„Nereikia susirgti žvaigždžių liga, vis tiek kažkada atsistosi į vietą, ten, kur ir turi būti. Šiandien aš ir esu toje vietoje“, – taip apie per pastaruosius metus itin ženkliai nukritusius savo reitingus sako Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Pokalbis su juo apie prarastą populiarumą, stringantį Kauno stadiono projektą, STT susidomėjimą dėl galimo viešųjų ir privačių interesų painiojimo ir artėjančius Seimo rinkimus – „DELFI Dėmesio centre“.
[galerija kiek=”12″]
– Pone Matijošaiti, sakyčiau, ne itin gerai jums sekasi pastaruoju metu?
– Gyvenimo be iššūkių nebūna. Vienaip atrodo, kad sekasi, kitaip – kad ne. Sekasi turbūt tiems, kas nieko nedaro.
– Nelabai sekasi jums turbūt kalbant apie kai kuriuos projektus Kaune ir taip pat kalbant apie jūsų kaip asmens įvaizdį. Gal pradėkime nuo asmeninių dalykų – esate vienas iš politikų, kurie per pastaruosius metus labai stipriai iššvaistė savo patrauklumą. Pagal paskutiniąsias apklausas atrodo, kad nelabai patinkate visuomenei ir politinis kapitalas yra stipriai prarastas. Ar jums tai svarbu ir kaip tai pats aiškinate?
– Ne, man tai nėra svarbu, aš jaučiu, kaip mane vertina miestiečiai. O miestas, miesto gyventojai nėra visa Lietuva. Gal per aukštai buvo mane įvertinę praėjusiuose rinkimuose, gal per daug dėmesio iš žmonių sulaukiau. Bet gyvenimas yra trumpas, reikia dirbti, ir ne visada visiems viskas patinka. Tai – normalūs procesai.
– Bet turbūt yra malonu, kai esi populiaresnis net už Dalią Grybauskaitę?
– Bet nereikia susirgti žvaigždžių liga, vis tiek kažkada atsistosi į vietą, ten, kur ir turi būti. Šiandien aš ir esu toje vietoje. Užbaigsiu tvarkyti miestą ir su malonumu pasitrauksiu ten, kur dabar yra Dalia Grybauskaitė.
– Bet jūs juk esate politikas, ne tik meras?
– Čia mes galime diskutuoti. Jūs sakote, kad esu politikas, o aš širdyje labiau jaučiuosi ūkininkas, verslininkas, miesto tvarkytojas nei politikas.
– Bet turite judėjimą „Vieningas Kaunas“…
– Tas judėjimas atsirado todėl, kad per miestą buvo nebeįmanoma pravažiuoti, nebesuprasi, nei kaip suženklintos gatvės, nei kaip šaligatviai… Buvo toks prastas laikmetis, todėl ir atsirado tas judėjimas – „Vieningas Kaunas“, kad pakeistume miesto įvaizdį. Juk eidama į eterį jūs praleidžiate kažkiek laiko prieš veidrodį? Tad ir miestą sutvarkėme taip, kad jis visada būtų gražus, gerai atrodytų, būtų aišku, kur kokia juosta, kur – dviračių takas.
– Su tuo judėjimu dalyvavote rinkimuose į savivaldybę. Ar jis belikęs kaip simbolinis darinys, su kuriuo jums reikėjo patekti į valdžią, ar jis turi ateitį?
– Jis turi ne tik ateitį, bet ir praeitį. Jau treti rinkimai, kai „Vieningo Kauno“ nariai yra miesto taryboje. Jei mane laikote „Vieningo Kauno“ įkūrėju, tai įkūrėjas jau antrą kadenciją yra meras. Ateitis priklausys nuo to, kaip miestui pavyks tvarkytis, vystytis.
– Ar kalbame tik apie veikimą savivaldos lygmenyje? Visgi šiemet laukia Seimo rinkimai.
– Mes kalbame tik apie savivaldą, nes žodžiai „Vieningas Kaunas“ apibrėžia konkrečią teritoriją. Jei reikėtų kalbėti plačiau, apie Seimo rinkimus, tada būtų „Vieninga Lietuva“ ir t.t.
– Pavadinimą pakeisti ir dalyvauti rinkimuose nėra sudėtinga.
– Gal pavadinimą ir būtų galima surasti, bet ne – mums rūpi tik Kaunas ir Kauno rajonas.
– Dabar yra sumažinta rinkimų kartelė iki 3 proc. – tuomet atsiveria galimybės tokiems judėjimams patekti į centrinę valdžią, didžiąją politiką.
– Dėl 3 proc. neverta eiti ir ginčytis, gaišti laiką – geriau gerai sutvarkyti miestą, galbūt jį kažkada padidinti, ir pagerinti žmonių gyvenimą čia. Tada būtų galima žiūrėti – bet gal ne aš, o kažkas kitas, – kad Lietuvoje būtų geriau gyventi žmonėms.
– Jūs pats savęs nematote kaip lyderio, vedančio savo judėjimą į Seimo rinkimus?
– Mes atėjome kartu dirbti, bet tik miestui. Prezidentas turi dviejų kadencijų ribą, ir Seimas galėtų įsidiegti tokią ribą – nenoriu minėti pavardžių, bet tada nereikėtų žiūrėti į tuos etatinius Seimo narius, kurie kažką daro, bet nesupranti, ką jie ten veikia, ką žada padaryti, koks jų tikslas.
– Turbūt ir be pavardžių aišku, kad kalbame apie tuos Seimo narius, kurie labai daug metų ten yra.
– Taip, penkios – šešios kadencijos. Juokdariai.
– Kaip vertinate premjero laikyseną dėl susisiekimo ministro, prezidento raginimus, visą situaciją?
– Šiaip premjerą vertinu gerai, ir į jo laikysenas, ministrų saugojimą tikrai nenoriu veltis. Bet kiek man yra tekę bendrauti, tai yra pats dalykiškiausias iš visų premjerų, kurie yra buvę valdžioje. Yra tekę ir su Butkevičiumi bendrauti, ir Kubiliumi… Vertinu dabartinį premjerą pagal gebėjimą gaudytis visose situacijose, gebėjimą priimti sprendimus. O apie jo aplinką nenoriu kalbėti.
– Bet jį rėmėte per rinkimus…
– Apie jį dabar ir kalbu, kaip apie žmogų, vadovą – jis puikus vyras. O kas jo aplinkoje, aš nežinau. Nors su buvusia švietimo ministre Kaune daug metų darytą Mokslo salos projektą pavyko užsitikrinti finansavimą ir padaryti projektą. Darome konkursą, kas statys. Tai – ilgesni procesai, nei aš tikėjausi, bet kai kurie įvyksta.
– Šių metų rinkimuose LVŽS Visvaldo Matijošaičio ir apskritai Kauno paramos gali tikėtis?
– Nei aš užsakau tą paramą, nei prašau, kad kažkas kažką remtų. Iš mūsų judėjimo yra du nuėję į Seimą kartu su „žaliaisiais“ – viskas, visa parama.
– O kaip per rinkimus bus? Jei būtų toks prašymas?
– Mes – ne paramos organizacija, kad kas paprašė, tą pradėtume remti, dalinti paramą ar pan. Tikrai ne. Mums svarbu miestas ir miestiečiai. Skvernelį rėmiau kaip asmenį, nes jį žinau kaip dalykišką žmogų, dar nuo tų laikų, kai buvo ministras.
– Bet Skvernelis nėra atskiras asmuo – jis yra deleguotas LVŽS partijos. Tad turbūt remdamas Skvernelį tuo pačiu remiate ir LVŽS?
– Gal taip išeina, bet mane domina būtent Skvernelis.
– Sakėte, kad dalykiškas, žodžio žmogus. Bet tas jo užsispyrimas dėl susisiekimo ministro – pateisinate tokį jo žingsnį?
– Nesigilinau į susisiekimo ministrą ir nežinau visų detalių. Penkiasdešimt procentų gal spauda kalta – gal teisingai kažką pasako, bet didesnę dalį gal kitaip pasako. Ten reikėtų labiau gilintis. Bet Skvernelio aplinka, patys artimiausi žmonės, jo patarėjai, žmonės, su kuriais jis dirba, iš tiesų jie yra dalykiški žmonės, tai man patinka. Vyriausybėje dirba ne vienerius metus, o daug metų, gerai žino visą situaciją.
– Nemanote, kad premjeras šiek tiek save degina dabar?
– Tai nėra blogai – padegus kartais geriau anglys stovi. Dabar lygiai taip pat – gal ir aš save šiandien deginu mieste, nes noriu padaryti kažką – kelią ar takelį, bet kad būtų padaryta, o ne diskutuoti su kopūstų laukais ar dar kažkuo, kas žemę užsigrobė ir negali to kelio padaryti. Mūsų stadionas, dėl kurio dabar turime problemų su turkų statytojais – šiaip jis jau galėjo stovėti.
– Bet jei jau prabilote apie projektus, sakėte, kad karas nesustabdytų stadiono statybų, bet štai, sustabdė patys bendrovės darbuotojai.
– Dar pažiūrėsime, susitarsime, ar ne. Bet jei ką, bus dar vienas konkursas, kiti statys. Nepakeičiamų nėra, ir aš pakeičiamas, ir stadiono statytojai.
– Bet laikas yra svarbus…
– Laiką jau prieš tai sustabdė toks žinomas Kauno architektas Audrys Karalius, vien diskusijose praradome metus ir tris mėnesius. Neseniai turgelyje pirkdamas obuolius jį sutikau ir pasakiau: per tave metus ir tris mėnesius praradome. Pasakiau jam savo nuomonę.
– Vilnius su stadionu dabar jums lipa ant kulnų, ir kas čia žino, kaip bus. Jei ir toliau viskas vyks su trikdžiais, kaip ir dabar, Vilnius tą stadioną gali greičiau pastatyti.
– Tai ir labai gerai, o kas čia tokio? Čia juk nėra lenktynės.
– Čia turbūt – Visvaldo Matijošaičio pažadai.
– Jūs pirmiau nuvažiuokite į stadioną ir pažiūrėkite – na, taip, tris dienas darbai sustoję, bet gal po trijų dienų darbai vėl prasidės.
– Ar miestui visi šie streikai kainuos papildomai?
– Mes pasidarę konkursą, negalime išleisti daugiau nei turime. Jei kažkas pastreikavo, negalime pinigais barstyti – tie pinigai yra ne mūsų, o miestiečių, juos reikia taupyti. Antra, jei lyginate Kauno ir Vilniaus stadionus, palyginkite ir kainą – o vietų skaičius yra tas pats.
– Pasiaiškinkime dėl to streiko: turkai ir bado akciją pradėjo, jie tikisi, kad savivaldybė išspręs šį klausimą, o savivaldybė, kaip suprantu, šiek tiek nusiplauna rankas?
– Savivaldybė nenusiplauna rankų – jie atvažiavę ir dirba mūsų miesto užsakymu. Žmonės yra žmonės ir mes jų nepaliekame, bet pagal mūsų aktuotus darbus viskas yra sumokėta centas į centą, mūsų jie tikrai nekaltina, kad mes neatsiskaitėme su turkų kompanija ir dėl to jie negauna pinigų.
– Ketinate nutraukti sutartį? Kokie bus sprendimai?
– Palauksime dar porą dienų, bet visko gali būti. Jei darbai sustos, mes esame pasilikę 2 milijonų eurų garantą. Jei ką, pinigai liks Lietuvoje, ir mes darysime naują konkursą.
– Naujas konkursas – viešieji pirkimai…
– Nereikia bijoti. Viešuosius pirkimus ne aš sugalvojau. Taip, jie trukdo.
– Ir nelabai aišku, kokia gali būti projekto kaina. Kada buvo surengtas konkursas, kuriame laimėjo turkų kompanija?
– 2018 m.
– Kainos keičiasi…
– Tiek daug nepasikeičia.
– Sakote, kad šis projektas neišbrangs dėl to, kad turkai streikuoja?
– Nieko baisaus, jei ir išbrangs – negaliu pasakyti, kaip bus, jei ateis kiti. Ir statybų eigoje projektas šiek tiek pabrangsta, bet tikrai Vilniaus kainos nepasieksime.
– Šiek tiek grįžkime prie jūsų asmeninio įvaizdžio. Ką reikia padaryti, kad toks populiarumas, kuris buvo tikrai didelis, nukristų perpus?
– Gal per didelis buvo?
– Bet ką reikia padaryti? Gal kažką ne taip darote? Pasakysiu keletą pavyzdžių, kas žmonėms galėjo nepatikti iš tam tikrų su jumis susijusių reikalų. Vienas iš jų – jūsų sūnaus įmonių reikalai, kuriais susidomėjo STT – „Kauno butų ūkis“ pirko automobilius iš Šarūno Matijošaičio įmonės „Auto vici“.
– Tai yra absoliuti nesąmonė, nes visus pirkimus „Kauno butų ūkis“ daro internetu, viešai, ir visi gali siūlyti ką nori – „Peugeot“, „Volvo“, „Mercedes“, ar pan. Tai – spaudos kliedesiai.
– Tad kodėl STT susidomėjo ta nesąmone?
– Ne aš priiminėju juos į darbą. Nepriimčiau.
– Nemanote, kad tai yra viešųjų ir privačių interesų supainiojimas?
– Čia absoliučiai nėra supainiojimo. Gal susidomėjo dėl to, kad ten yra Matijošaitis, ir čia yra Matijošaitis. Aš – meras, o ten – sūnus. O kas tai uždraudė? Sūnus prarado teisę į darbą, jei tėvas tapo meru? Absoliutus kliedesys.
– Tai yra savivaldybės įmonė ir jūsų privati įmonė. Natūralu, kad kyla tam tikrų klausimų ar abejonių.
– Tada STT turėtų padaryti tyrimą, ar visi savivaldybės darbuotojai valgo krabų lazdeles, silkę, „Vičiūnų“ žuvies pirštelius – aš tiek neišgerčiau, kad tokią nesąmonę sugalvočiau.
– Kitas reikalas, kas galbūt galėjo žmonėms nepatikti – gal šiek tiek puikuotis pradėjote, mere?
– Neturiu tam laiko.
– Tarkime, jūsų namas, kurį parodėte viešai – vienuolynas, kaip jūs vadinate.
– Tai gražus. Galėjo Kauno rajonas seniai parduoti ir sutvarkyti tą vienuolyną. Geriau būtų parodę „KK2“ ne kaip aš sutvarkiau vienuolyną, o kaip jis atrodė prieš tai. Visi aplink gyvenantys džiaugiasi, nes prieš tai ten gyveno asocialūs asmenys, laiptai, viskas buvo išgriuvę…
– Bet tos auksinės dekoracijos, mere – tikrai jų reikėjo?
– Parodyk rankas – lygiai tas pats, ar žieduką turi, ar auksine spalva padažyta sagutė…
– Esu buvusi Viktoro Janukovyčiaus viloje, gal ir jums teko lankytis prie Kijevo – gal jūs iš ten idėjų pasisėmėte? Nes ir ten aukso daug.
– Ne, neteko lankytis. Čia buvo labai fainas dalykas – Benediktinių vienuolynas. Kauno senamiestyje turime Benediktinių vienuolyną, kuriam miestas gražiai nudažė tvorą, dabar kalbame, kad galbūt galėtume padėti susitvarkyti vienuolyno fasadą. Tai buvo 300 kvadratų, ne 10 tūkst. kvadratų, gražus mūrinis pastatas.
– Ir sugalvojote jį auksu apvilkti?
– Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Matote, mano rankos be žiedų.
– Bet kam jums to reikia, mere?
– Gyvenu su drauge, turiu anūkų, kelias marčias. O kodėl aš negaliu turėti?
– Jūs šiaip esate turtingas žmogus, jei minime Ukrainą, ten tokius vadina oligarchais. Save priskirtumėte prie jų?
– Savęs nepriskirčiau, nes sąvokos šiek tiek skiriasi, ir pajamos ne tos turi būti. Save priskiriu prie tų žmonių, kurie keičiantis santvarkai, iš tarybinės į nepriklausomą Lietuvą, ėmė galvoti, kaip išlaikyti šeimą, kad ji galėtų pavalgyti, ir pradėjo kažką keisti darbe – keliauti, važinėti, kurti, ir visos idėjos buvo nukopijuotos nuo Japonijos.
– Kodėl būtent nuo Japonijos?
– Mūsų pagrindinis produktas yra tas, kurį japonai gamina kokius 500-600 metų.
– Dar vienas dalykas, šiek tiek pagadinęs jūsų įvaizdį – noras prijungti Kauno rajoną prie Kauno miesto. Nuo sausio 1 d. pakankamai drastiškai bandote žmones „motyvuoti“ pritarti prijungimui padidindami kainas vaikų darželiuose Kauno rajono gyventojams.
– Turi būti tvarka – jei pažvelgtumėte į Klaipėdą, Klaipėdos rajoną, visur paskui vaikus „vaikšto“ savivaldybės pinigai… Gal ne visai būsiu tikslus, bet visur, visame pasaulyje taip yra. Daug tėvų Kauno rajone pakeitė savo registracijos vietas, kad nereikėtų mokėti už vaikus, bet kažkuriai daliai tėvų Kauno rajonas perves pinigus, ir vaikai lankys kaip lankė…
– Netgi kai kurie „Vieningo Kauno“ nariai gyvena registruoti Kauno mieste…
– Ir savivaldybės darbuotojai kai kurie gyvena tokiose pačiose situacijose ir sprendžia tą pačią problemą – paskui vaiką „vaikšto“ vaiko pinigai. Kaunas negali būti labdara Kauno rajonui.
– Kaip suprantu, nelabai randate pritarimo šiam projektui?
– Bet ir pasipriešinimo nerandu, nes tai – teisingas sprendimas.
– Gal reikėtų gyventojų apklausos, mini referendumo dėl prijungimo?
– Pas mus prieš Kalėdas visada atvažiuoja Norvegijos vienos apskrities meras, ir jis pasakė, kad viskas – jie jungiasi. 2016 m. jie pradėjo jungimąsi, 2020 m. Norvegijoje savivaldybių skaičius sumažėja šimtu. Ir tai daroma susitarus ar priverstinai. Airija, Škotija daro lygiai tą patį.
– Bet vėlgi tai gali atrodyti kaip jūsų viešųjų ir privačiųjų interesų painiojimas – sakyčiau, kad negalėjote balsuoti dėl tokio sprendimo, nes jūsų paties įmonės yra Kauno rajone…
– Tada gal ir krabų lazdelių negaliu valgyti.
– Tad neketinate keisti strategijos kitiems metams?
– Ne. Jei pavyks – pavyks, nepavyks – reikš, kad per anksti pradėjome. Bet taip turėtų būti, negali būti viename mieste dvi savivaldybės. Nesu taip valdęs nė vienos įmonės, kurių daug turiu…
– Bet čia ne įmonė, o savivalda.
– Gal ir be reikalo šią frazę pasakiau, nes dažnai sako, kad politikas, o valdo kaip įmones. Bet valdymo principai visur yra tokie patys.
