Portalas „Kas vyksta Kaune” tęsia straipsnių ciklą apie Kauno muziejus. Šįkart keliaujame į Rotušės aikštėje įsikūrusį Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų. Kviečiame į įdomią kelionę su muziejininke – kultūros vadybininke Kristina Kareniauskaite po vaistų karalystę, tikime, kad intriguojantis pasakojimas paskatins apsilankyti įstaigoje ir gyvai.
„Muziejus – tai vienas didelis labirintas”, – tarsteli muziejininkė, tuo įsitikiname vos čia įkėlę koją.
XVI a. namas
Muziejus įkurdintas XVI a. statybos name. Iš pradžių jame gyveno pirklys, kadangi strategiškai patraukli vieta vystyti verslui, šalia upių santaka, aikštė, kurioje vykdyta prekyba.
XVIII a. čia apsigyveno vaistininkas su šeima: manoma, kad pirmame aukšte buvo vaistinė, o antrame įsikurdino šeima.
Muziejaus pradžia laikomi 1936 m., kai Lietuvos vaistininkų draugija Kaune pritarė provizoriaus A. Mačiaus siūlymui steigti Senovės Lietuvos vaistinės muziejų. Prasidėjo aukų rinkimas, eksponatų kaupimas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, draugija buvo likviduota, o eksponatai perduoti VDU Medicinos fakultetui. Eksponatai labai nukentėjo 1946 m. Nemune kilus potvyniui. Galiausiai eksponatai perduoti saugoti doc. Alfonsui Kaikariui ir 1975 m. Lietuvos farmacijos muziejus atidarytas Kauno medicinos institute.
Čia apsilankę farmacininkai iš JAV susidomėjo muziejumi, pasklido žinia ir Kauno valdžia muziejui suteikė patalpas Rotušės a. 28. Lietuvos farmacijos istorijos muziejus šiame pastate įkurtas 1987 m. lapkričio 5 d. Muziejus šiose patalpose 30 metų, seniau buvo LSMU universitete. Pasakojama, kad iki tol čia gyveno 19 šeimų.
Čia galima išvysti medicininių eksponatų iš visos Lietuvos.
Rūsys
Kelionę pradedame nuo rūsio. Čia – seniausi eksponatai. Muziejininkė beda pirštu į stende esantį plaukų kaltūną – susivėlusius, į veltinį sulipusius, neiššukuojamus galvos plaukus. Kaltūnas šalyje buvo paplitęs XVI-XIX a. „Žmonės ir net to meto medicina tikėjo: jei nukirps kaltūną – gali apakti ar net mirti. Dėl baimės vaikščiojo pasivėlę, nelabai švarūs”, – pasakojo muziejininkė.
Stende matyti ir XVI-XVIII a. asmeninės higienos reikmenys Lietuvoje: ausų krapštukas su futliaru, dantų krapštukai, šukos, dantų šepetėliai, tarpdančių ir panagių krapštukai su raižiniais, beje, labai populiarūs.
Taip pat matome 1323 m. rašytas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laiško kopija, kur jis kviečia atvykti įvairius amatininkus ir pirklius iš Vakarų Europos į Lietuvą. Svarbu, kad laiške paminėti ir gydytojai.
Šalia ir 1426 m. Vytauto Didžiojo laiškas teutonų ordino magistrui, prašoma jam atsiųsti gerą daktarą.
Teigiama, kad gydytojai Lietuvoje atsirado XIV a. pab., istoriniuose šaltiniuose minimas 1387 m. LDK dvaro gydytojas Sviatoslavas, o 1430 m. mirštant Vytautui Didžiajam minimas jo dvare dirbęs daktaras Andrius. XVI a. daktarai tapo įprasti didžiojo kunigaikščio, žymiausių didikų dvaruose.
Chirurgais tapo…barzdaskučiai!
Neįtikėtina, tačiau tiesa – XVI-XIX a. chirurgais tapo barzdakučiai – barzdas skutę vyriškiai! Manoma, dėl to, kad ir jie dirbo su aštriais įrankiais, galbūt pagalvojo, kad galima padėti kokią nuospaudą nupjauti ar kraujo truputį nuleisti.
„Tai savamoksliai chirurgai, visiška saviveikla, tačiau po kurio laiko šią veiklą pristabdė. Dalis baigė mokslus ir pakeitė kvalifikaciją į chirurgų, nors nelegalių irgi liko”, – stebindama kalbėjo K. Kareniauskaitė. Šie asmenys atlikdavo galūnių amputacijas, įtverdavo lūžusius kaulus, atstatydavo išnirimus, prapjaudavo pūlinius, raudavo dantis, gydydavo odos ligas.
Stende matyti barzdaskučio-chirurgo amputacinis pjūklas, labai panašus į dabartinį pjūklą medienai pjauti.
Barzdaskučiai atlikinėdavo ir galvos trepanaciją – kaukolėje išgręžiama skylutė ir išleidžiamas kraujas, mažinant spaudimą smegenims. „Tai buvo visiškai normalus gydymas. Skylutės užgydavo ir žmonės gyvendavo toliau”.
XVIII a. antroje pusėje VU pradėta dėstyti chirurgija, o chirurgai-amatininkai perleido darbą profesionaliems medikams. Tačiau trūkstant medikų, XIX a. egzaminus išlaikiusiems barzdaskučiams, vėl leista verstis amatu, iki 1893 m. keli cechai veikė Vilniuje, vienas Kaune.
Su skyle galvoje pragyveno 7 metus
Ekspozicijoje išskirtinis eksponatas iš VIII-X a. išlikusi kario kaukolė su žiojinčia skyle galvoje. Tai seniausiais muziejaus eksponatas. Manoma, kad sužeidimą jis gavo mūšio metu, kalaviju nukirsta dalis kaktikaulio, tačiau smegenys liko nepažeistos ir vyriškis gyveno dar 7 metus po traumos, su skyle galvoje. Gali būti, kad ertmę dengė kitu kauliniu audiniu, laikė švariai. Muziejininkė pasakojo, kad išlikusiuose šaltiniuose matyti, jog skylė traukėsi, kaulas užgijinėjo. Dėl ko mirė – nėra žinių. „Gal nebuvo tais laikais tokie prasti gydytojai, jei išsaugojo žmogui gyvybę su tokia žaizda?”, – retoriškai klausė muziejininkė.
Šalia kitas eksponatas – netaisyklingai suaugęs šlaunikaulis iš IV a. Veršvų kapinyno. Tuo metu gipso nebuvo, tad naudojo medžių žievę, ją dėdavo į karštą vandenį, žievė suminkštėdavo, kad pritaikytų prie kūno dalies, kuri sulaužyta ir aprišdavo.
Ekspozicijoje saugomos trys kaukolės, teigiama, kad muziejuje gali vaidentis, nes namas stovi nuo XVI a. ir ko tik jame nebuvo.
Apie narkozę – tik pasvajoti
Anestetikai, malšinantys skausmą, atsirado tik XIX a. vid., iki tol nuo skausmo naudotas opiumas, alkoholis, o XV-XVII a. itin neįprastos priemonės: dirželis ar pagaliukas į dantis, sukąsti ir kęsti skausmą, kad nesusižalotų. „Tuomet tekdavo atkentėti„, – sakė K. Kareniauskaitė.
Rūsyje matoma špitolės – ligoninės pirmtakės, rekonstrukcija. Špitolė atsirado XVI-XVIII a., jos dažniausiai įsikurdindavo šalia bažnyčių, vienuolynų. Pagalba teikta skurdžiau gyvenantiems žmonėms, benamiams. Pirmosios špitolės šalyje įrengtos XVI a. pr., atsirado Vilniuje ir Kaune (prie Vytauto bažnyčios). 1707 m. nutarta, kad špitolė privalo turėti gydytoją, felčerį bei vaistinę, Kaune ši prievolė pirmiausiai įgyvendinta šv. Gertrūdos Rokitų špitolėje.
Ekspozicijoje šalia ligonio ne daktaras ir med. seselė, o barzdaskutys-chirurgas ir vienuolė. Gydytojas nešiodavosi didelį lagaminą su prietaisais, pagrindiniais vaistais ir vaikščiodavo į namus, ligoninės nebuvo. Susirgus žmogui, rašo laišką gydytojui, o jei tame pačiame miestelyje – namiškis lekia pas gydytoją ir kviečia pas ligonį.
Per arką sumesdavo prekes į rūsį
Įžengiame į didįjį rūsį. Kol name gyveno pirklys, kampe buvo laiptai iš Rotušės aikštės į rūsį. Ši vieta buvo skirta kroviniams tiesiai nuleisti į rūsį, kad nereiktų aplinkui nešioti. Tilpdavo maišai, dėžės. Kadangi lietuviai daugiausiai prekiavo vašku, grūdais, mediena, anga turėjusi būti didelė. Šiuo metu niša užmūryta, praeiti neįmanoma.
Dabar čia atkurtas vaistinės rūsys, kur šalia sienos laikyti indai taukams, riebalams, aliejams – pagrindas tepalams ir kremams. Toliau akmeninė grūstuvė, žolių smulkinimo stalas, vyno statinės – iš Anykščių vyninės, šiose statinėse laikytas gydomasis vynas.
Įdomus kampelis šone su itin žemomis lubomis po laiptais, ten anksčiau buvo „šaldytuvas“ – šaldomasis rūsys. Buvo labai patogu, nes tilpdavo ledo luitai, storos sienos labai gerai laikydavo šaltį – ten saugodavo greičiau gendančius produktus, rūsys yra daugiau kaip 3 metrai po žeme.
Ant stalo 1903 m. svarstyklės, beje, svarstyklių vaistinėje labai daug, įvairiems kiekiams sverti: pakabinamos, pastatomos, laikomos rankoje ir kt.
Oficina
Iš rūsio ateiname į oficiną-receptūrinį kambarį, tai pagrindinė vaistinės patalpa. Atidarius duris suskamba durų skambutis, anuomet pranešdavęs vaistininkui apie interesantą. Baldai atgabenti iš Vilniaus, Kauno g., įsikūrusios 1914 metų vaistinės, didžioji dalis baldų restauruoti.
Procesas: žmogus ateina pas vaistininką su receptu, receptas užregistruojamas specialioje knygoje ir jei vaisto receptas nesudėtingas – vaistininko padėjėjai pagamindavo čia pat. Sudėtingesnio ateidavo pasiimti po 1-2 dienų.
Šioje patalpoje gamindavo greit pagaminamus vaistus, pardavinėdavo įvairias med. prekes. Ekspozicijoje – vaistai, fajansiniai bei stikliniai indai, kasos aparatas.
Anot muziejininkės K. Kareniauskaitės, anuomet kiekviena vaistinė buvo unikali, nebuvo dviejų vienodų, kiekviena turėjo savo pavadinimą, pvz., Lietuvoje buvo „Tulpių”, „Mėtų”, „Teatro” ir kt. vaistinės.
Vaistines XIX a. stengdavosi įkurti labai gražias, jaukias, kad žmonės ateitų pabūti, pasėdėti, pabendrauti, niekur neskubėdavo, tad vaistinėse būdavo sofutė, staliukas. Visada buvo laikrodis, kartais žmonės ateidavo pasižiūrėti kiek valandų, nes ne visi turėdavo laikrodį.
Vaistinėse prekiauta ir parfumerija, kremais, muilais, kvepalais, bet itin mažais kiekiais, lyg mėginukai, nes labai brangu, mat rankų darbo. „Labai populiaru nebūdavo, nes žmonės nesiprausdavo, nesitepdavo, nesikvėpindavo taip, kaip dabar. Prisiminkite tą kaltūną!”, – ragino K. Kareniauskaitė.
Nuodai – po stiklu
Vaistinėse prekiaudavo ir nuodais, opiumais. Naudota – gydymui. Nebuvo statomi viešai, o slėpti rakinamose spintelėse po stiklu. Anot muziejininkės, apie nuodus mąstė kaip dabar apie skiepus: esą maža dozė užmuša ligą, o ne žmogų.
Nuo kosulio naudodavo heroiną
Spintoje sena „Aspirino” pakuotė, šis vaistas skaičiuoja jau 130 m. Savaitę po „Aspirino”, atrastas heroinas, tuo metu, XIX a., tai buvo vaistas nuo kosulio. „Heroiną visiems: ir naujagimiams, ir vaikams, ir besilaukiančioms moterims duodavo nuo kosulio. XX a. uždraudė, nes pastebėjo, kad yra priklausomybė, vaikai gimsta nesveiki, o pati medžiaga labiau žaloja organizmą, nei gydo”, – aiškino muziejininkė K. Kareniauskaitė.
Koktorija
Iš oficinos patenkame į koktoriją, t.y. virtuvę, kur dirbo vaistininkas. Čia distiliuodavo vandenį, ruošdavo vaistažolių užpilus, nuovirus, gamino tepalus, džiovindavo indus. Ekspozicijoje matyti vaistinės vedėjo raštvedybos vieta, knygos, farmakopėjos (vaistų žinynai), grūstuvės ir kt. Taip pat homeopatinių vaistų spinta iš Kaune veikusios J. Mačiaus ir J. Matulaičio vaistinės, kur iki XX a. antros pusės veikė homeopatinių vaistų gamybos skyrius.
Vaistinėse prekiauta ir pasakiškais, stebuklingais vaistais, pvz., gyvybės eliksyru. Muziejininkė aiškino, kad šį naudoti reikėdavo paprastai: vaistinėje paprašai 30 lašų, išgeri ir tada gyveni 100 metų. Po šimto metų reikia vėl ateiti ir paprašyti dar 30 lašų, ir taip be galo.
Spintoje – farmakopėjos, senos knygos saugančios receptus. Prie stalo dirbo vaistininkas, jo stalas ypatingas: knygų informacija buvo slapta, niekas nenorėjo dalintis, kiekviena vaistinė norėjo turėti savo unikalų receptą, nepasakoti niekam, kas dedama. Kad išlaikytų paslaptyje visus receptus, dirbo prie stalo su užrakinamu dangalu (sekreteru). Šone – specialus plyšys sumesti laiškus ir raštelius, kol stalas uždarytas, ir kad gautų tik vaistininkas. Kitoje pusėje didelė laboratorija, su reikmenimis augalinei žaliavai smulkinti, homeopatijos kampelis.
Materialija
Kita nedidelė patalpėlė vadinasi materialija, atlikusi sandėlio funkciją. Buvo laikomi nuodingi ir stipriai veikiantys vaistai. Čia dar išlikęs specifinis kvapas, nes medžiagos spintoje dar išlikusios apie šimtą metų, ir baldai kvapo įsigėrę.
Įdomus vaistų indelių žymėjimas: baltame fone raudonomis raidėmis „Heroica” – stipriai veiklios medžiagos; juodam fone baltos raidės – „Venena”, t.y. nuodai, kartu ir veidrodis, rakinama spintelė. Šios medžiagos prieš apytiksliai 200 metų buvo laikomos vaistinėse, o dabar jų čia nėra.
Kodėl veidrodis? Pasak muziejininkės, tai to laikmečio mada: elektros dar nelabai buvo, o su vaistais juk preciziškai elgtis reikėdavo. Nuodą imdavo itin atsargiai: ateina į kambarį su žvake, prieina prie veidrodžio, kuris atspindi šviesą, taigi šviesos dvigubai daugiau, įdeda raktą į spyną – kuo daugiau veiksmų prieš paimant nuodą.
Sifilį gydė arsenu
Trumpam į pokalbį įsiterpęs gidas Algis Bagdonas aiškino, kad XIX a. pab. 95 proc. vaistų buvo rankų darbo. „Po Pirmojo pasaulinio karo atsirado didelė arseno paklausa, juo gydė sifilį. Įdomu, kad 1920 m. buvo labai didelė problema su sifiliu, vyriausybė jį gydydavo nemokamai. Dėl karų visoje Europoje tai buvo paplitusi liga. Šiais laikais turime apie 350 naujų sifilio atvejų, o tada buvo 4,5 tūkst. Tad perkami buvo arsenas, aspirinas, prontozilis”, – pasakojo A. Bagdonas.
Laboratorija
Vaizduojama XX a. antra pusė, kai prasidėjo perversmas, pramonės gamyba, masinė vaistų gamyba. Prie sienos prietaisai skirti kremų ir tepalų gamybai. Tepalų gamybos metu reikėjo palaikyti temperatūrą, tad visi indai buvo dvigubu dugnu, kad į tarpelį tarp sienelių iš pečiaus šitais vamzdžiais keliautų karšti garai temperatūrai palaikyti.
Tabletavimo mašina, dražiravimo katilas – rutuliukų gamybai, kaip vitaminas C. Didelis presas gamindavo tabletes. Visa įranga vokiška, apie 100 metų senumo.
Kituose induose gamintos trauktinės. Buvo vaistas šimtametis receptas „Trejos devynerios”, tiesa, niekuo nesusijęs su dabartiniu alkoholiniu gėrimu tuo pačiu pavadinimu. Tuo metu „Trejos devynerios” buvo vaistas nuo skrandžio ligų, virškinimui skatinti ir t. t. Į sudėtį įėjo 27 ingredientai: lapai, žievės, uogos, vaisiai, skirtingos augalų dalys. Šis vaistas buvo skiedžiamas.
Juoko dujos
Prieiname linksminamųjų dujų aparatą, vadinamąsias juoko dujas, jos naudotos kaip nuskausminamieji. Aparate buvo dvi skalės: deguonies ir dujos N2O. Pasakojama, kad juoko dujas netyčia išrado studentai. Aparatui 65 m., jas mažai kur naudoja. „Paskutinįkart girdėjau stomatologijoje paplitę kaip narkozė. Viena lankytoja pasakojo seniau bandžiusi šių dujų, sakė galva labai sunki, akyse temsta, po to labai silpna ir bloga, kai poveikis praeidinėja.”
Afrodiziakai
Keliaujame į vaistingųjų žolių kambarį. Čia eksponuojamos įvairios vaistingos medžiagos, lapai, vaisiai, šaknys, žievės; mineralai, grybai. Kolekcija iš viso pasaulio.
Stabtelime prie afrodiziakų lentynos. „Cantharides” – ispaniškos muselės, tai labai stiprus afrodiziakas, naudojamas ir šiais laikais. Muselės sutrinamos ir įmaišos į maistą. Šios muselės aprašomos ne tik mokslinėje literatūroje, bet ir grožinėje. Minima, kad meilės eliksyras, prisiviliojimui, gundymui – tai nr. 1.
Lietuviškas afrodiziakas – čižutės augalas, auga Lietuvoje. Viduje juodi grūdeliai – juos naudodavo kaip pipirus: dėdavo į dešras, patiekalus ir pan. „Kolega juokiasi, gal todėl anksčiau ir būdavo Lietuvoje šeimos po 12-14 vaikų?”, – šypsodamasi kalbėjo K. Kareniauskaitė.
Kitas eksponatas aiškina, kaip išgauti raudonas lūpas, tai – „košenilis” (coccionella grisea), sudžiūvę vabzdžiai, gyvi jie grauždavo medžių lapus ir žievę. Po medžiais tiesdavo šviesų audeklą ir taip surinkdavo. Sumaldavo į miltelius ir milteliai tapdavo raudonos, rubininės spalvos. Miltelius sumaišydavo su arklio taukais ir padarydavo lūpdažį. Sakoma, kad Paryžiuje, kur iš natūralių medžiagų daro kosmetiką, ir dabar galima rasti šį gaminį.
Sveikimui – rupūžių trauktinė, juodo gaidžio koja
Seniau po sunkių ligų buvo vartojamos gyvačių trauktinės. Gyvatę užpildavo dideliais kiekiais, naudodavo atstatyti jėgas.
Muziejuje kabo ir džiovintos varlės bei rupūžės. K. Kareniauskaitė pasakoja, kad lietuvių liaudies medicinoje minima rupūžių trauktinė. „XIX a.-XX a. pr. tai buvo vaistas numeris vienas nuo visų ligų”, – aiškino muziejininkė.
Beje, vaistinėje kabo ir juodo gaidžio koja, ją taip pat naudodavo gydymui.
Specialus muziejaus eksponatas – gyvatė trauktinėje. Po sunkių ligų – gyvatę užpildavo dideliais kiekiais, naudodavo atstatyti jėgas.
Nuošalesnis rūsys – turtams
Muziejininkė K. Kareniauskaitė parodo slaptą rūsį, kuriame pirkliai slėpdavo turtus: pinigus, auksą. Dar už kitų durelių – didžiausi turtai.
Visuose rūsiuose, kur laikė turtus – būdavo slaptas praėjimas, iš lauko jo nesimato, nes išdėliotas tarp sienų. Praėjimas per abu namo aukštus, kad bet kuriuo paros metu ateitum paskaičiuoti, neinant per lauką. Dabar juo užlipus atsiduri registratūroje.
Dabar čia eksponuojama ženšenio šaknis, padovanota muziejuje apsilankiusio Tibeto Lamos.
Senieji gydytojų kabinetai
Paskutinė erdvė – LSMU salė, čia eksponuojami žinomų medikų buvę kabinetai su instrumentais: tarkim grąžtas minamas koja, ant stalelio – 3 proc. kokainas – nuskausminamieji. Galima išvysti ir V. Kuzmos Ochleckerio kraujo perpylimo aparatą, šis medikas 1923 m. pirmasis Lietuvoje atliko kraujo perpylimą.
Kitoje salėje įvairūs kabinetai: rentgeno aparatas, ginekologijos, akių gydytojo kabinetas – jame kaukė studentams ir gydytojams praktikuotis, taip pat spiralė, kuri prispausdavo karvės arba kiaulės akį treniruotis praktikuotis.
Čia eksponuojama antra muziejuje įrengta vaistinė – „Tulpių” veikusi tarpukariu, apie 1930 metus. Šalia pakabinta anuomet aktuali kortelė: „Spiaudyti ant grindų draudžiama”, nes žmonės iš visur atvažiuodavo į vaistines, ne visad kultūringi, neaišku kuo sergantys, tad tokias lenteles pradėta kabinti.
Pernai Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje apsilankė apie 6,6 tūkst. lankytojų iš 79 šalių, tarp jų Zimbabvės, Peru ir kt., o svečių knygoje – užrašai daugiau nei 150 skirtingų pasaulio kalbų.
Muziejus dirba antradieniais – šeštadieniais, 10-17 val.
