Spaudžiant vasario šaltukui, nori nenori akys vis labiau krypsta į tuos gyvūnus, kuriems žiema yra visai nebaisi. Tai metas, kada kai kurie gyvūnai tikrai klesti, nes geba puikiai prisitaikyti ne tik savo gyvenimo būdu, bet ir kailio spalva.
Arktinis vilkas – tikra žiemos „žvaigždė“. Gyvūnas pasipuošęs akinančio baltumo kailiu, visiškai nepastebimas sniegynuose, tad prie grobio gali prisėlinti labai arti. Arktinį vilką galima sutikti Arktyje nuo Kanados iki Grenlandijos. Jis puikiai prisitaikęs išgyventi vienoje nederlingiausių mūsų planetos vietų.
Vilkai – visiškai neišrankūs maistui gyvūnai, maitinasi beveik viskuo, ką pavyksta surasti, nuo lemingų ir kiškių iki šiaurės elnių ar net avijaučių. Neretai, ieškant grobio, arktiniams vilkams tenka apkeliauti didžiulias teritorijas.
Šie gyvūnai, kaip ir kiti vilkai, yra bendruomeniniai gyvūnai, kurie gyvena gaujomis. Vilkams hierarchija yra labai svarbi. Kiekvienoje gaujoje būna vadovaujantis patinas ir jo pora, vadovaujanti vilkė. Žemesnieji gaujos nariai paklūsta gaujos vadams ir demonstruoja jiems nuolankumą. Kiekvienas vilkas žino savo vietą gaujoje ir stengiasi ją išlaikyti, bet susirėmimų pasitaiko gana dažnai. Per susirėmimus vilkai sužeidžiami, bet žūties atvejų pasitaiko labai retai.
Vilkų gaujos labai organizuotos. Tiek medžiodami, tiek augindami jauniklius, vilkai vienas kitam padeda. Jeigu atsitinka taip, kad vienas šeimos narys sužeidžiamas ir negali medžioti, kiti šeimos nariai juo rūpinasi kol šis pasveiksta.
Arktinis vilkas, tai plėšrūnas, kuris gyvena apie 10–15 metų. Gyvenant atšiauriomis sąlygomis, nėra lengva susirasti maisto, ypač dabar, kai dėl kintančių klimato sąlygų nyksta rūšys, kurias medžioja vilkai. Mažėjant maisto, sunku išsimaitinti patiems ir išmaitinti mažylius. Dėl gyvūnų skaičiaus mažėjimo ši rūšis įrašyta į Tarptautinę raudonąją knygą.
Lietuvos zoologijos sode gyvena du arktiniai vilkai, kurie į Lietuvos zoologijos sodą atvyko 2011 metų rugsėjo mėnesį iš Čekijos, Brno zoologijos sodo.
