Norėjau rašyti „ką GALĖTŲ parduoti Donaldui Trumpui“, bet paskui pagalvojau, o ką čia smulkintis, aš esu senas ir protingas, parašysiu tiesiog kaip kam ką reikia daryti, niekas į teismą už tai nepaduos.
Žinot, koks privalumas būti skaitomiausiu Lietuvos apžvalgininku? Kaip aš pasakau, taip dažniausiai ir būna. Niekas nesiginčija. Ar apie restoranus rašyčiau, ar apie užsienio politiką. Mano žodis gali būti rekomendacinio pobūdžio, bet ar kas drįsta neklausyti? Nemanau.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kaip jūs jau žinote, neseniai siūlė Danijai parduoti Grenlandiją, beprasmę ir menkai apgyvendintą ledo masę, o kai Danija nesutiko apie tai šnekėtis, atšaukė vizitą į Kopenhagą, kad danai žinotų.
Jo prašymas nebuvo absurdiškas (tai ne pirmas kartas, kai JAV bando nusipirkti Grenlandiją). JAV yra pirkę teritorijų, nuo Luizianos (iš prancūzų) iki Aliaskos (iš Rusijos), kai pirkti labiau apsimokėjo, negu atimti (kaip Kaliforniją – iš meksikiečių), ir tai nėra nei neteisinga, nei negražu. Teritorija yra teritorija, turi savo kainą, perki ir parduodi tarpusavio sutarimu.
Žinau, lietuviams tai nėra būtinai labai priimtina, kaip mes matėme nesename referendume dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kuris buvo kaip proto diagnostiniai tyrimai, ir, deja, parodė nelabai kokį didelės dalies intelektą. Tačiau jeigu lietuviams šiandien kažkas nelabai priimtina, tai nereiškia, kad tai yra negerai.
Kažkada lietuviams nebuvo priimtini saugos diržai automobiliuose, kasdienis prausimasis (tikras lietuvis maudosi tik per Jonines) arba dezodorantai po pažastimis, o dabar jų nenaudoja tik laukiniai, ir todėl visi pripažįstame, kad reikalai keičiasi.
Todėl, jei prieš kurį laiką tamsioji tautos dalis nenorėjo, kad lietuviški žemės plotai – ne jiems, o kitiems savininkams priklausantys – būtų parduodami užsieniečiams, tai nereiškia, kad ir toliau taip visi galvoja. Todėl laikas pagalvoti, ką mes galėtume parduoti Jungtinėms Amerikos Valstijoms, jei tik jos norėtų pirkti.
1. Ignalinos atominės elektrinės liekanas. Elektrinė neveikia, bet ten filmuoti galima daug ir sėkmingai: vienas serialas gavosi, gautųsi daug ir kitų, Černobylio tema neišsemta. Derybose galima būtų pasiūlyti, jei perkančioji pusė laužytųsi, mūsų miegamuosius sovietinius rajonus – Justiniškes, Viršuliškes, Karoliniškes, Fabijoniškes, Šeškinę (tą tai pirmu numeriu, siaubas, kokių baidyklių ten pristatyta), Kaune – Kalniečius, Klaipėdoje – viską aplink Baltijos prospektą. Su visais gyventojais, kuriems galima būtų pasiūlyti, pavyzdžiui, kokį nors išlaikymą iš JAV biudžeto iki gyvenimo pabaigos.
Žinoma, aš, kaip patriotas, norėčiau iškišti dar ir Žirmūnus ir Naujininkus, o taip pat Vievį, kaip bonusą, bet suprantu, kad tų rajonų niekas neims net už dyką, ir neimtų, net jei primokėtum. Todėl siūlyti neapsimoka, tegu vieviškiai (vieviečiai, vievėnai, vievenys) lieka Lietuvos Respublikos sudėtyje.
2. Vilniaus taborą kaip save išsilaikančią laisvąją ekonominę zoną. Taboras jau seniai gyvena, nepaisydamas Lietuvos vyriausybės ir teisėsaugos, ir save išsilaiko iš prekybos, ir visi bandymai tam užkirsti kelią nebuvo sėkmingi, todėl jis gali būti ekonominio tvarumo ir naujojo liberalumo pavyzdys.
Kažkada Britanijai toks buvo Honkongas, ir kas paneigs, kad tai yra sėkmės receptas? Taboro privalumas yra netoliese esantis Vilniaus tarptautinis oro uostas, kuris užtikrintų naujo ekonominio-politinio vieneto gyvybingumą ir pasiekiamumą iš pasaulio rinkų.
3. Dzūkija. Tai nebūtų visiems patinkantis sprendimas, ypač grybautojai piktintųsi, kad ten, kur anksčiau buvo jų aistros ir baravykų bei rudmėsių plotai, dabar JAV karo bazės ir be vizos ir leidimo nepateksi, tačiau raketų bazės, kur šmėžuotų ginklai, nutaikyti į Baltarusiją nuo NATO pasienio, būtų labai geras argumentas dialoge su Rusija.
Kas be ko, o amerikiečių kariškiai, susitelkę ties pasieniu, pagaliau nutrauktų cigarečių ir degalų kontrabandą į Lietuvą. Norėčiau pamatyti tuos kontrabandininkus, bauginamus galingiausios pasaulio kariuomenės.
4. Mažoji Lietuva – gal ir būtų gaila ar nejauku parduoti tas žemes (nors, antra vertus, įplaukos į biudžetą irgi nesimėto, jei nieko neparduosi, nieko ir neturėsi, todėl vienas kitas milijardas mums labai padėtų) – tačiau labiausiai man patiktų palei Nemuną sustatytos taktinių raketų baterijos ir viena kita tankų divizija.
Vladimirui Putinui kaip mat praeitų noras ne tik kalbėti, bet ir galvoti apie agresiją Baltijos šalyse (tokią, kaip Ukrainoje). Nuo čia prasidėtų pagarba mūsų teritoriniam vientisumui ir suverenitetui. Mažosios Lietuvos teritorija galėtų tapti dar viena JAV valstija, su sostine Šilutėje, tenykščiai žmonės gautų JAV pasus, todėl nemanau, kad kam nors ten nepatiktų naujoji tvarka.
Tačiau geriausias efektas būtų šokas Rusijai – prie jų sienų yra net nebe NATO, o pačios Jungtinės Amerikos Valstijos, su pirmąja savo teritorija Europoje.
Trūkumas: prieš teritorijos perdavimą atsirastų labai daug Lietuvos piliečių, norinčių apsigyventi Mažojoje Lietuvoje, kad juos perduotų amerikiečiams kartu su teritorija. Pliusas: nekilnojamojo turto kainos Mažosios Lietuvos teritorijoje pasakiškai išaugtų, ir tai būtų labai paranku visos Lietuvos biudžetui.
Jungtinėms Amerikos Valstijoms mes galime parduoti daug ką, ir privalėtume apie tai pagalvoti: nėra didelio proto požymis laikytis kažko įsikandus vien todėl, kad tie dalykai yra mūsų, nors jie ir neduoda jokios naudos, kaip Karoliniškės ir jų gyventojai.
Jeigu yra perkančių – reikia parduoti. Panašiai mes nelaikome užspaudę depozitinės taros, o nešame ją į taromatą.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
