Bene pirmosios istorinės žinios apie Užgavėnių karnavalą Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose yra iš Žygimanto Augusto laikų. 1546 m. Vilniaus žemutinės pilies statybų sąmatoje matome, kad tų metų lapkritį skirta pinigų ne tik ūkiniams trobesiams, tiltams ar pavėsinėms statyti, bet ir Užgavėnių dekoracijoms įrengti. Tai leidžia net tik nustatyti Užgavėnių su menine programa šventimo faktą, bet ir tai, kad Užgavėnėms ruoštasi gerokai iš anksto. Gali būti, kad tokių Užgavėnių tradicija kartu su renesanso kultūrą į Lietuvą pateko su Bonos Sforcos itališkuoju dvaru.
Vėlesnė informacija apie mūsų valdovų Užgavėnes išliko iš 1549 m., kai Lenkijoje, Krokuvos Vavelyje ir medžioklės rezidencijoje Nepolomicuose, Žygimantas Augustas su tik ką jo žmona tapusia Barbora Radvilaite praleido vasarį buvusią Užgavėnių sezono atkarpą. Tuo metu būta karuselės žaidimų, žiedo gaudymų, kaukių balių. O vieną Užgavėnių vakarą Žygimantas Augustas liepė dvariškiams eiti miegoti, bet pats, simboliškai dvarui parodęs einąs gulti, su keliolika artimiausių rūmininkų žmonos Barboros Radvilaitės apartamentuose surengė šokių vakarą, kuriame grojo pučiamųjų instrumentų konsortas, dvariškiai šoko tris valandas, o ir pats Žygimantas Augustas su Barbora pašoko keletą kartų. Per tų metų Užgavėnių sezoną buvo surengta net keletas maskaradų, ir amžininkai pažymėjo, kad valdovas buvo puikios nuotaikos, o dvariškiai po kiekvieno karnavalo vakaro leipdavo girti. Tų pačių 1549 m. Užgavėnių pasilinksminimai truko bent tris dienas iš eilės, visas jas Žygimantas Augustas nesitraukė nuo Barboros, su ja ir pusryčiavo ir vakarieniavo, abu kasdien klausėsi mišių.
Apie Užgavėnes mūsų valdovų rezidencijoje Vilniuje bei Varšuvoje XVII a. žinotume nedaug, jei ne Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščiai, kuriuose jis ne kartą paminėjo mūsiškes valdoviškųjų Užgavėnių tradicijas. Štai 1639 m. kovo 6 d. Vilniaus žemutinės pilies rezidenciniuose rūmuose buvo surengti šokiai, kuriuose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Cecilija Renata Habsburgaitė, valdovo Vladislovo Vazos žmona, ir jos rūmų damos pasirodė pasipuošusios puikiomis kaukėmis. Tąkart Užgavėnių švenčių linksmybės, vadinamos Bakcho šventėmis, truko tris dienas iki Pelenų trečiadienio aušros, o per gavėnią pilis staiga ištuštėjo, nes buvo daug miegama ir meldžiamasi.
1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė. Kancleris Radvila pažymėjo, kad karalienės rūpesčiu stalai buvo nukrauti prabangiausiais valgiais, tad nenuostabu, jog po Užgavėnių, kanclerio pavadintų Bakcho vargais, karalius ilgai sirgo.
1641 m. Užgavėnių karnavalas švęstas vėl vasario mėnesį ir vėl Varšuvoje, tik šį kartą truko ištisas dvi savaites. Karalienė Cecilija Renata ir jos dvariškiai linksmai šoko persirengę maurais, o valdovo broliai karalaičiai Vladislovui Vazai ir jo dvariškiams įteikė prabangių dovanų. Panašu, kad pagal Smuklės karnavalo paprotį karalaičiai apmokėjo šventės išlaidas, nes kancleris Radvila rašė, jog vaišės buvo vertos karalaičio.
Smuklės karnavalų tradicija į LDK atėjo iš vokiškų žemių. Šiam valdovo rezidencijoje Vilniuje periodiškai vykusiam karnavalui ruošiantis dalyviai traukdavo burtus ir pasidalydavo vaidmenis, turėdavo atitinkamai persirengti, atlikti tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, smuklės šeimininko personažą gavęs asmuo turėjo savo lėšomis valdovo rūmuose valdovui ir visam jo dvarui surengti puotą, o „pirklys“ – pristatyti dovanas ir apdalyti jomis valdovo šeimą bei dvariškius. Tai buvo itin brangus žaidimas, bet tokiomis dovanomis didikai turėjo progą įsiteikti Lietuvos valdovui. Svarbu pastebėti, kad tokių karnavalų personažai, kaukės atitiko Vakarų Europos Užgavėnių personažus, ir tai rodo, kad mūsiškių valdovų Užgavėnių tradicijos ne kažin ką perėmė iš vietos liaudies papročių. Greičiau atvirkščiai.
Taigi žinoma, kad 1641 m. Užgavėnių karnavalų sezoną Varšuvos pilyje mūsų valdovo dvaras iki vidurnakčio sukosi Smuklės karnavalo sūkuryje. Bent vieną iš Smuklės karnavalų tąkart rengė ir finansavo Smolensko vaivada Kristupas Korvinas Gosievskis. Taip pat 1641 m. Varšuvos pilyje per Užgavėnes burta kortomis, rodyta opera apie Armidę.
Bene daugiausia žinoma apie Užgavėnių karnavalus Vilniaus rezidencijoje 1644 m., trukusius nuo sausio 20 d. iki vasario 10 d. Tąkart rūmuose įvyko spektaklis apie Pantalonę, net keli Smuklės karnavalai, prieš kuriuos traukti burtai ir šitaip dalytasi vaidmenimis. Per vieną iš jų, kuriam ruoštasi dvi savaites, valdovas tapo mauru, karalienė – turke, pats kancleris Radvila – sargu-durininku, o jo žmona Ona Kristina, kilme kunigaikštytė Liubomirskytė, – venecijiete. Smuklės šeimininku ir šventės finansuotoju tapo jau ir taip valdovui neretai prabangius pietus rengęs LDK rūmų maršalka Sapiega, šį kartą tikrai ne kaip smuklininkas, o it tikras karalius priėmęs valdovo dvarą savo karnavale, surengtame valdovo rūmuose.
Per kitą tų metų Smuklės karnavalą karalius tapo prancūzų valstiečiu, karalienė – jo žmona, kancleris Radvila – stalininku, jo žmona – ištekėjusia vengrų valstiete, o rūmų maršalka Sapiega – jos vyru. Kitą karnavalo dieną, pagal Vakarų Europos rūmų tradicijas, Vladislovas Vaza surengė savo dvariškių vestuves, kuriose dalyvavo pats su karaliene bei būriu Lietuvos didikų, senatorių. Kancleris Radvila pažymėjo, kad 1644 m. Užgavėnės valdovo rūmuose Vilniuje buvo švęstos su neįprasta prabanga, maskaradai tęsdavosi bent iki antros nakties, o Pelenų dienos rytą karnavalas baigėsi tik ketvirtą valandą ryto iškilmingu gavėnios paskelbimu. Tais metai tiek įsismaginta, kad net per gavėnią sumanyta statyti operą „Andromeda“, kurios prašmatnumas, scenografija, pasak kanclerio Radvilos, privertė pamiršti pasninką bei pamaldumą, o tai sukėlė dalies diduomenės pasipiktinimą.
Paskutinis žinomas Užgavėnių karnavalų sezonas turtingumu pasižymėjusiais Vladislovo Vazos laikais įvyko 1646 m., kai paskutinę Užgavėnių dieną Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Marija Liudvika iš Gonzagų giminės mėgavosi ir linksminosi stebėdama kovas.
XVII a. viduryje, po Švedų ir rusų tvano, valdovai vis rečiau apsilankydavo Vilniuje, nebereziduodavo Vilniaus rūmuose, todėl valdoviškosios Užgavėnių tradicijos čia išnyko, tačiau kintančiomis formomis buvo tęsiamos Varšuvoje bei, Saksonijos Vetinams valdant, Drezdene. Ypač Užgavėnių karnavalus mėgo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kunigaikštis (kurfiurstas) Augustas II Saksas iš Vetinų dinastijos. Žinoma, kad jaunystėje, 1689 m., jis dalyvavo Venecijos karnavale, o vėliau, būdamas savo žemėse, net sirgdamas nepraleisdavo karnavalų. Šio mūsų valdovo laikais Užgavėnių karnavalai vis rečiau pasibaigdavo Pelenų dienos rytą ir gerokai užsitęsdavo, o tai itin erzino uolius katalikus Lietuvos ir Lenkijos didikus. Karnavalus Augustas II švęsdavo tiek Drezdene, tiek Leipcige, tiek Varšuvoje. Vien Varšuvoje šis mūsų valdovas yra dalyvavęs net 11 Užgavėnių karnavalų sezonų nuo 1698 iki 1733 m.
Augusto II dvaro karnavalų metu vykdavo kaukių baliai, spektakliai, baletai, koncertai, rytinės medžioklės, riterių pramogos, karuselės, pasivažinėjimai rogėmis ir rogutėmis, šaudymas iš lanko, daugelį pramogų lydėjo muzika, buvo lošiami azartiniai žaidimai. Karnavalo repertuarą papuošdavo itališka opera, vokiškos komedijos, commedia dell`arte. Moterys neretai dėvėdavo ispanių kostiumus, vyrai – venecijiečių. Didikai mėgo persirengti žemesnio rango asmenų personažais: kalnakasiais, prancūzų, italų, norvegų valstiečiais, vynininkais, malūnininkais, piemenimis arba tiesiog romais, azijiečiais, afrikiečiais, olandais, tiroliečiais, britais.
Didžiausios linksmybės dvare būdavo paskutinį Užgavėnių antradienį. Jį vainikuodavo karnavalas kviestiniams svečiams su visa inscenizuota kaimo Užgavėnių atributika: mugėmis, kišenvagiais, šarlatanais, įvairiomis pramogomis. Tokiais atvejais savo rūmuose valdovas tapdavo garbės svečiu ir linksmindavosi lydimas pirmųjų dvaro porų, persirengusių ekonomais, prievaizdais, virėjais, padavėjais. Kiekviena kaukių grupė turėjo savo spalvas ir vadovą, išsiskyrusį rafinuotesniais drabužiais. Drabužiai atspindėjo personažo statusą, o brangenybių prabanga – tikrąjį žmogaus statusą. Augusto II dvaro Užgavėnių šventėse skambėjo dūdmaišiai, styginiai, mėgėjai muzikantai ir profesionali valdovo kapela grodavo lenkiškus ir vokiškus šokius. Kartais karnavalus paįvairindavo prabangūs turkiški maskaradai, kuriems rūmai buvo papuošiami specialiais audiniais, kilimais, pagalvėmis ant grindų vietoje kėdžių, daugybe rytietiškų aukso, sidabro, porceliano daiktų, o puotos dalyvių saugumą užtikrindavo turkiškais kostiumais aprengti kariai. Turkiškų karnavalų pas Lietuvos didįjį kunigaikštį metu buvo rodomos Moljero pjesės su dainų ir šokių intermedijomis, rengiamos tris valandas trunkančios vakarienės, po kurių teatro salėje šokti lenkiški ir prancūziški šokiai.
Tokios valdovų Užgavėnių tradicijos paskatino elitinių karnavalų tradicijų plėtrą Vilniuje ir Varšuvoje. Šiuose miestuose nuo XVIII a. vidurio nuo Naujųjų metų dienos iki Pelenų dienos vykdavo vieši ir privatūs maskaradai, vėliau išplitę ir Poznanėje, Lvove bei kitur. Vienas pirmųjų didelių privačių karnavalų Vilniuje buvo 1730 m. Nesvyžiaus Radvilų surengtas maskaradas, kuriam idėjų semtasi iš karališkosios karnavalų tradicijos. Radvila iš Rygos atsivežė orkestrą, užsakė tūkstantį marcipaninių pyragaičių ir 80 statinių vyno, o į maskaradą sukvietė LDK bajorus, pasipuošusius kaukėmis, vaizduojančiomis įvairių kraštų ir luomų žmones. Pokylis tęsėsi iki 8 valandos ryto.
XVIII a. pab.–XIX a. Vilniuje vis labiau populiarėjo viešieji Užgavėnių kaukių baliai, kuriuose kartu puotaudavo tiek didikai, tiek miestiečiai, o šiuos karnavalus organizuodavo privatūs asmenys, gavę leidimą iš Vilniaus magistrato. Karnavaluose buvo šokama, demonstruojamos kaukės, lošiama loterijose. Šie pasilinksminimai vykdavo išnuomotuose LDK kanclerio Aleksandro Sapiegos rūmuose Antakalnyje, Tyzenhauzų rūmuose Vokiečių g, bei kitose prabangiose Vilniaus vietose. Šie maskaradai XIX a., jau išnykus iš žemėlapio LDK, tapo Lietuvos dvarininkus į vieną vietą sutraukiančiais renginiais, trukusiais iki antros nakties. Miestiečiai į maskaradus atvykdavo apie devintą vakaro, bajorai imdavo plūsti apie pusę vienuoliktos, o aristokratai pasirodydavo tik apie vidurnaktį.
Įleidžiami būdavo visi, nusipirkę bilietą ir dėvintys deramą kostiumą su kauke.
LRT Klasikos laida „Radijo paskaitos“
