Greta kaukių gamtos permainas simbolizavo liaudies Užgavėnių karnavalų dalyvių veiksmai. Švenčių metu buvo inscenizuojama ligos, operacijos, mirtis, prisikėlimas, laidotuvės, atpirkimo ožio deginimas. Prancūzijoje po karnavalo jo įrangą dažnai sušaudydavo, nuskandindavo ar sudegindavo, o kitąmet pagal tą pačią tradiciją gamindavo iš naujo. Ypač miestuose matyti Užgavėnių karnavalų tęstinumas ir ilgaamžės tradicijos. Štai Niurnbergo (Vokietija) karnavalai žinomi nuo XIV a. ir vyksta iki šiol.
Vis dėlto amžiams bėgant liaudies karnavalų pobūdis kito, veikiamas vienos ar kitos epochos bruožų. Viduramžiais katalikų bažnyčia smerkė Užgavėnių maskaradus, vadino juos nuodėmingais, pagoniškais. Pagal vieno iš katalikų bažnyčios tėvų Šv. Augustino mokymą, pasaulį sudaro du miestai, valstybės: Dievo karalystė (civitas Dei) ir Šėtono kunigaikštystė (civitas diaboli). Kalbėdama apie civitas diaboli, Banyčia dažnai kaip geriausią to pavyzdį ir apraišką pasitelkdavo Užgavėnių karnavalą ir jo beprotiškumą, revoliucingumą, paleistuvingumą, pagoniškumą, persirenginėjimą velniais ir ligoniais bei viso to garbinimą. Tačiau katalikų bažnyčia nesugebėjo užgniaužti archajiškų Užgavėnių tradicijų, karnavalo metu atlaidžiau žiūrėdavo į nuodėmes, laikinai panaikindavo kai kuriuos draudimus, pavyzdžiui, abstinencijos įstatymus, galiojusius kai kuriuose bažnytiniuose miestuose.
Kai kuriose šalyse padėtis pasikeitė prasidėjus Reformacijai: protestantiškose šalyse nekrikščioniškų Užgavėnių elementų gerokai sumažėjo, o renesanso ir baroko epochos katalikiškose šalyse turtingos Užgavėnių karnavalo tradicijos išliko ir kartais įgaudavo neįtikėtinas formas. Žinoma, kad Kelne per Užgavėnes net itin uždarai gyvenančioms vienuolėms buvo leidžiama išeiti už vienuolyno sienų, persirengti pasaulietiniais rūbais ir džiugiai pražygiuoti miesto gatvėmis. XVIII a. Apšvieta Užgavėnes kritikavo kaip labai primityvų viduramžių reliktą, todėl daug tradicijų buvo primirštos, tačiau viduramžius, paslaptingumą ir neracionalumą garbinęs romantizmas XIX a. pirmojoje pusėje jas iš esmės prikėlė ir visų pirma išpopuliarino miestų vidurinio sluoksnio sferose.
Užgavėnės Europos valdovų ir didikų rūmuose
Atskiras klausimas, ar kaimų ir miestų karnavaluose dalyvaudavo aristokratija. Kartais retai, kartais dažniau, o kartais ji pati šiuos karnavalus ir rengdavo. Štai žinoma, kad Provanso grafai dar viduramžiais rengdavo Nicos karnavalus. Kartais Vakarų Europoje karnavaluose didikams ir valdovams buvo skiriamas ypatingas dėmesys, jie buvo vežiojami specialiuose vežimuose. Nors daugelyje miesto karnavalų aukštuomenė nesudarydavo didelės dalyvių dalies, Romoje ir ypač Venecijoje buvo kitaip. Į Venecijos karnavalą suplaukdavo ne tik viso regiono aristokratija, bet inkognito arba ne atvykdavo ir svetimų šalių valdovai. Venecijos karnavalas visada buvo išskirtinis, todėl apie jį, kaip apie priskiriamą elitinių karnavalų kategorijai, verta pakalbėti atskirai.
Venecijos karnavalas trukdavo kelias savaites ir jo kulminacija, kaip ir daugelio kitų karnavalų, laikytinas riebusis antradienis. Iš pradžių Venecijos karnavalas ne itin išsiskyrė iš kitų Italijos karnavalų, bet XVII–XVIII a. tapo skirtu Venecijos turtui ir prestižui demonstruoti, o tai lėmė jo ypatingą prabangą, rafinuotumą ir tai, kad į Venecijos karnavalą elegantiškai praleisti laiko ėmė plaukti visos Europos aristokratai ir monarchai. Venecijos karnavale dalyviai galėjo mėgautis operomis, baletais, komedijomis, lėlių vaidinimais, koncertais, burtais, loterijomis, lokių ir šunų kovomis, egzotiškų gyvūnų parodomis, nuo stogų mėtomomis gėlėmis, pabaigoje deginama Pantalonės iškamša ir net tokiu žiauroku tų laikų pasilinksminimu, kaip viešas dantų traukimas, ką Bažnyčia kritikavo kaip išsigimusios romėniškosios pagonybės reliktą. Venecijos karnavalo viešuose ir privačiuose pokyliuose gatvėse ir rūmuose skambėjo rafinuota muzika, o akis džiugino ypatingi kostiumai. Dalyviai mėgo persirenginėti commedia dell`arte personažais (Arlekinas, Kolombina, Pulčinela, Pantalonė), taip pat dažnos specifiškos venecijietiškos maro daktaro, vaiduoklio (fantomo), žvejo, advokato, velnio, astrologo, medžiotojo kaukės ir kostiumai. Venecijos karnavalas pasižymėjo ypatingomis kaukėmis, gaminamomis iš porceliano, stiklo. Įdomu pastebėti, kad apskritai kaukės Venecijoje vaidino svarbų vaidmenį. Jas, nepaisant valstybės nustatytų ribojimų, turtingieji, norėdami apsisaugoti nuo aplinkinių žvilgsnių ar tiesiog prasto oro, nešiojo ne tik per maskaradus.
UŽGAVĖNĖS KAUNE – NUOTRAUKŲ GALERIJA
Atrodo, nė vienas viešas tų laikų karnavalas nebuvo pasiekęs tokio rafinuotumo ir prestižo, kaip Venecijos. Su juo galėjo lygintis nebent Romos karnavalas – specifiškiausias jo įvykis buvo žirgų be raitelių lenktynės Romos gatvėmis, kurias stebėdavo diduomenė iš savo ar nuomotų rūmų ir namų balkonų. Be šių viešų miesto karnavalų, viduramžiais monarchai ir didikai savo rūmuose pradėjo rengti savitą programą ir tradicijas turinčius uždarus Užgavėnių sezono karnavalus, dažnai sietus su konkrečiu dinastiniu įvykiu: princo ar princesės gimimu, santuoka, laimėtu mūšiu ar tiesiog valdovo grįžimu iš kelionės.
Vieni seniausių Užgavėnių karnavalų valdovų dvaruose žinomi iš 1393 m. Paryžiaus. Ten Prancūzijos karalius rengė karnavalą savo dvariškių vestuvių proga bei pats, kaip ir jo rūmininkai, apsirengė lininiais laukinių žmonių kostiumais ir šoko. Deja, linksmindamiesi šokėjai nebuvo atsargūs ir, fakelams padegus kostiumus, keturi dvariškiai žuvo. XV a. Prancūzijos karalių dvaruose Užgavėnių karnavalai darėsi vis prabangesni, juose vyko žaidimai, šokiai, eitynės, kostiumai buvo siuvami iš šilkinių audinių, puošiami juvelyriniais dirbiniais, gėlėmis. Taip pat XV a. rūmų karnavalų tradicijos buvo puoselėjamos bei kuriamos Burgundijos kunigaikščių dvaruose, Italijos kunigaikštysčių monarchų pilyse, XVI a. ypač išsiskyrė Venecijos dožų ir aristokratijos karnavalai, o XVII–XVIII a. maskaradai gražiausiomis spalvomis išsiskleidė beveik visuose Europos dvaruose ir ypač sužibėjo Petro I bei Jekaterinos II laikų Peterburge.
Galima teigti, kad šių Europos rūmų karnavalų terpėje gimė ir išaugo baleto, operos, netgi šiuolaikinės dramos žanrai. XVII–XVIII a. liaudies karnavalai ėmė prarasti savo spalvas, tačiau Užgavėnių tradicijos monarchų rūmuose darėsi vis rafinuotesnės. Tai pasakytina ir apie kostiumus: daugelyje Europos šalių rūmų per Užgavėnes buvo rengiamasi arba mitiniais personažais, arba užsieniečiais bei paprastųjų profesijų atstovais, arba commedia dell`arte veikėjais.
Įdomu pastebėti, kad neretai Užgavėnių karnavalai monarchų rūmuose turėdavo valstybinės reikšmės ir tarnaudavo politiniams tikslams. Jie rodydavo valdovo galią, prestižą, aspiracijas, siekius. Štai Medičiai, 1513 m. grįžę į valdžią Florencijoje, galutinai versdami savo respublikinę valstybę monarchija ir iš senjorų tapdami kunigaikščiais, visų pirma pasirūpino surengti ypatingus karnavalus, parodžiusius jų ketinimus, planus ir padėtį. Apskritai Medičių Užgavėnių karnavalai XV–XVI a. Florencijoje buvo tikras fenomenas. Buvo švenčiama ne tik rūmuose, bet visame mieste. Rūmuose daug muzikuota, o Lorencas Medičis Puikusis savo kūryba net daug prisidėjo prie naujo žanro, karnavalinių dainų (it. – canti carnascialeschi [karnaščialeski]) atsiradimo. Valdovai kurdavo šių dainų tekstus, kūrinius atlikdavo patys dvariškiai. Jie apdainuodavo Florencijos kasdienybę (pavyzdžiui, kvepalų aromatus) arba mitinių, istorinių personažų darbus, ypač daug dėmesio skirdavo Bakchui ar Ariadnei. Medičių rūmuose per karnavalus ne tik muzikuota, statytos romėniškos ir renesansinės komedijos su muzikiniais intarpais, puotauta, triukšmauta, rengtos procesijas, bet ir gėrėtasi žvėrių pjautynėmis, buvo sąmoningai laužomos moralės normos, etikos principai. Būtent tai labiausiai erzino katalikų bažnyčią bei kurį laiką Florenciją valdžiusį asketišką ir moraliai reiklų dvasininką, Reformacijos pirmtaką Džirolamą Savonarolą, Medičių karnavalus pateikdavusį kaip pagoniškus, šėtoniškus, pernelyg demonstratyvius ir skatinančius smurtą bei moralinį sugedimą renginius.
Ypač Savonarola atkreipė dėmesį į gausius per karnavalus įsismarkavusių dvariškių ginkluotus masinius konfliktus bei karnavalinių dainų šlovinamą laisvą seksualinį elgesį: Medičių karnavalų metu neištikimybė, netradicinės sekso pozos ar homoseksualus elgesys buvo laikoma visiškai savaime suprantamais ir normaliais dalykais, o tai akivaizdžiai buvo antikinių bakchanalijų ir dionisijų aidai. Dėl to Savonarola buvo uždraudęs Užgavėnių karnavalų sezoną, o, jam mirus, Florencijos gyventojai tučtuojau atgaivino Užgavėnių tradicijas, tęstas į valdžią grįžusių Medičių.
Jiems valdant, sparčiai tobulėjo karnavalų teatriniai pastatymai, vis daugėjo proginių karnavalų, skirtų vedyboms ir kitoms dinastinėms progoms, plėtojosi turnyrų kultūra bei propagandinė, meninė programa. Žinoma, kad XVI a. pr. rūmų karnavalų dalyviai buvo rengiami Medičių herbo spalvomis, o personažai atitikdavo herbo figūras. Karnavalo aplinką puošė antikiniais siužetais tyčia šia proga nutapyti paveikslai, ypač pasakojantys Apolono ir Dafnės istoriją, taip pat galingų Romos imperatorių Trajano, Vespasiano, su kuriais lyginti Medičiai, portretai, meninė programa, atspindinti Julijaus Cezario ir Kleopatros istoriją, dalyvių akį džiugino kostiuminės inscenizacijos, tris žmogaus amžiaus tarpsnius atspindinčios mizanscenos, meniški gražių žmonų, jaunų našlių ir mergelių pasirodymai.
Karnavalo dekoracijos vaizdavo romėnų šventyklą, o upe buvo plukdomi plaustai su alegorijas atskleidžiančiomis perrengtų dvariškių grupėmis. Šio karnavalo meninė programa Medičių epochą pristatė kaip aukso amžių, o pačius Medičius – kaip vertus antikos herojų valdovus. Visa tai matant, manau, tampa aišku, kodėl Medičių karnavalai amžininkų ir istorikų neretai pristatomi kaip chrestomatiniai Užgavėnių karnavalų pavyzdžiai.
Elito Užgavėnės LDK
O dabar apsidairykime mūsų kraštuose ir pasižiūrėkime, kaip Užgavėnės buvo švenčiamos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir jų aplinkos.
