Internetinis portalas pilotas.lt rašo, jog Lietuvoje senamiesčiai yra savotiški istorinės architektūros rezervatai, kuriuose yra įprasta vaikščioti atsargiai ir ant pirštų galiukų. Kiekvieną vos laisvesnį architektų kvėptelėjimą čia seka budrios paminklosaugininkų akys. Vis dėlto ir šios paveldosauginių apribojimų įšalo kaustomos miesto dalys kartais patiria drąsesnės šiuolaikinės architektūros dūrių. Kauno architektūrinė bendruomenė jau porą mėnesių aptarinėja vieną tokį šio „rezervato“ gyventoją – pačioje istorinės pilies pašonėje pūpsantį rūdinto plieno namą.
Į senamiestį žengė tvirtu žingsniu
Rūdintas plienas („Cor-ten“) Lietuvos architektūrinėje padangėje jau yra tapęs pilnateise išraiškos priemone ar net tam tikru naudojamos architektūrinės kalbos drąsos požymiu. Šią medžiagą Kaune jau galima pamatyti Braškių gatvėje Žaliakalnyje (arch. G.Natkevičius, M.Mickevičius), sodybinių namukų rajone Vičiūnuose (arch. D.Čiuta), „smetoniškoje“ V.Putvinskio gatvėje (arch. V.Minkevičius.) bei viešbučio „Europa Royale Kaunas“ komplekse (arch. A.Kaušpėdienė ir kt.) Naujamiestyje ir kai kur kitur. Vis dėlto ši medžiaga į Kauno Senamiestį kojos dar nebuvo įkėlusi.
Apie šią medžiagą iki šiol čia kiek užsiminė pernai įrengtas laikinasis „Paminklas rutinai“ (arch. A.Karalius). Maitinimo kompleksiukas su klubu „Pilies sodas“ į istorinę miesto dalį įžengė tvirtu šiuolaikišku žingsniu. Rūdintu plienu apsiūtas šiuolaikiškas dviaukštis korpusas – vienas pagrindinių architektūros akcentų įstaigos, įsikūrusios architektūrine prasme chaotiškoje aplinkoje tarp Kauno pilies, masyvaus apleisto žydų ligoninės pastato, gretimų gyvenamųjų namų. Istorinėje miesto dalyje, pačioje Kauno pilies pašonėje, pastatą įkomponavo architekto Ryčio Vieštauto kolektyvas (su Mindaugu Miliūkščiu, Regina Tumpiene bei Andriumi Efimenko), kuris pastaruoju metu gana produktyviai projektuoja tiek Kauno, tiek ir Kėdainių istorinėse erdvėse. Po šalies nepriklausomybės atkūrimo, tai arčiausiai Kauno pilies išdygęs šiuolaikiškas architektūros objektas. Valgyti, ilsėtis ar linksmintis „Pilies sodo“ patalpose bei lauko terasoje gali apie 200 žmonių.
Imponuoja vokiečių projektuotojų patirtis
Architektas R.Vieštautas Pilotui.lt prisipažino, jog jam imponuoja vokiečių elgesys miestų istorinėse teritorijose, atstatomo Drezdeno pavyzdys. „Jei jie turi pakankamai duomenų, vertingus istorinius pastatus atkuria, o kitais atvejais – projektuoja moderniai“, – sakė architektas. Panašu, jog vokiečių pavyzdys pravertė ir projektuojant „Pilies sodą“.
Pagal R.Vieštauto sumanymą į šį istorinį Kauno kampelį buvo sugrąžintas kadaise jame buvęs urbanistinio užstatymo pobūdis. Pačioje Kauno pilies pašonėje veikiantį 543 m² statinį dabar sudaro dvi pagrindinės dalys – istorinė ir šiuolaikinė. Tai tarpukariu statytas gana puošnus neorenesensinių frontonų namukas bei naujas 2 aukštų rūdintos skardos korpusas, kuriuos po žeme sujungia sklypo dydžio rūsys, o žemės lygyje – lauko terasa. Beje, miesto užstatymas kadaise buvo ne vien šio ar kitų Pilies gatvės sklypų ribose, bet ir kiek toliau nuo istorinio gynybinio statinio, kur dabar suformuotas parkelis.
Nuo XIX a. pradžios „Pilies sodo“ sklype stovėjo medinis gyvenamas namas, o 1931 metais, suformavus žemės sklypą iš dviejų dalių, vieną pastarųjų įsigijo tarpukaryje iš Italijos grįžęs dailininkas Jonas Mackevičius (1872-1954). 1933 metais pagal architekto M.Songailos eskizą dailininkas čia pasistatė nediduką vienaukštį namą su puošniais neorenesansinių formų frontonais (statybos technikas J.Dubauskas). Istoriniais paveikslais žinomas dailininkas šiame name gyveno bei buvo įsirengęs studiją. Į Kultūros paveldo departamento saugomų objektų sąrašą įtrauktas namukas, pritaikant maitinimo įstaigai su klubu, buvo sutvarkytas ir įrengtas. Vis dėlto jis kol kas išnaudojamas palyginti menkai – naktinio klubo drabužinei, įvairioms pagalbinėms patalpoms ir pan.
Rūdintą plieną pasiūlė patys statytojai
„Pilies sodo“ rūsį užima čia veikiantis muzikos klubas „Taboo“ bei restorano virtuvė, o visą naujojo tūrio antžeminę dalį – restoranas. Pastarosios pastatymo vietą, dydį ir formą iš esmės nulėmė sklypo detaliojo plano sprendiniai. Jais sekant, naujasis tūris įkomponuotas rytinėje sklypo pusėje ir yra priblokuotas prie kaimyninio namo ugniasienės, kurioje iškirsti kaimyninio namo langai nulėmė atsitraukimą nuo Pilies gatvės.
Beje, sklypo detalusis planas parengtas dar 2000-aisiais. Tuomet buvo pradėti ir parengiamieji sklypo tvarkymo darbai, atliekami archeologiniai tyrimai. Prisimenama, jog tuometiniai J.Mackevičiaus namo savininkai galvojo net apie tunelio įrengimą į greta stūksančią pilį. Nemenko užmojo planai liko nerealizuoti, išskyrus per visą sklypą išraustą rūsį.
Pilotas.lt žiniomis, naujiesiems šeimininkams iš pradžių projektinius pasiūlymus buvo pateikę uostamiesčio architektai, tačiau vėliau pasitelktas architekto R.Vieštauto kolektyvas. Jo suprojektuotos naujosios komplekso dalies eksterjero rūdintas plienas dėl spalvos dera prie istorinių statybinių medžiagų – molinių čerpių, plytų mūro ar net Kauno pilies liekanas dengiančio dažyto stogelio. „Rūdintą plieną šiam objektui pasiūlė patys statytojai. O mes naująjį šį statinį iš pradžių braižėme pilkos „Rheinzink“ skardos ar betoninį“, – oksiduotos skardos panaudojimo idėjos istoriją Pilotui.lt atskleidė R.Vieštautas. Atsisakyti planuotos „Rheinzink“skardos ir ieškoti kito apdailos sprendimo jo architektūriniam kolektyvui teko, mat suabejota galimybėmis sklandžiai realizuoti idėją. Pasak R.Vieštauto, pavyzdingai išpildyto tokio architektūros objekto Lietuvoje kol kas tiesiog nėra.
Derino prie istorinės aplinkos
„Pilies sodo“ interjeruose didelių architektūrinių ar dizaino atradimų nėra. Statytojai čia tvarkėsi daugiausia patys, apsiribodami architekto konsultacijomis. Naujojo tūrio interjere vyrauja paprastumas su grubokais gelžbetonio paviršiais, rūdinto plieno laiptais ar tiesiog tamsiai nudažyta keraminių blokelių siena. Senojoje komplekso dalyje įgyvendinamas labiau klasikinis interjeras.
Projektuodami „Pilies sodą“, architektai stengėsi sukurti glaudų vidaus erdvių ryšį su lauku – tiek balkonas, tiek kiemo terasa nuo pastato vidaus atskirti berėmėmis stiklo pertvaromis. Propaguojamas atvirumas taip pat padeda lankytojams jaustis istorinės erdvės dalimi. Beje, restorano lauko terasa išplėsta išsinuomojus ruožą gretimos teritorijos.
Nepaisant minėtų sklypo detaliojo plano nurodymų, naująjį tūrį architektams įkomponuoti sekėsi gana sklandžiai. Su architektūriniu kontekstu jį „suriša“ ne vien ruda eksterjero spalva, bet ir įrengtas šlaitinis stogas. Pastarąjį galima laikyti tam tikru architektūriniu kompromisu, kurį išprovokavo pastato istorinė aplinka. Dėl dabartinės statinio prigimties abejonių nekyla dėka vientisos stogo ir fasadų apdailos.
Vaikščiojama išmindytais takais
„Pilies sodo“ kompoziciją kiek išbalansuoja gal tik pakibęs didokas balkonas, labiau primenantis terasą. Architektas R.Vieštautas PILOTUI.LT sakė, jog dar labiau suploninti šio architektūrinio elemento konstrukcijos buvo neįmanoma techniškai. Čia architektams pastebimai padeda sumanymas balkono apačią aptaisyti tokių pačių tašų žaliuzėmis kaip ir greta balkono esantis fasado segmentas. Taip apdairiai sukurtas įspūdis esą balkonas yra pakelta fasado dalis. Mediniai eksterjero elementai taip pat yra užuomina į senųjų pilių vartus. Tiek jie, tiek ir rūdinta skarda architektūrinę idėją sustiprina bei pratęsia ir „Pilies sodo“ kieme, kur iš šių medžiagų įrengtas ilgas lauko baras.
Kompleksui bene labiausiai įsilieti į istorinę aplinką trukdo ne drąsūs architektūriniai sprendimai, bet įvairūs laikinieji bei saugumo elementai – terasos aptvėrimas, stogeliai, palapinės ir pan.
Pas mus vis dar gaji nuomonė, kad istorinėje aplinkoje galima vaikščioti vien pramintais takais. Naudoti jau išbandytas idėjas, derinius, sprendimus. Nors vojažai kolegų jau išmindytais takais prie architektūrinės kokybės paprastai prisideda menkai, tačiau naiviai viliamasi jog mažėja ir rizika suklysti. Deja, ši tendencija dažnai reiškia lėtą, bet užtikrintą bendrosios architektūrinės aplinkos degradaciją.
Reikalinga drąsesnė architektūros linija
Nors bandymai istorinėje erdvėje brėžti drąsiau pavyksta ne visada – čia galima prisiminti kad ir neseną Astos Kiaunienės ir Šarūno Kiaunės bandymą su Marijos radijo pastatu Vilniaus gatvėje, Kaune. Istorinės pilies pašonėje projektuodamas gyvenamojo namo rekonstrukciją, architektas Rytis Vieštautas taip pat nesidairė atgal. Smulkių priekaištų autoriams surasti tikrai būtų galima, tačiau jų tvirtas nusiteikimas bei architektūrinė kryptis, kaip ir pasirinkta apdailos medžiaga, įtikina, jog istorinėse miestų dalyse šiuolaikiška architektūra turi ateitį. Dar geriau būtų, jei ji neapsiribotų pavieniais dūriais, bet jungtųsi į tam tikrą punktyrinę drąsesnės architektūros liniją.
Almantas Bružas
