Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, kurį minėsime 2018 m. vasario 16 d., portalas „Kas vyksta Kaune” domisi, kuo gi Kaunas gyveno prieš tuos lemtingus 100 metų. Apžvelgiame 1918 metų „Kauno kalendorių”, įdomybių apie to meto kauniečius ir miesto gyvenimą, tikrai netrūksta.
Šv. Kazimiero draugijos leidinį dar 1917 m. išleido Saliamono Banaičio spaustuvė, leidinys kainavo 50 kapeikų. Kalendoriaus elektroninę versiją galima rasti el. paveldo svetainėje čia.
Mini M. Mažvydo „Katekizmą”
Prie švenčių sąrašo minima ir pirmos atspausdintos lietuviškos knygos 376 metų sukaktis, tai 1533 m. atspausta viena knyga keturiomis kalbomis, tarp jų ir lietuviškai. Nors šalia sutinkama, kad pirma lietuvių knyga vadinama Martyno Mažvydo „Katekizmas” (išleistas 1547 m.), tačiau skaičiuojama anos knygos sukaktis.
Prie kiekvieno mėnesio pateikiama po ūkininko priežodį, tarkim, spalio mėnesio išmintis: „Jeigu spalių mėnesis šaltas, nebus kirmėlių, gadinančių kopūstus. Jei šis mėnuo miglotas, tai bus daug sniego žiemos laike. Jei šiame mėnesyje sninga ir šalta, tai bus sausis gražus.”
Akcentuoja Lietuvos tarybos išrinkimą, kuri vėliau pasirašys Lietuvos Nepriklausomybės aktą
Pradžioje kalendoriaus apžvelgiami praėjusieji 1917 metai, kaip akcentas paminima rugsėjo 18-22 d. Lietuvos konferencija, vykusi Vilniuje. Būtent jos metu nuspręsta sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, Steigiamojo Seimo sušaukimą bei įkurti Lietuvos Tarybą.
Pateikiamas Lietuvos tarybos, kurią sudarė 20 žmonių, vėliau pasirašusių Lietuvos Nepriklausomybės aktą, sąrašas: Jonas Basanavičius, Kazys Bizauskas, Saliamonas Banaitis, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Aleksandras Stulginskis, Mykolas Biržiška, Jonas Vailokaitis, Justinas Staugaitis ir Jonas Vileišis.
Sekančių metų kalendoriuje Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo data minima prie svarbiausių minėtinų datų. 1919 m. Kauno kalendoriuje apie tai rašoma: „1918 m. Lietuvoje turi nepaprastą svarbą, nes tais metais Lietuva prisikėlė iš mirusiųjų ir atgavo savo Nepriklausomybę” , – rašo autorius X. Y.
Svarbiausia mokslas ir pagalba vargstantiesiems
Kaip žinia, 1914-1918 m. vyko Pirmasis pasaulinis karas, kalendoriuje neapsieinama apie jo pasekmių paminėjimą tekste „Sugaištas laikas – didelis nuostolis”, ten rašoma: „Karo aplinkybės labai apsunkimo gyvenimą. Todėl daugelis žmonių nieko nebenori veikti, savo darbus atidėlioja iki tam laikui, kada karas pasibaigs.” Rašoma, kad kai kurių darbų atidėti nevalia, vienas iš tokių – vaikų mokinimas, teigiama, kad karui pasibaigus – išmokintų žmonių visur labai reikės, nes tokių bus nedaug, juk daug mokyklų uždaroma, tad raginama mokinti namie, pas sodžiaus daraktorius ar savose lietuviškose mokyklose. Po tokio mokslo, toliau galės kibti į lietuviškas gimnazijas, kurių tuo metu buvo trys: Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje.
Kitas neatidėliotinas reikalas – savitarpis šelpimasis, rašoma, kad reikia šelpti nuo karo nukentėjusius žmones. Taip pat visiems linkima daugiau vilties, pasitikėjimo savimi, dvasios tvirtumo ir naudingo darbo.
Kaip uždirbti milijoną
Tekste „Trys turtų šaltiniai” (prof. P. J-čius) rašoma, kad didžiausi ir svarbiausi turto šaltiniai „iš kurių mūsų krašto žmonės galėtų susikrauti didžiausius turtus” yra žemė, prekyba ir pramonė. Teigiama, kad kraštiečiai į šiuos šaltinius mažai teatsižvelgia, todėl tėvynė Lietuva ir nėra „per daug turtinga”.
Žemę rašoma, kad reikia nuolat dirbti, prižiūrėti ūkį, nes „pinigai privalo darbuotis, nedribsoti”, raginama pinigų nedėti į bankus, o verčiau investuoti į žemę. „Žemdirbystė – tai vienas gražiausių, sveikiausių, maloniausių ir prakilniausių darbų darbas, labai pelningas, labai apsimokąs, reikia tik apsukrumo ir geros priežiūros.”
Prekybos reikia mokintis, o kas turi pinigų ir moka prekybos, turėtų įsitaisyti krautuvę ar prisidėti prie kitų. „Paėmę į savo rankas prekybą mes, lietuviai, atidarysime savo tėvynei Lietuvai neapsakomai didelį turtų šaltinį, iš kurio galės semtis gerovę sau žmonių tūkstančiai; nereiks mums kitur važiuoti, ieškotis darbo ir nebūsime kitų pastumdėliais”, – rašoma 1918 m. „Kauno kalendoriuje”.
Apie amatus kalbant irgi akcentuojamas mokslas, raginama nuolat mokytis. „Šiandien didžiausi turtai yra ten, kame daugiausia amatininkų, fabrikų, dirbtuvių – tenai žmonės skaito savo turtus jau nebe šimtais ir ne tūkstančiais, bet milijonais ir milijardais.”
Teatro scenoje ne vieta nepadorumams
Skyrelio apie teatrus autorius P. Alkis rašo, kad teatras lavina atmintį, protą, valią, jausmus, dvasios jėgą. Geras teatras yra tas, kur vaidinami dori veikalai. „Nereikia vaidinti tokie šlamštai, kurie pateisina „laisvą” meilę, moterystės neištikimybę bei kitokius lytiškus iškrypimus. Reik išmest iš vaidinimų visokius pliauškimus, koliojimus, keiksmus, niekingus juokavimus, girtuokliavimo rodymus, nes tokie dalykai žiūrovuose nekelia jokio pasigėrėjimo, tik žadina žmogaus blogą palinkimą.”
Rašoma, kad jauni vaikinai neturėtų per dažnai vaidinti, esą pakaktų 1-2 kartų per metus, nes: „Per dažnai rodydamiesi ant scenos, neprastotų noro prie rimto darbo…”, – rašo P. Alkis.
Teigiama, jog jei prie teatro į bufetas, jis turi būti tik blaivus.
Namus statyti – lietuvišku stiliumi
Namus statyti geriausia, kur sausiausia, tad derėtų juos statyti prie plačių gatvių, toli nuo fabrikų, dirbtuvių, kapų, kuo toliau nuo nešvarių kaimynų, duobių pamazgoms, klozetų, mėšlynų ir kt. Namo stilius turi būti grynai lietuviškas, tai matyti juostose, įvairiuose audekluose, kryžiuose, namuose, trobose ir jų stoguose.
10 kalbėjimo taisyklių
Kalendoriuje P. Vaikas rašo, kad jei nemoki suvaldyti tariamo žodžio – jis tampa dideliu priešu. „Ypač šiais karo metais reikia branginti žodis, nes ne vienas dėl žodžio yra nukentėjęs.”
Pateikiama 10 taisyklių, kurių kiekvienas turi laikytis kalbėdamas: 1. Pirm ką nors sakysiant, pagalvok, ar verta. 2. Šnekėk tik apie tai, kas tau ir kitam naudinga. 3. Jei apie ką uždrausta kalbėti, pasakoti, tai tylėk, niekam ir nepasakok. 4. Nepasakok apie kitų blogus darbus, pasielgimus, ir nenurodinėk vardų nei pavardžių. Blogi darbai ir be tavęs išeis aikštėn ir ras sau bausmę. 5. Jei negali aiškiai ir tinkamai į klausimą atsakyti, tai geriau pasakyk – nežinau. 6. Kalboj neįžeisk artimo. 7. Būdamas būry, nekalbėk su kitu pašnibždomis ar juokdamos. Palaikys tai pajuoka. 8. Kalboj venk tuščių ir nepadorių žodžių. 9. Kalbėk grynai lietuviškai, nebrukdamas savo kalbon nelietuviškų žodžių. 10. Kalbėk aiškiai, maloniai, nekvarkiančiu balsu, ne per nosį, ne per balsiai ir ne per tyliai.
Ir anksčiau buvo daržovėdrų (vegetarionų)
Receptų skiltyje rašoma, kad ir tuomet Lietuvoje buvo vegetarų. Žmonės, kurie nevalgo mėsos, leidinyje vadinasi „daržovėdros” arba „vegetarionai”. „Tokių žmonių mūsų krašte maža, bet svetur jų yra labai daug. Mėsos šalininkai esti tvirtesni, piktesni ir atkaklesni už daržovėdras, o pastarieji esti sveikesni, malonesnio būdo, apsukresni už mėsėdras! Tad būtų gražu, jei ir mūsų krašte atsirastų daugiau žmonių, kurie maitintųsi ne mėsa, bet pienu ir augalais”, – cituojamas leidinys „Lietuvos virėjas”.
Daugiau įdomybių apie senąjį Kauną rasite čia.
Tai dešimtas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
