Senasis Kaunas: kaip žmonės ilsisi sekmadieniais | Kas vyksta Kaune

Senasis Kaunas: kaip žmonės ilsisi sekmadieniais

"Lietuva senose fotografijose" nuotr.

Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Sausio 23-ąją 1934-aisiais „Lietuvos aidas“ aprašė, kaip Kaunas ilsisi sekmadieniais.

„Ilga eilė puikių automobilių stovi prie restorano plačiai pravertų durų“, – taip rašytų provincijos rašytojas tik savo vaizduoklėje tematęs tas „plačiai pravertas“ duris. Iš tiesų gi – stovi tik apdulkėjęs taksiukas ir vieno savaitraščio redaktoriaus autelis.

– Greičiau, greičiau, praleiskit, negaišinkit! – skuba išsipuošę žmonės, stumdydami kitus iš šaligatvio.

Atrodytų, lyg gaisras, ar kita kuri nelaimė atsitiko. Atrodytų, lyg čia bėgantieji kiekvienas turėtų po kasą išplėšęs ir dabar, štai, dumia, kol dar nevėlu! Iš tiesų gi – tai prisiekę faifoklokininkai. Jiems būtų labai keista, jei kas pasakytų, kad galima sekmadieniai į faifokloką neiti.

– Palaukit, kaip gi taip? – nustebtų jie. – Nenueit į faifokloką? Tamsta juokauji! Reikia juk, man rodosi, sekmadienį pailsėti, ar ne? Visą savaitę dirbus…

Kai kurį kitą žmogų paklausi: ką veiki? – jis atsakys: na, įstaigoje sėdžiu, kontoroje knygas vartau, šunų portretus paišau ir t.t. O faifoklokininką paklausus:

– Ką tamsta veiki? – jis rūpestingai suraukšlės kaktą.

– Hm… Aš visą dieną užimtas… Sunku ir papasakoti viską… Pas Konradą porą sykių pasėdžiu, į Metropolką užsuku, Versalio užeinu pasižiūrėti… Diena bematant prabėga!

Jie taip apsipratę su tais visais dalykais, kad viską vadina mažybiniais susmulkintais vardais: ne Metropolis, bet Metropolka, ne faifoklokas, bet faifas (vienas lietuviškas džentelmenas daėjo net iki „paipo“), ne fokstrotas, bet foksiukas, ir, keldamas aukštyn vata prikimštus pečius, faifininkas kviečia damą:

– Paneliška!… Gal foksiuką…

Išmušus penkis, faifininkai uždusę skuba restoranan, kas minutę žvilgsėdami laikrodin:
– O! Jau dvi minutės po penkių! O! Jau trys!!.. Greičiau, greičiau!

Restorane jie irgi skuba greičiau išgerti savo puodelį kavos ir savo porciją dūmų. Ir poromis susikabinę – faifininkas ir paneliška – jie ritmingai stumdosi salėje, muzikantams pritariant:
– Zwei Affen tanzen Tango in Manilla…

Apie pusę aštuonių salė pradeda tuštėti. Raudonomis akimis, stilingai spiaudydamiesi ir atsikosėdami, faifininkai išslenka gatvėn.

– Nesuprantu, koks įdomumas žmonėms ore vaikštinėti, – stebisi vienas raudonakis faifininkas, – juk per visą savaitę prisivaikštinėji žmogus! Reikia nors sekmadienį pailsėti… Sekmadienis tam ir yra, kad pailsėti, tiesa?

Ir visi, springdami pritrauktais į plaučius dūmais, pilniausiai su tuom sutinka.

Bet nereikia manyti, kad faifoklokas būtinai turi būti penktą valandą. Nieko panašaus. Pas mus būna faifoklokų ir septintą, ir dešimtą. Vieną kartą vakare sutikau Laisvės Alėjoje svyrinėjantį draugą.

– Kur skubi? – paklausiau.

– Pas Kurklius skubu, pas juos vienuoliktą valandą šiandien faifoklokas prasideda… – paaiškino man draugas, atsilošdamas į sieną.

O mūsų miestelyje kas sekmadienį prie klubo iškabinamas plakatas: „Faipakloka! Įjajimas po litą nu žmugaus grėš dūdų orkestras. Pabaiga 4 va ryto“.

ILSIMĖS RESTORANUOSE

Laimę, džiaugsmą, grožį ir poilsį kiekvienas savaip supranta. Skandinavui malonu ir gražu ilsėtis su sidėmis po kalnus ir slėnius, o kamerūno gyventojas mieliau ilsisi tvarsydamasis prišvinkusioje palapinėje. Į girias ir laukus jis išeina pilvo prispirtas, pašauti žvėrį ar parinkti vaistų.

Daug kauniečių užima kažin kokį vidurkį tarp tų dviejų polių. Dėl pilvo jie daugiausia dirba ankštose dirbtuvėse, raštinėse ir kitose uždarose patalpose. Tad pilvas eiti į laukus kaunietį neliepia. Dėl to jis šventadieniais ilsėtis eina į karčiamas, kurių Kaune ir priemiesčiuose visokiais vardais ir be vardų stačiai begalės.

Metropolyje, Versalyje, šventadieniais Kauno žmonės ilsisi prie roputės, leduose šaldytos, gražiai patiekta silke arba šutintais inkstais užkandžiaudami. Apie senąją rinką restoranuose apdriskę ir neapdriskę žmonės visokiomis kalbomis šnekasi stačiai prie butelio, ant kurio kaklo užkabintas riestainis. Turinys tas pats, tik forma kitokia.

Sekmadienio popietėmis pasižvalgius po restoranus malonu pastebėti, kad kaniečiai dirba. Dirba, nes ilsisi. Nedirbęs neilsėsi ir neturėsi už ką ilsėtis. Juk ir bonka su riestainiu šį tą kaštuoja…

Pavakare, temstant, kai mažytė dalelė kauniečių grįžta iš laukų su slidėmis ar pėsti vaikščioję, kai čiuožyklose prasideda pats gyvumas, visi Laisvės alėjos ir šalutinių gatvių restoranai pradeda atgyti. didesnioji kauniečių dalis, po pietų pamiegojusi, eina baigti šventadienio poilsio programą.

Tas pats Šančių, Vilijampolės, Žaliakalnio, Panemunės restoranuose. Skirtumas tas, kad tose vietose nuostabiai nešvaru, tvanku ir kitokos pramogos, kaip degtinė, alus ir papirosai, nėra. Na, koks surūdijęs gramafonas, kuris patį Edisoną supykintų: pats pirmasis to instrumento modelis buvo žymiai vertesnis. O klijentai, klijentai! iš veidų matyti, kad tai „sportininkai“ ir pirmiausia laisvų amerikoniškų imtynių ar bepirštinio bokso specialistai. Neapsiriksi spėdamas, kad jie ir taiklūs „šauliai“ iš už kampo, kulkomis taip pat ir akmenimis.

Šituose Augijaus tvartuose, be suminėtojo tipo būtybių, ilsisi ir studentai, ir valdininkai, ir amatininkai, ir neaiškios profesijos žmonės. Ilsisi, nes poilsis savaitę dirbusiam žmogui reikalingas…

Tokiu būdu, didžiulės kauniškių dalies šventadieninio poilsio vyraujantis punktas – bonkutė, aplinkuma – nosį laužianti kvapai, įvairių muzikos instrumentų garsai, kalbų šiukšlynas ir tipų albumas, kaip kriminalinėje policijoje. Kamerūno negrui geriau: jo palapinė geriau ventiliuota, tabako dūmų nėra…

Tuščias būtų darbas kalbėti jiems apie Kauno apylinkių grožį žiemą ir priemones jose gražiai, sveikai, naudingai apsilankyti. atrodo, daugelis mielai atsisakytų ir saulės bei gryno oro net tą trumpą laiką, kurį užima kelionė iš buto į darbo vietą. Jiems, turbūt, būtų geriau, kad tas kelias iš buto eitų per kokį restoraną, stačiai į įstaigą.
O slidės, čiuožyklos, snieguoti laukai ir skanus oras – fe…“

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA