Vetavęs birželį Seimo priimtą naują Rinkimų kodeksą, kuriuo sugriežtinta rinkimų komitetų veikla, LR Prezidentas Gitanas Nausėda siūlo nesilaikyti jiems nustatytos vienos sąlygos per artimiausius savivaldos rinkimus. Prezidento nuomone, reikėtų kitąmet taikyti išimtį, kuri leistų savivaldybių ir merų rinkimuose dalyvauti rinkimų komitetams, įregistruotiems ne vėliau, kaip likus 85 dienoms, o ne likus 180 dienų, kaip nurodo ką tik priimtas Rinkimų kodeksas.
Kauno tarybos valdančiąją daugumą sudarančiam „Vieningam Kaunui” nei Seimo nustatytas, nei Prezidento siūlomas trumpesnis terminas jokios reikšmės neturės. Nes jau ne pirmuose rinkimuose kaip komitetas dalyvausianti „Vieningo Kauno” organizacija yra paminėjusi savo registracijos dešimtmetį.
Jos įkūrėjas bei lyderis Visvaldas Matijošaitis, tapęs savivaldybės tarybos politiku, žurnalistams minėjo, kad organizacijoje yra apie 300 narių. Kai po „Vieningo Kauno” „debiutinės” kadencijos V. Matijošaitis tapo pirmuoju tiesiogiai kauniečių išrinktu miesto meru ir su triumfu tai pakartojo per 2019-ųjų savivaldos rinkimus, informacijos apie tai, ką veikia „Vieningasis Kaunas” viešojoje erdvėje ryškiai sumažėjo. O ką nuveikė meras bei jo vadovaujama savivaldybė, kauniečiai pirmiausiai pamato eidami ar važiuodami išgražėjusiomis Kauno gatvėmis.
Kaip Kaune atstovaujami visuomenės interesai?
Birželį Kauno miesto tarybai pristatydamas praėjusių metų veiklos ataskaitą, V. Matijošaitis kalbėjo, jog Kaune dabar gyvena 292 tūkstančiai gyventojų. Bet, nors padaugėjo naujų kauniečių registracijų, per metus miestas neteko apie 500 gyventojų.
Vardindamas nuveiktus darbus bei reikšmingas investicijas, meras paminėjo, kad ypač išaugo biurų plotai, ir dabar vienam Kauno gyventojui tenka po 0,9 kv. m nuomojamo ploto. Ar dėl to kauniečiai turėtų jaustis geriau gyvenantys, – sunku paaiškinti.
Tarp Lietuvos visuomenės veikėjų, kurie, „Vilmorus” apklaustųjų nuomone (apklausa atlikta mažiau nei prieš mėnesį „Lietuvos ryto” užsakymu), geriausiai atstovauja jų interesams, Kauno miesto meras V. Matijošaitis yra 15-as (12,5 proc.). Toks rezultatas, juolab – įstatymo pataisos, išplečiančios mero galias, neabejotinai bus gera paskata jam siekti dar vienos kadencijos.
Tiesa, per birželį vykusį miesto tarybos posėdį merui teko išklausyti ir opozicijos kritiką dėl kauniečiams pakeltų automobilių parkavimo, vaikų laisvalaikio būrelių kainų, dėl nenoro nors kiek „pabūti eiliniu miestiečiu” ir pasidairyti po miestą ne pro prabangios mašinos, bet per viešojo transporto langus, o taip pat labiau paisyti demokratijos principų: tartis su gyventojais, išgirsti jų lūkesčius, sužinoti, ką jie patys iki šiol nuveikė, ko tikisi iš valdžios.
Daugiau šia tema
„Nėra nė vieno žmogaus šitoje salėje, kuris būtų prieš Kauną nusistatęs. Keista, kad jūs vis pykstate ant opozicijos”, – po tokios konservatoriaus Jono Koryznos replikos, V. Matijošaitis atsakė: „2011-aisiais čia, kur dabar sėdi mano sūnūs, aš sėdėjau su savo amžiną atilsį žmona. Atėjau čia ne todėl, kad norėjau būti meru. Mane erzino tai, kas vyko ar nevyko mieste. Atėjau padėtį keisti.”
Niekas nesigailėjo, kad tylėjo, daug kas gailėjosi, kad kalbėjo?
Tikėtina, kad vedini tikslo keisti į gerą ne asmeninę, o visų kauniečių padėtį, į rinkimus ėjo visi be išimties Kauno miesto tarybos nariai (o jų yra 41). Tiesa, kai kas iš jų, tapę „miesto valdžia”, gavo darbus savivaldybės įsteigtose įstaigose ar įmonėse, kai kurie (ar jų artimieji), turėdami privačias firmas, gauna „valdiškų” užsakymų. Ir tai – nieko naujo šioje ašarų pakalnėje.
Bet dauguma dabartinių išrinktųjų, lyg kokius tylos įžadus davę, per kadenciją taip ir neatskleidžia, o ką konkretaus veikia jais patikėjusių, už juos balsavusių kauniečių labui. Tarybos posėdžiai, pasibaigus karantino nustatytiems ribojimams, jau ne nuotoliniai.
Dabar internetas rinkėjams nesudaro galimybės posėdžio metu išgirsti (perskaityti), kokius pasiūlymus kuris politikas teikia, apie ką diskutuoja, į kokius taisytinus mieste dalykus dėmesį atkreipia. Net ir salėje sėdėdamas, valdančiųjų nuomonės vienu ar kitu klausimu neišgirsi. Išskyrus trafaretinį valdančiojo „trejeto” paaiškinimą, kad nėra ko tuščiai kalbėti.
Kadangi visos diskusijos, kaip ne kartą buvo pabrėžta, atseit, vyksta tarybos komitetų posėdžiuose. Tačiau komitetų posėdžiai Kauno savivaldybėje jau seniai nėra atviri, – net ir reikšmingiausius miestui klausimus svarstant, žurnalistai į juos nebekviečiami. Tai per tarybos posėdžius, kuriuos gali stebėti kad ir atėjęs iš gatvės pilietis, apsieinama be kalbų.
Viskas saviems aišku ir be žodžių?
Panaši „praktika” po truputį klostosi ir šiandieniniame Seime. Per LRT komentuodama aktualijas, politologė Rima Urbonaitė priminė apie neseniai Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų mokslininkų atliktą tyrimą, kai buvo nustatyta, jog pasisakymų bei debatų Seimo salėje gerokai sumažėjo. Ir tai natūraliai verčia mokslininkus daryti išvadą, kad mažėja pačios politikos, o ją keičią biurokratinis veikimo modelis.
Gal savivaldai nebūtų tikslinga politiniu lygmeniu „konkuruoti” su Seimu, tačiau akivaizdu, kad bent Kauno miesto savivaldybėje pačios politikos gali greitai visai nelikti. Nes jau keletą metų nevyksta jokių diskusijų, kai miesto tarybos posėdyje savivaldybės administracijos tarnautojas (dažniausiai – kurio nors skyriaus vedėjas) pristato neva svarstomą klausimą.
Tiesiog vienas iš mero pavaduotojų paklausia: „gal galim bendru sutarimu priimti sprendimą?”, kitas vicemeras tuoj pat atitaria: „galim!”. Ir jokio individualaus apsisprendimo nereikia. Nebent kas nors iš opozicijos spėja įsiterpti, vos tik išgirsta tą trafaretinį mero pavaduotojų „pasižodžiavimą” ir pasiūlo balsuoti. Tuomet, kaip dar iki mero V. Matijošaičio valdymo ir jo atvestų į politiką „vieningųjų” būdavo, – balsuojama. Tačiau iš anksto nujaučiant, kad rezultatas bus toks pat, kaip po magiško žodelio „galim”, – visada nusveria tarybos dauguma. Tais atvejais, jei balsuojama dėl kokio nors opozicijos pasiūlymo, netgi nereikia daugumos frakcijos seniūnui „sufleruoti”, žemyn nukreipus nykštį…
Visi madingi ir gražūs
„Pagal drabužį sutinka, pagal protą palydi”, – teigia sena patarlė. Apie drabužius nekalbėsim, – jie puikūs. O kaip pamatyti protą, jei į tarybos posėdį susirinkę, teoriškai, miestą valdantys politikai savo nuomonės garsiai nepareiškia? Jie sėdi, neretai „analizuoja” vaizdelius telefonuose ar kompiuteriuose.
Kartais pasikalba tarpusavyje ir netgi ironiškai šaiposi, jei ką nors išgirsta iš opozicijos pusės. Žinoma, politiniame lauke visko būna. Kai vienas iš šalies laikraščių prieš 25 metus išspausdino tarpukario pranešimą apie tai, kad Lietuvos parlamentaras L. spjovė kitam į veidą, o nukentėjęs M. kibo spjovikui į švarko atlapus, visuomenėje kilo nemažas triukšmas. Nes mažai kas iš skaitytojų atkreipė dėmesį į įvykio, kurį laikraštis prisiminė, datą – tai nutiko 1924-aisiais.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasilenkiančių su etika triukšmingų įvykių būta ir Kauno miesto taryboje. Tai kažkas į posėdį kirvuką atsinešė, nesugebėdamas paaiškinti, kuriems galams jam to prireikė. O kitas kauniečių išrinktasis trenkė kolegai per veidą, nes šis, kaip trenkusiajam pasirodė, laukdamas eilės pasisakyti prie salėje pastatyto mikrofono, „per arti priėjo vyrui iš nugaros”.
Dabar, ginkdie, nei kas Kauno taryboje spjaudosi, nei per žandus muša. Tačiau posėdžių salėje neretai valdančiosios daugumos pašaipos tampa panašios į oponuojančio asmens užgauliojimus. Kad ir niekam nėra malonu girdėti įžeidinėjimus, bet opozicija vis labiau užsigrūdina, – nereaguoja į tokias politinės kultūros apraiškas. Gal tie „šaipūnai” mokyklose kada patys patyrė patyčių, tai dabar „atsigriebia”, rinkėjų valia tapę miesto valdžia? Juk ne veltui sakoma, kad vienas iš žmogaus išbandymų ir yra išbandymas valdžia…
Teko visai neseniai, birželį, per tarybos posėdį girdėti, kaip „saviesiems” dėl nutylėjimų papriekaištavo vyriausia pagal amžių miesto tarybos ir „Vieningo Kauno” narė Jūratė Norvaišienė, prieš keletą metų paskelbta Kauno miesto garbės piliete. Po mero pristatytos ataskaitos ji konstatavo, kad „nuveikta daugiau teigiamo, o ne neigiamo, – ką galėjome, tą darome. Bet kalbėjo tik opozicija, ir vis neigiamai”. Todėl pasiūlė garbioji miesto politikė padėkoti ir merui, ir pačiai savivaldybės tarybai.
Oficiali 2023-ųjų rinkimų agitacijos pradžia – lapkritį
Taigi, savivaldos kadencija artėja prie pabaigos, netruks ateiti „palydos”. Žinoma, likus tam pačiam vedliui, ženkli dalis dabartinės tarybos daugumos, nors kauniečių rinkėjų nespėta pažinti „pagal protą”, vėl gali tapti dauguma ir po 2023-ųjų rinkimų.
Juk ne tik mažuose komitetuose, bet ir didelėse, tradicinėse partijose kiekvieno jos nario eilė rinkimų kandidatų sąraše dažnai priklauso nuo to, ar įtinki (patinki) vadovui. Netgi ten, kur dėl sąrašo sudarymo visi bendrapartiečiai balsuoja, kažkaip atsiranda „naudingų žmonių”, kurie gali nustumti į sąrašo apačią tą, kuris seniai priklauso partijai bei daug gero nuveikė po jos vėliava.
O politikų rinkėjai dar neįpratę (ar netgi nemoka) pasinaudoti savo teise reitinguoti ir balsuoti tik už asmeniškai pasirinktus, pažįstamus, žinomus iš darbų kandidatus, iškeldami jų pavardes į pirmąsias sąrašo pozicijas.
Anot „Vilmorus” birželį atliktos apklausos rezultatų, šalies savivaldybės, o jų Lietuvoje – 60, pagal jomis pasitikinčių gyventojų skaičių (32,9 proc.) yra 12-oje vietoje. Savivaldybėmis nepasitiki 20,8 proc. apklaustųjų. Geriau už savivaldybes pasitikėjimo reitinge (apklausa atlikta birželio 9-18 dienomis) vertinti bankai, švietimas, Prezidentūra, sveikatos apsauga. Reitingo apačioje – partijos, o sąrašo lyderiais išlieka ugniagesiai gelbėtojai (90,8 proc. – už), policija (65,3 proc. – už) bei kariuomenė (64,1 – už).
