Kaip ir kiekvieną pavasarį bei rudenį, kovo pabaigoje vėl persukame laiką. Kas kartą prieš persukimą vis atgimsta diskusija: reikia mums to, ar ne? Tai mums kažką duoda?
Darome tai nuo nelabai atmenamų laikų, ir vis teisiname „energijos taupymu“. Labai abejoju tuo, ir manau, kad laikas pagaliau šio įpročio atsisakyti, ir pasilikti vasaros laiką (aišku, pirmiausiai susiderinus su kitais kaimynais, kad nebūtų beprasmiškų laiko skirtumų su ES partnerėmis Baltijos šalimis ir Suomija, ir ne daugiau nei 1 valandos skirtumas su Lenkija).
Daug kas argumentuoja, kad atseit, žiemos laikas yra tikrasis, o vasaros – persuktas, ir pasilikti vasaros laiką – tai pakeisti laiko juostą. Ir ką, negalima keisti? Laiko juostos – žmonių sukurtas konstruktas, skirtas mūsų patogumui. Jei esama juosta nepatogi – keičiame. Koks tikslas būti prisirišus, vien dėl fakto?
Esminis argumentas už vasaros laiką yra daugumos nuomonė. Pagal įvairias atliktas apklausas, jo nori dauguma gyventojų. Ir nori ne dėl to, kad „vasaros laikas gražiau skamba“, kaip dažnai yra šaipomasi tų, kurie dėl kažkokių priežasčių nori sumenkinti šią daugumos nuomonę. Bet dėl to, kad tam yra labai konkretus, neatremiamas argumentas:
Dauguma žmonių nori šviesesnių vakarų, nes tada grįžus po darbo galima daugiau ir įdomiau ką nors nuveikti – ir įvairius buities darbus, ir pramogauti lauke, ir pasivaikščioti, ir drąsiau vaikams leisti ilgiau pažaisti. O šviesių rytų daugumai absoliučiai nereikia ir tai nė kiek neaktualu. Kam šviesa ryte?
Juk rytais yra keliamasi, ruošiamasi ir keliaujama į darbą, pradedama dirbti. Ir labai gaila tas šviesias valandas paaukoti darbdaviui, kaip gali po darbo jas panaudoti sau, savo gyvenimui, savo reikalams. O darbą pradėti galima ir patamsyje.
Dauguma žmonių yra pelėdos, ir aktyvumo pikas būna vakare. Kam rūpi šviesūs rytai? Vyturiams, kurie sudaro mažumą visuomenės. Taip, pažįstu keletą žmonių, kurie atvažiuoja į darbą anksčiau, nes „atsikėliau penktą, susiruošiau, pavalgiau, šunį išvedžiau, nusibodo namie iš kampo į kampą tampytis – tai pagalvojau, sėsiu ir važiuosiu į darbą“. O vakarais 21 – 22 valandą tokiems geriau neskambinti ir nerašyti, nes jau miega. Ekstremalesniais atvejais ir jų vaikai namų darbus daro paryčiais, prieš mokyklą.
Bet tai yra mažuma, reti atvejai. Taip, šitiems žmonėms šviesių vakarų tikrai nelabai reikia, nes 22 valandą jau guli lovoje. Tikiu, kad šviesūs rytai jiems svarbiau. Bet kodėl visuomenės dauguma turi derintis prie mažumos?
Juk daugumoje namų tarp 22 – 23 valandos pilnai kunkuliuoja gyvenimas – bendravimas, arbatėlių gėrimas, serialai, kompiuteriai, ruošimasis rytojui į darbą, o šiltuoju laiku – pasisėdėjimai kieme, ypač turint nuosavą namą. O rytais yra tiesiog atsikeliama (neypatingai noriai), susiruošiama ir išvažiuojama – daug kas net nevalgo. Aš irgi nevalgau, nes rytais tiesiog nenoriu.
O ką kalbėti apie savaitgalius ar laisvadienius – kai kitą dieną negąsdina būtinybė eiti į darbą, tai pramogos, pasisėdėjimai ar šiaip internetų žiūrėjimai užsitęsia iki išnaktų, o keliamasi kartais jau netoli vidurdienio. Tai yra įprastas šiuolaikinių žmonių gyvenimo ritmas, ir į tai būtina atsižvelgti!
Daug kas sako – vidurdienis turi būti 12 valandą. Na, tai buvo aktualu agrarinėje XX a. pradžios visuomenėje, kai paryčiais reikėdavo keltis karvių melžti ir tvartų mėžti, paskui sekdavo darbai laukuose, o sutemus iš karto visi eidavo gulti, nes prie žibalinės lempos nieko labai nenuveiksi.
Bet dabartiniams žmonėms, kurių dauguma keliasi apie 7 ir gulasi apie 23 valandą (darbo dienomis), vidurdienis gaunasi apie 15 valandą, ir ta fiksacija ties 12 valanda nūdienos kontekste skamba juokingai ir yra beviltiškai pasenusi.
Niekada nesugebėdavau suprasti, kaip spalio pabaigoje, kai ir taip tamsu, laikrodis pasukamas taip, kad sutemtų dar anksčiau. Koks čia „taupymas“, kai grįžus po darbo reikia jungti šviesas? Ką jau kalbėti apie depresyvumą, kuris tikrai neypatingai gerai atsiliepia kai kurių psichinei sveikatai. Daugiau logikos kaip tik turėtų laikrodžio pasukimas žiemą į priešingą pusę, kad šviesus paros metas labiau pasislinktų į vakarą, ir aktyviausios paros valandos – po darbo, užkabintų kiek įmanoma daugiau natūralios šviesos.
Daug kas argumentuoja Lenkijos variantu – geografija beveik kaip mūsų, o laiko juosta jau kita. Deja, manau kad Lenkija pasirinko laiko juostą, nelabai tinkančią jų geografinei padėčiai, ir jiems taip pat, kaip ir mums, derėtų per vieną valandą peršokti. Būnant Lenkijoje visada labai keistai nuteikia, kai 21 valandą jau temsta – ir tai VASARĄ, kai dauguma nori kuo ilgiau pabūti lauke ir pasidžiaugti!
Ir aišku, „svarbiausias“ argumentas – „siaubas, tai mes gi gyventume Maskvos laiku“. Taip, dėl daugybės suprantamų ir gerai žinomų priežasčių mes nenorime su Rusija turėti politinių, ekonominių, kultūrinių ir kitokių reikalų. Bet laikas ir dienos šviesos išnaudojimas – tai jau geografija. Ir nesame kalti, kad esame per arti Maskvos (ne, tiksliau – Maskva per arti mūsų).
Maskvoje saulė šviečia panašiu laiku kaip pas mus, klimatas panašus, gamtos sąlygos panašios, auga panaši augmenija ir gyvena panaši gyvūnija. Tai natūralūs dalykai, niekuo neįtakojantys politinių pažiūrų, demokratiškumo, taikumo ar požiūrio į žmonių teises.
Būkime keliomis galvomis aukščiau už Maskvą – demokratiški, laisvi, taikūs ir nieko nepuolantys (ir ne – savigyna nėra „karo kurstymas“ kaip daug kas kliedi), gerbiantys teisės viršenybę ir užtikrinantys gyventojų teises. Bet bloginti sau sąlygas ir užsitamsinti vakarus, „kad tik laikas nesutaptų su Maskvos“ – čia jau perlenkta lazda.
„Iš pykčio kaimynui, sau krumplius atsidaužysiu“. Ar Maskvai bus blogiau dėl to? Ne. Bet mums bus blogiau, kai vakarais tems neadekvačiai anksti. Mums to labai reikia? Maskva tokios aukos tikrai neverta.
Todėl pagaliau laikas būtų ES lygiu apsispręsti, ir pereiti prie daugumai patogaus ir pageidaujamo – vasaros laiko, ir nustoti tamsinti žmonėms vakarus žiemą, kai ir taip jau temsta anksti. Juk gerai žinome, kad tikrasis gyvenimas prasideda po darbo!
Daugiau naujienų skaitykite čia.
