Nieko naujo sukurti nebeįmanoma. O jei žmogus galvoja, kad vis dėlto ką nors naujo ims ir sukurs, jis yra naivus, jaunas arba jau nusenęs. Taip teigia įsimintiniausia 2013 m. Kauno menininkė, kompozitorė Dalia Kairaitytė. Ko nors naujo žmonėms nelemta sukurti, nes, jos žodžiais, tik perimame estafetę.
„Visiškai naujo, ypač originalaus parašyti tikrai neįmanoma. Ir ne tik mene tai neįmanoma – neįmanoma niekur, nes esame tik dalis to kelio, estafetės, kurią perimame ir kuri mums duoda tam tikrą rezultatą. Mes negalime atsiriboti, būti iškritę iš mėnulio ir sukurti kažką, ko dar nebuvo“, – įsitikinusi D. Kairaitytė.
Ji mano, kad žmonės – labai jau panašūs, tokie esą ir jų pojūčiai bei galimybės. Todėl didesnę ar mažesnę kūrinio vertę, kompozitorės nuomone, lemia tik kūrėjo individualumas. Įsimintiniausią 2013-ųjų metų Kauno menininkę kalbina LRT Klasikos laidos „Manasis aš“ žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
– Kiek muzikinis požiūris lemia Jūsų kasdienį gyvenimą?
– Kasdienės gyvensenos, gyvenimo detalių menininko gyvenime labai daug. Tegul žmonės negalvoja, kad mes visą laiką tik ir galvojame apie meną. Ne, toli gražu. Pamenu, mano mylimas profesorius Eduardas Balsys sakydavo, kad menininkas turi gyventi asmeninį, normalų, buitinį gyvenimą. Jame turi būti visko, kad menininkas jaustų gyvenimo alsavimą, kad nebūtų iš medžio iškritęs ir jo kūryba įsikomponuotų į nūdieną. Nemanau, kad aš kažkaip ypatingai žiūriu į kasdienį gyvenimą. Galbūt mano tokia, kaip žmogaus, dirbančio su garsais, nuostata – aš bėgu nuo triukšmo, radijo erzelio, bumčikų. Jei mieste užėjusi į kavinę išgirstu garsią muziką, ten kavos negeriu. Taigi vengiu užteršto triukšmu gyvenimo.
– Esate jautri garsinei aplinkai?
– Labai. Mane tas užterštumas veikia fiziškai. Nepabėgsi, žinoma, juk gyveni XXI a. Bet tada važiuoju į mišką, apsikabinu pušį ir nuleidžiu visus nereikalingus garsus.
– Kada ir kaip gimsta Jūsų kūryba? Gal pastebėjote dėsningumų?
– Čia nėra tokio aiškaus gimimo, kaip kad gimsta žmogus – gimė ir yra. Būna, kad jau turi kažkokią idėją, tekstą, mintį ar kūrinio pavadinimą, bet staiga, nežinai iš kur, įsibrauna kiti dalykai ir viską nustumia, ateina visai kitos mintys. Pabūni gamtoje, kažką išgirsti (ar liūtį, ar paukščius), sukyla kiti impulsai ir atsiveria visai kitos garsinės erdvės. Būna, kad kūrinys, atrodo, tuoj gims, bet, žiūrėk, ateina kitos mintys. Kūrybiniame procese tikrai yra kažkokios paslapties, ir negali paaiškinti, kada kūrinys gims. Eini iš darbo ir mąstai kažką, pagaliau darbe kartais jauti, kad sėdi prieš studentus ir negirdi jų, nes kažkas galvoje. Į kūrinį einama pamažu – po kruopelytę kaupiasi. Kaip nuo stogo lašeliai varva, varva į stiklainį ir privarva pamažu.
– Be muzikos, taip pat rašote poezijos tekstus.
– Nesu poetė – tiesiog poetiškos prigimties žmogus. Dažnai sakoma, kad pusė lietuvių tautos yra poetai. Galbūt į tą kategoriją ir aš patenku. Man kartais patinka rašyti. Kyla kažkokia mintis – aš surašau. Poezijoje man labai svarbu skambesys, muzikinis ritmas, prasminiai akcentai, uždaros formos, kaip muzikoje. Į poeziją žiūriu per konstruktyvias muzikines galimybes. Kodėl esu sukūrusi kamerinių kūrinių su savais tekstais? Nes gali būti dvejopas vokalinio kūrinio gimimas. Kartais man patinka kažkoks poeto tekstas, aš į jį ilgai žiūriu, galvoju ir pagal jį ima formuotis tam tikros muzikinės struktūros, forma, todėl imu jį kaip pamatą savo kūriniui. Bet kartais atsiranda muzika, o teksto nėra. Tuomet tenka pačiai kurti tekstą, nes juk negaliu poeto eilėraščio iškarpyti, perdėlioti – bijau, kad supyks. Taigi jei atramos taškas yra muzika, ieškau savų poetinių žodžių, nes lengviau galiu žodžius pakartoti, iškelti, perdėlioti. Man tai suteikia daugiau laisvės.
– Ar klausotės kolegų kūrybos?
– Taip, klausau. Ypač domiuosi savo, kauniečių, kompozitorių kūryba, nes įdomu, kas jiems pavyko, kas nepavyko, kodėl man patinka vieno kūrinys, o kodėl kito kūrinio nepriimu. Analizuoju psichologiškai. Kai dar buvome studentai, E. Balsys primygtinai prašydavo klausti, kas mus tame kūrinyje domina, kodėl nepatinka. Psichologinė analizė būtina, todėl aš klausausi. Bet, galiu pasakyti, kad jei kompozitorių pažįstu, žinau, kad jo muzika man per daug agresyvi, per aštri, per daug kampuota, atsiriboju nuo to autoriaus kūrybos. Turiu savo ratą. Be abejo, ypač domiuosi lietuviška muzika. Manau, tai privaloma.
– Jūsų nuomone, ar dar įmanoma parašyti kažką tikrai naujo?
– Visiškai naujo, ypač originalaus parašyti tikrai neįmanoma. Ir ne tik mene tai neįmanoma – neįmanoma niekur, nes esame tik dalis to kelio, estafetės, kurią perimame ir kuri mums duoda tam tikrą rezultatą. Mes negalime atsiriboti, būti tarsi iškritę iš mėnulio ir sukurti kažką, ko dar nebuvo. O jei žmogus galvoja, kad ims ir sukurs, jis arba naivus, arba labai jaunas, arba jau nusenęs. Mes labai panašūs (daugiau panašūs negu skirtingi), nes esame žmonės. Labai panašūs mūsų pojūčiai ir galimybės. Tik individualumas skiria – arba jį turi, arba neturi. Tai ir lemia didesnę ar mažesnę kūrinio vertę.
– Jei kūrėjo individualumas lemia kūrinio vertę, ko gero, lygiai taip pat klausytojo individualumas lemia, ar tas kūrinys geras, ar ne? Prieš tai paminėjote psichologinius motyvus. Kodėl kai kurie kūriniai patinka, o kiti ne, nors muzikine kalba, muzikiniais vertinimo kriterijais viskas puikiai sudėliota?
– Sakoma, klausytojas teisus. Jei jis kūrinį priima – labai gerai. Bet man visada labai svarbu, koks to klausytojo išsilavinimas, kaip jis kūrinį suvokia ir priima. O jei klausytojas visiškai žalias ir apie muziką neturi jokio suvokimo? Nesvarbu, kad jis tris kartus buvo filharmonijoje ir galbūt girdėjo Beethoveną, Mozartą. Jei jis nesiorientuoja, apie kūrinį nuspręs iš pirmų trijų akordų – nepatiko ir atmes. Klausantis kūrinio, pirmiausia reikia bandyti suvokti (kaip klausosi išsilavinę muzikantai), ką autorius norėjo pasakyti – juk jis nenaudoja absoliučiai visų išraiškos priemonių. Jis paprastai apsiriboja dalele kažkokių techninių dalykų, be to, kūrinys turi savo idėją. Tai riboti dalykai. Svarbiausia, ar autoriui pavyko išnaudoti tai, ką norėjo, o klausytojas turi suvokti, kaip autorius žaidžia muzikiniais garsais. Negali reikalauti, kad šiuolaikinis kompozitorius skambėtų, žaistų taip, kaip žaidė Mozartas, nes tai neįmanoma. Taigi klausytojas labai svarbus, bet šimtu procentų juo pasitikėti negalima. Mes matome, kaip ir už ką klausytojai balsuoja per televizijos projektus – labai dažnai profesionalas pralaimi diletantui. Publika balsuoja, bet ji nėra kriterijus.
– Kas lemia muzikinį publikos išsilavinimą?
– Priklauso tik nuo paties žmogaus, ar jam kultūriniai dalykai įdomūs, ar jis nuo jų atitolsta, nedalyvauja tame kontekste. Jei žmogus lanko, domisi, eina į parodas, skaito knygas, jis yra viso kultūrinio vyksmo kontekste. Tada jo suvokimas bus daug svaresnis, o vertinimas svarbesnis. Kalbant apie ateities dalykus, man liūdna, nes muzikinis vaikų auklėjimas tragiškas. Besidominčių muzika, ko gero, dar ilgai nedaugės, nes vidurinė mokykla ir gimnazija yra apleidusi tuos dalykus. Muzikinį vaikų lavinimą turi lemti ne tik noras, kad jie ateityje būtų geri klausytojai. Tai jiems duoda tam tikrą emocinį pagrindą, lavina intelektą. Muzika yra abstraktus menas, ir besidomintis ja žmogus lavina save kaip asmenybę. Tai labai svarbu. Manyčiau, meno žmonės turėtų kalbėti apie tai, kad menui reikia daugiau dėmesio skirti mokyklose. Visai netoli, kitose Baltijos valstybėse, padėtis tikrai geresnė. Ten niekas nekalba, kad dainų šventės tuoj numirs.
– Užsiminėte, kad muzika lavina asmenybę, suteikia emocinį pagrindą. Gal visuomenėje muzika pernelyg nuvertinta ir apie jos, kaip ugdytojos, galią nelabai susimąstoma?
– Be abejo, muzika – ne filosofija, ji – emocijų valdymo menas. Jei žmogus neturėtų emocijų, nežinia, kas jis toks būtų. Turbūt kompiuteris, tik be klaviatūros. Deja, paprastai matome, kad mažiau emocijų rodantis, mažiau į jas reaguojantis žmogus toliau nueina, aukščiau užlipa, kažką pamina, bet tai tik paviršinis įspūdis. Manau, ateis metas, kai toks žmogus atsimuš į sieną, nes mes vieni prie kitų glaudžiamės būtent emocijomis. Jei bendraujant nebus šilumos, emocijų, mes paprasčiausiai būsime nelaimingi. Pažiūrėkime į mažus vaikus – kokie jie laimingi, kai žaidžia, nes jų emocijos atviros, jie bendrauja emociškai. Tai natūralu.
Žmogaus, kuris nesidomi menu ir tik sėdi nuo ryto iki vakaro prie kompiuterio, emocinis pasaulis susitraukia. Kitas dalykas, emocijos stimuliuoja mūsų fantaziją, vaizduotę. Tik kūrybinga žmogaus dvasia gali save šiame pasaulyje realizuoti – turiu galvoje ne materialius dalykus, o žmogiškąją laimę. Tokie žmonės aplink save skleidžia šilumą ir tai yra gerai. Taigi matome, kad menas žmogui daro didelę įtaką ir tai yra svarbu.
– Ar gatvėje galite atskirti žmogų, kuris klausosi ir iš tikrųjų girdi muziką, o kuris jai gana abejingas?
– Pati dirbu su muzikuojančiais žmonėmis. Paaugliai, vyresni mokiniai yra kitokie negu tie, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir kuriuos sutinki kieme, kartais prabėgančius pro tave. Iš karto sunku būtų pamatyti, reikėtų vienu kitu sakiniu persimesti. Tada galima pasakyti, ar žmogus bendrauja su kultūrine terpe, nesvarbu, kuo domisi – ar muzika, ar daile, ar skaito knygas. Tai vienas kitą pakeičiantys ir papildantys dalykai. Be abejo, žmogaus akys gali daug pasakyti, natūrali žmogiška trauka eina iš nesuvokiamų vidinių dalykų. Prie vieno galėtum prieiti, pasikalbėti… O kitas atgrasus, žvilgsnis agresyvus… Tikrai ne muzikantas.
