Prie 2024 m. „Nerk į teatrą“ programos kūrėjų prisidėjo ir vengrų teatro menininkas Gáboras Takácsas, Káva Dramos/Teatro švietimo asociacijos (Káva Drama/Theater in Education Association) vadovas, aktorius, dramos mokytojas. Pastaruosius 20 metų jis kuria demokratinio teatro žanrą, susidedantį iš interaktyvumo, partnerystės, temų įvairovės, dalyvavimo, kritikos ir klausimų kėlimo. Plačiau apie šį žanrą, į Kauną atvežamus spektaklius ir žiūrovų įsitraukimą jų metu pokalbyje su NKDT meno vadovu Edgaru Kliviu.
Festivalio programoje – du jūsų teatro spektakliai. Pristatykite juos.
Dėl kalbinių priežasčių Kaune parodysime du spektaklius, kurie nėra grynieji ugdymo teatru pavyzdžiai, tačiau interaktyvumas čia – itin svarbus elementas. „Borka“ – spektaklis patiems mažiausiems vaikams. Jame be žodžių pasakojama apie mamos ir dukters dieną. Spektaklis, kuriame garsai, muzika, formos ir judesiai sukuria visą pasaulį, trunka 25 minutes, o po jų kviečiame žiūrovus į bendrą žaidimą su kūrėjais. Kitas mūsų spektaklis „Mama ir džinas“ taip pat susideda iš dviejų dalių. Kaip įprasta mūsų teatre, matysite 35 minučių spektaklį, o po jo vyks diskusija ir žaidimas. Tai pasakojimas apie mažą mergaitę, kurios mama kenčia nuo priklausomybės. Istoriją perteikia poetiškas herojės monologas ir senoviškas projektorius. Vėliau dalyviai kviečiami išbandyti įprastą interaktyvią teatro formą – kurti abstrakčius vaizdinius.
Suprantu, kad daugiausiai dėmesio skiriate teatrui vaikams ir jaunimui. Kokie, jūsų manymu, yra įprasto jaunimo teatro trūkumai? Kokia šiuolaikinio teatro atsakomybė jaunojo žiūrovo atžvilgiu?
Kalbant apie teatrą vaikams ir jaunimui, reikšmingi keli dalykai. Vienas svarbiausių –spektaklis turi pateikti tokį reiškinį ar problemą, su kuria jie gali susitapatinti, įsijausti. Taip pat labai reikia medžiagos (kūrinio), nebrukančios jokios tiesioginės žinutės (teigiamos ar neigiamos), o atvirkščiai – skatinančios mąstyti ir veikti taip, kad publika atrastų savo santykį su problema. Ruošdami edukacinį spektaklį kūrėjai turi išmanyti tikslinės amžiaus grupės psichologiją. Ne mažiau svarbu, kad žaidimas skatintų tyrinėti asmeninį santykį su visuomene: suvokti save visuomenėje ir visuomenę savyje. Mūsų tikslas – ne siūlyti sprendimus, o žadinti dalyvių atsakomybę, kad šie, remdamiesi savo mintimis ir norais, atrastų naują, gilesnį savęs ir pasaulio pažinimą.
Káva Drama vadovaujate nuo 1996 m. Jūsų teatras kuria ypatingą dramos techniką ar žanrą, vadinamą demokratiniu, dalyvaujamuoju teatru ir teatru, užduodančiu klausimus. Papasakokite, kaip ir kodėl gimė Káva Drama? Kokia jūsų asmeninė teatro filosofija?
Káva Drama yra nedidelis nepriklausomas teatras, veikiantis Vengrijoje ir siekiantis tiek socialinių, tiek meninių tikslų per dalyvaujamojo ir bendruomeninio teatro formas. Mums rūpi aktyvinti demokratijos procesus savo šalyje (kas yra nemenkas iššūkis pastaraisiais metais), pasitelkiant dalyvaujamojo teatro formas.
Mūsų demokratiją skleidžiantis teatras skirtas visiems, ypač atkreipiant dėmesį į socialiniu ir kultūriniu požiūriu marginalizuotas visuomenės grupes, taip pat vaikų ir jaunimo (7–18 m.) poreikius. Teatre dirbame su įvairiais dalyvaujamojo teatro žanrais, bet svarbiausi yra ugdymas teatru (UT) ir ugdymas drama (UD). Ugdymo teatru žanras (anlg. Theatre in Education, TiE) gimė Anglijoje septintojo dešimtmečio viduryje, o Vengrijoje prigijo 1990-ųjų pradžioje. Edukaciniai spektakliai gimsta į vienį susiliejus teatrui ir pedagogikai. Tai unikalus švietimo būdas, nes dalyviams suteikiama proga pamatyti profesionaliai pastatytą spektaklį, kurio metu nagrinėjama universali socialinė, moralinė problema, susijusi su tam tikru amžiaus tarpsniu. Káva Drama teatro įkūrėjai buvo pirmieji ugdymo teatru grupės Vengrijoje nariai, o aš pats su savo komanda tęsiu jų darbą nuo 1997-ųjų. Aišku, išbandome ir kitas dalyvaujamojo teatro formas, pavyzdžiui, Debatų teatrą, Forumo teatrą. Kuriame bendruomenės teatro spektaklius, pasitelkiame ir ugdymo drama priemones, tačiau didžioji dalis mūsų spektaklių yra paremti ugdymu teatru.
