Eilinis vakaras, eilinis autobusas namo. Šįkart 57-as iš Geležinkelio stoties į Šilainius.
Grįžtame namo, gal šiek tiek pavargę, daugelis šlapiomis kojomis, kiekvienas paskendęs savo mintyse, kas rūpesčiuose, kas džiaugsmuose… Bet daugelis, kas dabar jau tapo įprasta šiais laikais, įnikę į mobiliuosius telefonus.
Retai, bet dar galima tokiose kasdieninėse kelionėse išvysti ir „dinozaurus“ skaitančius…knygas. Vienas jų, šį vakarą sutikta Aušra. Pasakė tik vardą. Tačiau ir to gana.
Maloniai nustebusi komplimentu, kad tokį vaizdą dabar išvysi gana retai, paklausta ką skaito atsakė, kad norvegų rašytojo romaną (nespėjau įsidėmėti kurio – MP). Ar galiu tuo pasidžiaugti viešai, paskelbdamas tokią informaciją? Ponia Aušra tik nusijuokė.
„Skelbkite, toks gyvenimas, ir kodėl mes to turime gėdytis“, – nusišypsojo ji.
