Maištingi paaugliai prisėdę į šiuos krėslus po poros minučių praranda žadą. Senoliai leidžiasi į skrydį virš gimtų lankų. Jeigu galvojate matę jau viską, tikriausiai dar nebuvote virtualios realybės (VR) filme „Aš Lietuva“. Šis režisieriaus Donato Ulvydo kūrinys rodomas specialiuose kino teatruose, kuriuose žiūrovas panyra į trimatę 360 laipsnių vaizdo ir epiško erdvinio garso jūrą.
Ne tradiciniame plokščiame ekrane atvaizduojamo filmo ir turinys – ne kokia techniška patriotinė lėkštuma, kuria gresia nuslysti kūrėjams išbandant visiškai naują vaizdų fiksavimo ir reprodukavimo būdą, bet kruopščiai į audiovizualinį audinį susiūta giliausių lietuviškų archetipų visuma.
Jeigu politinės peripetijos ir Nepriklausomybės aikštėje streikuojantys celofanai jums truputį užstoja amžiną lietuvybės prasmę, „Aš Lietuva“ nuskaidrins ją pasakojimu apie šviežiai išartą žemę, kilpą raitantį Nemuną, baltiško vėjo gairinamas kopas, didžių kunigaikščių pilis, didvyrius ir didmoteris, be kurių šių žodžių dabar jums nerašyčiau.
Šis 360 laipsnių kamera nufilmuotas 20 minučių trukmės pasakojimas pristatytas rugsėjo viduryje, pamatyti jį bus galima dar ilgai. Piniginė pirmo Lietuvos istorijoje gyvo veiksmo kino patyrimo išraiška – viso labo 18 eurų (10, jeigu pretenduojate į nuolaidą). Bet pirmiausia ne apie piniginius reikalus Kauno „Akropolyje“ įrengtame „Hexa Cinema“ teatre susitikau pasišnekėti su filmo režisieriumi D. Ulvydu ir prodiuseriu Žilvinu Naujoku.
Vietas parinko kūrėjai, reginį renkasi žiūrovas
„Dalis vietų pačios atėjo į filmą. Stengėmės aprėpti kaip galima daugiau žinomų Lietuvos vietų, ne visa medžiaga galiausiai buvo panaudota. Žiūrėjome, kurie kadrai muzikalesni, įspūdingesni, geriau atskleidžia nematytą Lietuvos pusę. Turime medžiagos, galime daryti antrą seriją“, – apie atranką filmuotų vietų, kurių anaiptol ne visos papuolė į galutinį „kepinį“, kalba D. Ulvydas.
Jo teigimu, vienur nuvažiavus oras netiko, kitur techniškai kažkas nepavyko. Tarkime, per daug smulkių detalių ir kameros rezoliucija neleido nufilmuoti taip gražiai, kaip norėtųsi. Kai kur vaizdas pasirodė ne toks įspūdingas, kokio autoriai tikėjosi prieš važiuodami filmuoti.
„Arba bevažiuodamas iš filmavimo vietos pamatai, kaip gražiai aria lauką. Sustoji, susitari su traktoristu, nufilmuoji, žiūri, kad žiauriai gražus kadras – nori įsidėti tą traktorių. Važiavome iš dvaro, kurio nusprendėme nefilmuoti, nes mums nepatiko, į Kryžių kalną, ir pakeliui nusprendę kirsti laukus pamatėme traktorių.
Kiek žmonių, tiek nuomonių. Tarkime, galvojau, aš jau beveik pasiruošęs ištrinti siauruko traukinio kadrą. Žilvinas sakė, „tu ką?“. Kiek dirbo grupinėse diskusijose, tikrino, ką žmonės sako – visiems šis kadras buvo numeris vienas. Kiekvienas iš seanso išsineša kitokį įspūdį. Kažkam visiškai nurauna stogą Svencelė, kažkam – traktorius, kažkam – Anykščių siaurukas, kažkam – Panemunė. Čia yra tam tikros loterijos, kadangi aplinkui 360 laipsnių kampu besižvalgantis žiūrovas iš dalies pats pasirenka, ką pamatyti“, – apie netikėtai į filmą papuolusius ir per plauką jame likusius kadrus pasakoja D. Ulvydas.
Atnaujintos Molėtų observatorijos nerealų interjerą savo akimis jis regėjo pirmą kartą. Iš kitos pusės, sumontavo filmą, kuriame yra kurėnas, bet juo neplaukė – mareiviais tapo Žilvinas su operatoriumi. Yra dalis kadrų, kurių atžvilgiu Donatas pats pasijautė žiūrovu, dirbo su gatava medžiaga. „Tad labai įdomu, ką kiti žiūrovai apie tai turi pasakyti“, – priduria režisierius.
Tarp Pažaislio bokštų
Paklausus, kaip rinkosi kelis filme esančius Kauno rakursus, Donatas šypteli – prodiuseris Ž. Naujokas yra kaunietis, tad jis labai aiškiai žino, kas kur.
„Natūralu, tikriausiai. Pirma, norėjome parodyti Kauno ir Lietuvos žinomas vietas, kad žiūrovas su jomis susitapatintų. Iš kitos pusės, nori parodyti ir tai, kas nežinoma, nematyta apie tuos žinomus objektus. Rotušė, Pažaislis, Nemuno ir Neries santaka – nuostabios vietos.
Toliau daug galvos laužymo buvo dėl vaizdo krypties, veiksmo. Tarkime, susitaręs nuvažiuoji į Pažaislį, o ten ruošiamasi renginiui, stovi scena, supranti, kad visa tai matysi. O operatorius – kino profesionalas, jam svarbi saulės pozicija, apšvietimo kryptis, kažur išlenda šešėlis. Ir žaidi, ieškai to optimalaus kadro, yra techninių-kūrybinių niuansų“, – dėsto Ž. Naujokas.
Kaip geras kino rinkodarininkas jis pastebi, kad įmanoma padaryti filmo versijas labiau apie kiekvieną miestą, nes medžiagos yra per akis. Tai leistų Kaune parodyti daugiau Kauno, Šiauliuose – daugiau Šiaulių ir t. t.
„Pradžioje galvojome, ar verta lipti į tas visiems žinomas simbolines vietas, su kuriomis žiūrovui lengva tapatintis, ar ieškoti visiškai naujų. Nusprendėme bandyti tas pažįstamas, bet reikia pripažinti, kad jas regi kitu rakursu. Negali fiziškai užlipti ant Pažaislio vienuolyno stogo. Čia ir yra unikalumas – nereikia bijoti žinomų vietų, nes virtualios realybės technologija sugeba nukelti ten, kur neįmanoma patekti“, – pabrėžia D. Ulvydas.
Pasak jo kolegos, ne kiekvienas kaunietis yra regėjęs Panemunės pilis, palei Nemuną einantį kelią, čia vingiuojantį Lietuvos upių tėvą. Daugiau tokių kelių šalyje turbūt nėra.
Skaitmeninės medžiagos ryškinimo stebuklas
„Aš Lietuva“ nufilmuotas pakankamai nauja 360 laipsnių „Titan“ VR kamera. Ši technologija apskritai yra nauja, kūrėjams teko sekti situaciją, žiūrėti, kas yra prieinama geros rezoliucijos. Anot D. Ulvydo, tokių plataus kampo 11K raiškos kamerų aplink tiesiog nėra – aštuoniuose sensoriuose išdėstyti beveik 11 tūkstančių horizontalių pikselių naudojami tikrovei užfiksuoti.
Daug ką teko mokytis iš naujo, regėti tikrovę visą iškart, ne plokščiai, kaip paleidžiant įprastą kino kamerą. Čia operatorius nieko negali paslėpti už nugaros. Procesas nuo filmavimų pradžios iki premjeros užtruko apie pusantrų metų – tai atsispindi kintančiuose metų laikuose, personifikuotame kūrinyje galime išvysti visus Lietuvos veidus.
„Žmonės iš naujo pamilo ir grįžta prie vinilinių plokštelių. Mums kine su šiuo filmu grįžo tas stebuklo jausmas, nes filmuodamas nežinai, kaip išeis – reiškia tarsi išryškinti skaitmeninę juostą. Seniau reikėdavo chemiškai išryškinti juostelę, dabar tą medžiagą reikia skaitmeniniu būdu apdirbti, sujungti vaizdą iš visų aštuonių kamerų.
Nufilmavęs rezultatą pamatai ne iš karto, o tik kitą dieną. Mums kaip kūrėjams tai buvo stebuklo elementas, kurį, manau, perteikėme žiūrovui. Mes tą stebuklą patirdavome filmuodami, filmo stebėtojas – išskrisdamas į mūsų pasiūlytą virtualų pasaulį, akimirksniu teleportuodamasis į visą Lietuvą“, – svarsto D. Ulvydas.
Techninis garso sprendimas, režisieriaus teigimu, taip pat yra visiška naujiena šalies kino rinkoje. Besisukant su virtualios realybės akiniais, ir garsas turi suktis, keistis jo šaltinis pagal vaizdą. Jeigu plauki valtimi, irklai turi teliūskuoti iš apačios. Viską suvesti į garsinę panoramą audiorežisieriui Artūrui Pugačiauskui buvo, ką veikti, jis turėjo daug mokytis, komanda kartu išmoko, pažino.
Filme skamba Kipro Mašanausko muzika iš projekto „Gloria Lietuvai“, adaptuota šiai virtualios realybės patirčiai. „Su Kipru kūrėme ir „Tado Blindos“ garso takelį, bendradarbiavimas tęsiasi jau beveik 15 metų. Garso režisierius A. Pugačiauskas irgi, jei ne geriausias, tai vienas geriausių Lietuvoje. Smagu, kad išlaikome tą pačią komandą“, – džiaugiasi Ž. Naujokas.
Ketina plėsti repertuarą
Pašnekovai ketina pritaikyti VR technologiją meniniam kinui. Žilvinas jau prodiusuoja animacinį filmą mitologijos tema apie Lietuvos dievybes specialiai demonstruoti „Hexa Cinema“ teatruose. Ten yra judesio fiksavimo (angl. motion capture) animavimo technologija kuriamų scenų.
„Filmuoto pramoginio turinio minčių taip pat yra, bet pirma norime pažiūrėti, kaip žiūrovai priims „Aš Lietuva“ filmą. Po to paleisime kompiuteriu generuotą kūrinį, palyginsime žmonių reakcijas“, – planą brėžia Ž. Naujokas. „Norime, kad atsirastų virtualios realybės repertuaras, būtų galima rinktis, pažiūrėjus vieną, grįžti peržiūrėti kitą“, – antrina D. Ulvydas.
M. K. Čiurlionio VR filmas „Angelų takais“ demonstruojamas trečius metus. Pasak „Aš Lietuva“ kūrėjų, pastarasis filmas repertuare gali būti ilgai, galiojimo termino jam kol kas nėra. O viešinti internetinėje erdvėje nėra prasmės, nes mažai žmonių turi galimybę pamatyti, nedaug kas įsigiję VR akinius. Juolab, kad filmas šiuo metu orientuotas į lietuvius, jo potencialus žiūrovas gana ribotas.
„Jeigu įprastas kino filmas teatre demonstruojamas nuo mėnesio iki kelių mėnesių, šis gali būti rodomas nuo pusės iki kelerių metų“, – pastebi Donatas. Tiesiog nėra salių, kurios leistų panirti į VR patirtį.
„Aš Lietuva“ galima išvysti Kauno „Akropolyje“, Klaipėdos kultūros fabrike ir Vilniaus „Paupy“.
