Ar žinojote, kad Lietuvoje jau seniau buvo naudojami žaislai sukučiai, kurie dabar itin populiarūs pasaulyje? Tiesa, Lietuvoje jie buvo kiek kitokios formos – pagaminti iš kiaulės kojos ir užmauti sukti ant šniūro. O ar teko girdėti, kad seniau vaikų mėgstami žaislai buvo pagaminti iš kiaulės pūslės, kurioje žvanga žirniai? Veikiausiai jau senokai, o gal dar nespėjote apsilankyti Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje, po kurį trumpai pasižvalgyti kviečia portalas „Kas vyksta Kaune”.
Kaip pasakojo muziejininkės Laura Lukenskienė ir Daiva Morkūnienė, lietuvių liaudies muzikos kultūrą puoselėjantis muziejus visad kupinas gyvybės, čia nuolat lankosi vaikų grupės, turistai iš Lietuvos ir pasaulio. Apsilankius čia darbo dieną, birželio 22-ąją, būrelis darželinukų ir grupė keliautojų iš Japonijos bandė groti liaudies instrumentais ar dainavo sutartinių karaokę.
Užsienio svečiai negalėjo atsistebėti lietuvių kūrybingumu, kuriant liaudies instrumentus, mat jie kurti iš žievės, rago, šiaudo, plunksnos, kaulų – visko, kas gamtoje, o labiausiai juos sudomino sutartinių daudytė, kurią papūsti į eilutę išsirikiavo keliolika krykštaujančių japonų.
„Užsieniečiai vertina, žavisi senosiomis ekspozicijomis, jiems tai dažnai egzotika, nes Vakarų Europoje daug kur neišliko tokių senų instrumentų kaip pas mus”, – pažymėjo muziejininkė L. Lukenskienė.
Įsikūręs XVI a. pastate
Prisiminkime istoriją, 1985 m. balandį Kaune, L. Zamenhofo gatvėje, buvo atidarytas pirmas šalyje Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus, vienintelis toks, skirtas liaudies muzikinei kultūrai. Muziejus įsikūręs restauruotų senovinių pastatų komplekse. Vienas jų mena XVI a. antrąją pusę, tai gotikinis miestiečio gyvenamas namas, jo rūsyje eksponuojamos 100 kg sveriančios kanklės iš akmens. Bet apie jas kiek vėliau.
Nuo 1990 m. spalio P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus priklauso Kauno miesto savivaldybei, o nuo 2013 m. rugsėjo jis tapo Kauno miesto muziejaus skyriumi. Muziejuje sukaupta daugiau kaip 7 tūkst. eksponatų: lietuvių ir kitataučių instrumentai, garso įrašai, nuotraukos, laiškai, atvirukai, plakatai ir kita archyvinė medžiaga, o bibliotekoje sergima porą tūkstančių leidinių.
Muziejuje vyksta tarptautiniai festivaliai, koncertai, vakaronės, susitikimai su folkloro kolektyvais, eksponuojamos parodos ir didžiulio populiarumo sulaukę tradicinių šokių vakarai.
Atgaivino kanklių kultūrą
Užėjus į muziejų, pakviečiama lipti į antrą aukštą, čia pasitinka staigmena – belipant laiptai „suskamba”, pasirodo, nuo judesio jie sugroja senaisiais lietuvių liaudies instrumentais – skudučiais.
Didžiulė ekspozicija muziejuje skirta kanklėms, tradiciniam lietuvių liaudies instrumentui. Muziejininkė Laura Lukenskienė atkreipė dėmesį, kad XX a. pradžioje Kaune buvo įkurta pirmoji kanklių mokykla Lietuvoje, ją įsteigė kanklininkas Pranas Puskunigis. Jis vesdavo grojimo užsiėmimus, būrė jaunimą, atsiminimuose rašoma, kad jie ten keliaudavo ne tik mokytis, bet ir pažinčių ieškoti. Kaune XX a. pr. veikė instrumentų dirbtuvės, meistras Jonas Garalevičius pirmas Lietuvoje čia pradėjo kankles gaminti manufaktūriniu būdu.
Kankles turėti anuomet buvo didelis prestižas, žmonės jas pirkdavo ne tik groti, bet ir namuose pasidėti kaip lietuviškumo simbolį, mat kankles dar ir dekoruodavo lietuvių liaudies juostų raštais, gediminaičių stulpais, Gedimino pilimi. Anot L. Lukenskienės, karo metais šį instrumentą mainydavo į vertingus daiktus, tarkim į vyrišką paltą.
„Kanklės žinomos nuo seniausių laikų. Kanklių muziką XX a. pr. pradėjo gaivinti inteligentija, susidomėjusi kaimo muzika, muziejus turi išsaugojęs senojo kaimo muzikavimo liekanas. Pamažu tuomet atsirado kanklių ansamblių, kurie pasitikdavo garbius svečius, instrumentų pagalba demonstruota tautinė savimonė. Žmogus atsisakydavo būtinų daiktų, kad tik galėtų įsigyti kankles, net pateikdavo sąrašą, kur išvardindavo, ką gali atiduoti, vardan kanklių”, – pasakojo D. Morkūnienė.
Muziejuje eksponuojama visų regionų kanklės, taip pat ir gamintos Išeivijoje. Seniausioms kanklėms daugiau kaip 200 metų, deja mediniai instrumentai greit nunykdavo, iki šių dienų retas, kuris belikęs autentiškas. Manoma, kad kanklės į Užnemunę galėjo patekti dar XV a., o aukštaitiškų kanklių pavidalas gali siekti akmens amžiaus tradiciją.
Kitoje salėje supažindinama sutartinių ir piemenavimo kultūra bei pakviečiama ne tik išbandyti senovinius instrumentus, bet ir padainuoti sutartinių karaokę. Naujausia ekspozicija pateikiama postfolkloro salėje, čia supažindinama su dabar veikiančiomis grupėmis, kurios idėjų semiasi iš lietuvių liaudies muzikos, pvz.: „Thundertale”, Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė”, „Žalvarinis” ir kt.
Vienas naujausių muziejaus eksponatų – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto skulptūros katedros bakalauranto Skalmanto Barkausko (darbo vadovas doc. Robertas Antinis) bakalauro darbas „Akmens kanklės“. Jos sveria 100 kg, eksponuojamos Gotikinėje menėje. Muziejuje bus eksponuojamas iki birželio 27 d. (L. Zamenhofo g. 12).
Sukučiais lietuviai žaidė dar XX amžiuje
Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje eilė lankytojų išsirikiavo prie sukučio žaislo, tai iš kiaulės kojos pagamintas ir ant šniūro pakabintas žaislas, kurį reikia pasukti ir stebėti kaip įsuktas iš inercijos sukasi apie savo ašį. Pasakojama, kad kaimo vaikai su sukučiais, ūžėmis žaidė iki XX a. vidurio. Seniau buvo populiarus žaislas sukutis „žvirblis” – balaną įsukdavo tarp lanku įtemptų siūlų ir pirštu prilaikydavo, kai balaną staigiai paleisdavo ji išsisukdama iš siūlų, skrisdavo į tolį ir kur nors įsiveldavo, dažnai į plaukus. Taip vaikinai erzindavo merginas.
Muziejuje pateikiami liaudies žaislai iš kiaulės pūslės ir žirnių, barškučiai iš beržo tošies, garsiniai žaislai gyvulių baidymui.
Galima rasti ir kitų įdomių žaislų, tarkim, medinę „kiaulę”, ji imituoja kiaulės skleidžiamus garsus. Kitas eksponatas – mediniai ragai – trimitai, pasakojama, kad anksčiau tokie instrumentai gaminti iš didelių po Lietuvos teritorijos miškus klajojusių gyvulių ragų, o XIX a. Lietuvoje naudojo penkių ragų komplektą – žmonės pūsdavo savo partijas į ragus ir atlikdavo unikalius, archajiškus, polifoninius kūrinius.
Populiarūs tradicinių šokių vakarai
Muziejininkės Laura Lukenskienė ir Daiva Morkūnienė kauniečius kviečia nors kartą apsilankyti tradicinių šokių vakaruose (L. Zamenhofo g. 4), kurie vyksta kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį, nuo 18 val., tiesa, liepą ir rugpjūtį nevyks. Šie šokiai muziejuje gyvuoja jau 10 metų, groja čia gyvai muzikantai: su armonika, bandonija, smuiku. Šokama polkos, valsai, senieji tradiciniai Lietuvos kaime šokti šokiai. „Dvejus metus pastebimas šių šokių bumas, būna sausakimša pilna salė, net trūksta vietos šokti!”, – džiaugėsi L. Lukenskienė.
Jos pastebi, kad pastaraisiais metais atgijo liaudies muzikos populiarumas, jaunimas aktyviai eina šokti, patys rengia vakarones.
Anot pašnekovių, liaudies muzika buvo nuo seno populiari ir telkė bendruomenę, tokie kolektyvai veikdavo dideliuose fabrikuose, aukštosiose mokyklose, žmonės kartu važiuodavo švęsti Rasas, kitas liaudies šventes. „Tiesa, iki nepriklausomybės viskas vykdavo slapta, nors visi planuodavo, kad švęs, tačiau iš anksto nežinodavo kur ir kada rinktis, tik paskutinę minutę susisiekdavo, mat grėsė sankcijos”, – pasakojo L. Lukenskienė.
Ji pažymėjo, kad Kaunas iš kitų miestų išsiskiria liaudies kultūros puoselėjimu, čia prasidėjo vaikų liaudies muzikos atlikėjų konkursas „Tramtatulis“, vyksta festivalis „Atataria lamzdžiai“, „Už girių girių“, Grok, Jurgeli!” ir kiti.
Tai trečiasis straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais”. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.