Kaunui 1919-1940 m. būnant Pirmosios Lietuvos Respublikos sostine, jis neįtikėtinai pasikeitė: iš atokaus gubernijos miesto tapo europietišku centru, tarpukario modernizmo architektūros miestu. Žvilgtelkime, kokie aukštesni pastatai, to meto „dangoraižiai“, tarpukariu išdygo Kauno centre. Iškart išduodame: aukščiausias pastatas tarpukariu pastatytas Kauno centre, siekė vos 6 aukštus, tai gan daug, juolab žinant, kad 5-aukštis namas tuomet buvo tikra retenybė.
Architektas Gintaras Balčytis knygoje „Kauno tarpukario architektūra“ pastebi: „Tikriausiai, geriausia, kas Kaunui galėjo nutikti architektūros fronte, jau nutiko XX amžiaus pradžioje.“ Anot jo, kompaktiškoje teritorijoje esantis Kauno moderniosios architektūros lobynas gali varžytis su Tel Avivo Baltuoju miestu, Budapešto, Veimaro ar kitų Europos miestų moderniąja XX a. architektūra.
Draudė statyti aukštesnius, nei 2 a. namus
Dangoraižiu įprastai laikomas ne žemesnis, nei 150 m aukščio arba ne mažiau kaip 40 aukštų pastatas. Istoriškai šiuo terminu vadinti pastatai nuo 10 iki 20 aukštų XIX a. pabaigoje. Tarpukario Kaune tokių statinių nebuvo, juk 1879 m. Kauną pavertus karine tvirtove (apjuosus fortais, apstačius kareivinėmis bei kitokios paskirties kariniais pastatais), netrukus, 1887 m., paskelbtos tvirtovės taisyklės uždraudė statyti aukštesnius kaip 2 a. namus.
Liepė statyti aukštesnius, nei 3 a. namus
Kone po pusšimčio metų, situacija kardinaliai pasikeitė – imta reikalauti statyti aukštesnius pastatus: 1932 m. buvo išleistas įstatymas, nurodantis Laisvės alėjoje ir Vytauto prospekte statyti ne mažesnius kaip 3 a. namus. Viltasi, kad Vytauto prospektas, kuriuo iš geležinkelio bei autobusų stočių keliaujama į Kauno centrą – taps reprezentacine gatve.
Tarpukariu Kauno plotas padidėjo 7,1 karto ir 1939 m. viršijo 3,9 tūkst. ha. (prie miesto prijungti priemiesčiai: Vilijampolė, Šančiai, Aleksotas, Žaliakalnis) Kaune netrūko aukštesnių pastatų, tačiau retas viršijo 5 aukštus, tad juos galima vadinti savotiškais Kauno centro „dangoraižiais“.
Tarpukariu Kauno centre pastatyti „dangoraižiai“
Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro teigimu, Kaune tarpukariu buvo nedaug aukštų pastatų, kauniečiai įprastai gyveno 2-3 a. namuose (su 2-6 butais). Kaip miesto centro „dangoraižiais“ galima vadinti 5 ir daugiau aukštų pastatus, statytus tarpukariu. Apžvelkime reikšmingiausius: „Pienocentro“ rūmai, „Pažangos“ rūmai, buvę tarsi šiuolaikinės modernios europietiškos sostinės pagrindinio bulvaro užuomazga.
Prie tokių „dangoraižių“ galima priskirti ir Centrinio pašto rūmus, Taupomosios kasos rūmus, vieną aukščiausių Kauno centre esančių tarpukario architektūros pastatų – ekonomisto Jono Lapėno namą bei dar kelis objektus. Žinoma, dera paminėti ir kelias bažnyčias, pastatytas jau besibaigiant tarpukariui: Prisikėlimo bei evangelikų reformatų. Aukštumu išsiskyrė ir Lietuvos banko rūmai, Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai (db. Filharmonija) bei Karininkų ramovė.
Prisiminkime kelis tarpukariu Kauno centre pastatytus daugiaaukščius pastatus.
Taupomųjų kasų rūmai, Laisvės al. 96/L. Sapiegos g. 2. (6 a. ir 5 a. korpusai, dabartinė savivaldybė). Pastatas statytas 1938-1940 m., architektai – Arnas Funkas, Adolfas Lukošaitis, Bronius Elsbergas. Stilius – modernizmas. Pastate buvo numatyta įkurdinti Taupomąsias kasas, Prekybos departamentą, Statistikos biurą bei kelias valstybines įstaigas.
Centrinis paštas, Laisvės al. 102 (5 a. ir rūsys). Statinys išdygo 1930-1931 m., jo architektas – Feliksas Vizbaras, stiliai: modernizmas, „tautinis stilius“.
Kaip leidinyje „Kaunas 1918-2015, architektūros gidas“ rašo Kauno tarpukario kultūros ekspertė Jolita Kančienė: „Labiausiai „lietuviškumas“ atsiskleidė pašto interjere. Vestibiulio ir salės grindų dekorui pritaikytas liaudies audinių raštas, salės lubos apjuostos tautodailės ornamentikos frizu ir lietuviškus pašto ženklus vaizduojančių tapytojų pano juosta (R. Kalpokas). Abu salės galai puošti lietuviškais alegoriniais vaizdais – heraldiniais vitražais su Vilniaus, Klaipėdos ir Gardino herbais bei figūrinėmis kompozicijomis (K. Šimonis).“ Sovietmečiu lietuvybės ženklai buvo sunaikinti.
Bendrovės „Pažanga“ rūmai, Laisvės al. 53 (5 a. ir rūsys). 1933-1934 m. statyto pastato architektu tapo Feliksas Vizbaras. Naudotas „tautinis stilius“, fasade yra ryškūs „art deco“ bruožai. Ši bendrovė leido ir platino knygas bei periodinę spaudą. Pastate seniau veikė įvairios tautininkų sąjungos įstaigos, leidyklos, redakcijos, tarp jų ir „Lietuvos Aido“.
Rūsyje įkurta susirinkimų salė, pirmame aukšte veikė moderni „Paramos“ bendrovės galanterijos prekių parduotuvė, viršutiniame aukšte – restoranas su terasa ant stogo. Pagal art deco stilių stilizuotos, bei iš tautodailės pasiskolintos buvo šios detalės: balkonų metalinių atitvarų zigzagai, karnizo tulpelės, tarplangių briaunelės.
„Pienocentro“ bendrovės rūmai, Laisvės al. 55/S. Daukanto g. 18. (5 a. su rūsiu). 1931-1932 m. pastatytų rūmų architektas – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Stilius – modernizmas. „Pienocentras“ buvo centrinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga, ji rūpinosi pieno produktų surinkimu, gamyba, pardavimu ir eksportu.
1937 m. pasaulinėje parodoje „Menas ir technika moderniame gyvenime“ pastato architektūra laimėjo bronzos medalį ir garbės diplomą. Išskirtina, kad kampinis fasadas yra gaubtas su lenktais langais (autentiški tik 2 a.), iliuminuotas stiklinis stogelis, skiriantis juodu labradoritu padengtą bei vitrinomis suskaidytą 1 a., vadinamąjį parduotuvių.
Pirmame aukšte veikė „Pienocentro“ parduotuvė, užkandinė, pieno baras ir žinomiausia Kaune Muralio kirpykla (ji įsikūrė per du aukštus), 2-3 a. įsikūrė „Pienocentro“ administracija, o 4-5 a. – tarnautojų butai. Rūsyje (po visu kiemu) veikė šaldytuvas-ledainė.
Ateitininkų sąjungos rūmai, Laisvės al. 13 (5 a.). Rūmų architektai – Feliksas Vizbaras ir Algirdas Šalkauskis. Pastatas išdygo 1926-1931 m., jo stilius – modernizuotas istorizmas. Pastatas buvo skirtas studentų bendrabučiui.
Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, pastatyta visai netoli centro, Žemaičių g. 31A. Ji statyta 1933-1940 m., architektas – Karolis Reisonas, pastato stilius – funkcionalizmas/modernizmas. Didžiojo bokšto aukštis siekia net 70 m. Dar 1922 m. iškilo idėja pastatyti bažnyčią, kuri taptų tautos atgimimo simboliu ir įkūnytų ilgas tautos kančias, sunkias jos kovas ir didžiausią laimėjimą – nepriklausomos valstybės prisikėlimą.
Vokiečių okupacijos metais čia veikė popieriaus sandėlis, 1952 m. bažnyčioje įsikūrė Radijo gamykla. Maldos namai savo paskirtį atgavo 1988 m. 2004 m. įvykdytas tarpukario planas – rūsio patalpoje įkurtas kolumbariumas ir koplytėlė. Dėl mastelio, urbanistinės situacijos ir politinės reikšmės, Prisikėlimo bažnyčia laikoma reikšmingiausiu tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžiu.
Evangelikų reformatų bažnyčia, E. Ožeškienės g. 41. Maldos namai statyti 1937-1940 m., architektai – Vaclovas Michnevičius ir Karolis Reisonas. Pastatas yra funkcionalizmo/modernizmo stiliaus. Prasidėjusi sovietų okupacija sutrukdė naujoje bažnyčioje rengti pamaldas. Po karo buvo nugriauta viršutinė bokšto dalis, bažnyčia paversta tabako ir alaus fabrikų sandėliu, po to įkurdinta VRM Kauno spec. mokyklos valgykla su sporto sale. 1990 m. pastatas grąžintas parapijai ir atkurtas skrupulingai vadovaujantis K. Reisono projektu.
Gyvenamieji namai
Ekonomisto J. Lapėno namas, Kęstučio g. 38 (6 a.) 1932 m. išdygusį modernizmo stiliaus pastatą rengė architektas Feliksas Vizbaras. Tai vienas didžiausių Kauno daugiabučių. Jį pastatė „Maisto“ bendrovės vyr. direktorius Jonas Lapėnas.
Pirmas daugiabučio aukštas buvo skirtas parduotuvėms, kituose buvo įrengta po 2 prabangius butus. Kurį laiką butą čia nuomojosi Lenkijos pasiuntinybė. 6 a. buvo skirtas bendroms gyventojų reikmėms: veikė salė su židiniu, pastogėje – sargo butas. Sovietmečiu pastate buvo įkurtas Žemės ūkio akademijos bendrabutis, vėliau mokslinių tyrimų institutas. Atgavus nepriklausomybę pastate pradėjo veikti įvairios komercinės įstaigos.
Verslininko Mozės Chaimsono namas, Maironio g. 13 (5 a.). Tai 1930-1931 m. statybos darbas, jo architektas – Vytautas Landsbergis. Šis modernizmo stiliaus namas buvo vienas aukščiausių ir moderniausių Lietuvoje ir laikytas dangoraižiu. 1-3 a. buvo po du prabangius butus su 5-6 kamb., vestibiuliais bei erdviais holais. 4-5 a. buvo įrengta po keturis mažesnius butus. Butai įrengti ir rūsyje.
Garsaus advokato Kazimiero Škėmos namas, V. Putvinskio g. 60 (5 a.), 1932-1933 m., architektas Bronius Elsbergas, modernizmas. Kiekviename aukšte buvo įrengta po vieną butą su 5 kamb. Pagrindinė laiptinė su liftu įrengta namo centre, t. y., kiekvieno buto viduryje. Name butus nuomojo Čekoslovakijos, Švedijos atstovybės. Pirmame aukšte veikė parduotuvės, kituose – butai. Kurį laiką patalpas 2 a. nuomojosi Lenkijos pasiuntinybė.
Tekste remtasi knygomis: „Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas“ (sudarė Julija Reklaitė); „Kauno tarpukario architektūra“(sudarė Jolita Kančienė, Gintaras Balčytis, Asta Prikockienė) , „Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918-1940 m.“ (aut. Marija Drėmaitė) ir portalu www.autc.lt (Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras).
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
