginant su komerciniais projektais laimime juos rečiau. Atplėšus pasiūlymų vokus, tipiškai būname sąrašo pradžioje, o atplėšus kainų vokus smarkiai krentame, nes tenka konkuruoti su kolegomis, kertančiais kampus kokybės sąskaita – mes to daryti neturime noro. Privačiajame sektoriuje pirkimo formalumų nevaržomi užsakovai tiekėjus sugeba atsirinkti geriau nei viešajame“, – pragmatines tokių kūrinių atsiradimo aplinkybes komentavo G. Giniotis.
Jis su bendražygiais kuria įvairius video darbus – ir komercinio, ir meninio pobūdžio, architektūroje kameros ir montažo stebukladariai nėra naujokai, kas šiam projektui aktualu, apskritai yra darę ne vieną meninį vaizdo klipą. „Beje, tik aš vienas vaikystę praleidau Kaune – Rudolfas ir Paulius nieko bendro su laikinąja sostine neturi, na, labai myli tą miestą, bet per saugų atstumą“, – šmaikštavo G. Giniotis.
Darko euroremontas
Juodai baltas medžiagos atvaizdavimas, kaip dėstė R. Levulis, pasirinktas ne dėl laiko mašinos, nukėlimo į praeitį efekto, kas būtų gana primityvu, o „nugesinti“ euroremontui, kad neiššoktų nereikalingos detalės. Filmavimai irgi vykdavo anksti ryte, tik prašvitus, kai visi miega. Nespalvota estetika, režisieriaus ir operatoriaus teigimu, yra savotiškas iškirpimas iš aplinkos – ne pabrėžia amžių, o sutelkia dėmesį į pastato formą, proporcijas, kompoziciją.
„Tas filmavimo stilius, parenkamos technologijos yra tarsi mūsų pasakojimo vaizdais kalba ar raštas. Turi braižą, kuriuo rašai – gali rašyti kaip mokė mokykloje, pasvirusiai dešinėn, arba kitaip, – svarstė R. Levulis ir atkreipė dėmesį į didžiausius iššūkius. – Sunkiausia aplenkti rekonstrukciją, kuri dažniausiai „nuvažiuoja“ į blogąją pusę, taip pat pašalinius objektus – žmones, automobilius. Nesvarumo būsenos kameros judėjime siekta, kad nesipainiotų kažkokie prekės ženklai, nereikalingos detalės. Jų išvengti buvo gana sunku.“
Pasiteiravus, ar palankūs modernizmo statiniai darniam atvaizdui, G. Giniotis tvirtino, kad bet kuri architektūra gerai pasiduoda filmavimui, kadro komponavimui, tai esą tik pamatymo reikalas.
„Prie pastatų visuomet gali prieiti kažkokiu kampu ir jie atrodys netikėtai. Aišku, tarpukario architektūra neatsitiktinai taip vertinama istorikų, architektūros mylėtojų – tai gražus laikotarpis, mums patiems prie šio projekto buvo labai įdomu dirbti, atrasti naujus dalykus. Tiesa, laikui bėgant kažko nebelikę, kai ką gadina smarkiai spalvota renovacija“, – kalbėjo „Kaunas 1918-1940“ prodiuseris. P. Mazūras čia pridūrė, kad ano meto architektūroje spalvų nebuvo daug – dominavo balta, pilki atspalviai.
Yra, kur plėstis
Pvz.lt kūrėjai su Kaunu norėtų pažaisti daugiau, jų manymu, tai nėra iki galo išnaudotas reikalas, nors viešajame pirkime buvo sudarytas sąrašas objektų, kuriuos užsakanti institucija norėtų matyti.
Visgi „Kaunas IN“, G. Giniočio tikinimu, yra tikrai palankus klientas, intervencijos į kūrybinį procesą būta labai nedaug. Pradinis objektų sąrašas buvo pateiktas, dėl svarbiausių pastatų trijulė konsultavosi su architektūros istorikais. Visi turėjo nuomonę, kurie statiniai modernizmui yra daugiau, kurie – mažiau esminiai.
Jo kolega P. Mazūras, vėlgi, antrino, kad per visą tuometinę Lietuvą išsibarstę modernistiniai techniniai pastatai. Yra, kur plėtotis, bet šiuo atveju apsistota grynai ties Kaunu. Nieko keisto, nes tokią aprėptį, ko gero, diktavo viešojo pirkimo konkurso sąlygos.
Kūrinio kelias tik prasideda
Klipo prodiuseris „Kas vyksta Kaune“ pripažino, kad vaizdo medžiagos yra dramatiškai daugiau nei sudėta į „Kaunas 1918-1940“. Ilgo metro filmas gal ir neišeitų, bet yra planas toliau vystyti modernizmo temos video projektą.
„Ketiname su šiuo darbu keliauti į tarptautinius architektūros, dizaino filmų festivalius, kokių Lietuvoje nė nėra – modernizmo vaizdo klipas puikiai ten įsilies ir reprezentuos mūsų šalį. Atrodo, jo kelias nepasibaigs Lietuva ir viešuoju pirkimu, – juokėsi R. Levulis. – Galbūt net įgaus ilgesnę nei dabar matomą trijų minučių formą.“
Vaizdo įrašas buvo bendrai finansuojamas iš projekto „Lietuvos tarpukario (1918-1940 m.) architektūra“ (unikalus kodas: 05.4.1-LVPA-K-808-01-0015) lėšų, pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą.
