100-metį švenčiančio teatro vadovas E. Stancikas: neužsidarykim, nestumkim savęs į akligatvius, verčiau praverkim spalvingą teatro langą – Kas vyksta Kaune

100-metį švenčiančio teatro vadovas E. Stancikas: neužsidarykim, nestumkim savęs į akligatvius, verčiau praverkim spalvingą teatro langą

Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas E. Stancikas teigia, kad buvimas teatre yra dovana./ R. Tenio nuotr.

Šįmet Nacionalinis Kauno dramos teatras mini 100 metų jubiliejų. Savo veiklą jis pradėjo dar 1920 m. gruodžio 19 d., debiutiniu spektakliu „Joninės“ (rež. J. Vaičkus). Ir pasitinkant jubiliejų žiūrovai turėjo būti pradžiuginti premjeriniais spektakliais. Iš viso – net keturiais! Tačiau, pandemija pakoregavo planus ir šventė šįmet bus stipriai kitokia, nei planuota. Apie šimtmečio šventę, premjeras ir ką aktoriai veikia per karantiną portalas „Kas vyksta Kaune“ šnekasi su Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovu dr. Egidijumi Stanciku.

Planavo 4 premjeras

Pašnekovas neslepia kartėlio veide – organizuotos įspūdingos šventės, į kurią rengėsi sukviesti ištikimus teatro mylėtojus, šįmet nebus. Tiksliau, ji bus kitokia – teatro bendruomenė švęs individualiai, o planuotus keturis premjerinius spektaklius su gyvais žiūrovais teatras nukels į palankesnį metą, kai bus panaikinti karantino apribojimai.

Neįvyks ir trijų 100-metį švenčiančių teatrų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto, Kauno valstybinio muzikinio bei Nacionalinio Kauno dramos – bendras koncertas. Gera žinia – šimtmečio šventę pažymės teatro lauko erdvėse įkomponuota asmenybių paroda, kuri bus atidaryta gruodžio 19 d.

„Dėl karantino šįmet tikriausiai švęsime individualiai, permąstydami teatro reikšmę, suvokdami jo misiją, atsakomybę bei patirdami džiaugsmą, kad gyvename laiku, kai Lietuvos profesionalusis teatras švenčia 100 metų. Turime tapti istorijos tęstinumo garantu“, – įsitikinęs E. Stancikas.

Rūtos salėje repetuojamas spektaklis „Batsiuviai“ (rež. A. Obcarskas)./ R. Tenio nuotr.

Karantino metu aktoriai nesiilsi – repetuojamos trys premjeros: lapkričio 29 d. tiesiogiai internete debiutuosiantis spektaklis „Batsiuviai“ (rež. Antanas Obcarskas), dar rengiami spektakliai – oratorija – misterija „Ne sau žmonės“, pagal Vydūno kūrybą (rež. Jonas Vaitkus) ir mokslinės fantastikos žanro reginys „Ryšys/Spaced Away“ (rež. Agnija Leonova).

Ketvirtąja premjera turėjęs tapti gruzinų režisierės Nino Maglakelidze spektaklis „Vasaros vapsvos kandžiojasi net lapkritį“ karantino metu nerepetuojamas, režisierė šį sudėtingą laiką leidžia su šeima gimtojoje Gruzijoje.

„Keturios premjeros turėjo būti dovana teatro lankytojams, deja… Man ir skaudu, ir gaila, ir kartu pikta, kad negalim vaidinti“, – atviravo E. Stancikas.

Pašnekovas džiaugiasi, kad naująjį sezoną bent suspėta pasitikti dvejomis premjeromis: apie profesionalaus Lietuvos teatro gimimą pasakojančiu spektakliu „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas) ir pastatymu „Elektra“ (rež. Jaša Koceli), sukurtu pagal Sofoklio, Euripido ir Eschilo tekstus.

Rudens sezono metu repertuaro spektaklius aktoriai spėjo suvaidinti net 73 kartus. „Dievas saugojo, išlaviravome be teigiamų viruso testo rezultatų“, – pažymėjo pašnekovas.

E. Stanciko darbo kabinete – vienintelis išlikęs 1920 m. premjeros „Joninės“ (rež. J. Vaičkus)
plakatas. Jame parašyta: „Laike vaidinimo salėn neleidžiama“. Pasak E. Stanciko, tai labai
aktualu ir šiais laikais: „Spektaklis prasidėjo, vadinasi, lėktuvas jau pakilo, tad skrendam!“/ R. Tenio nuotr.

Karta keitė kartą

Paprašius trumpai apžvelgti teatro gyvavimo šimtmetį, E. Stancikas pirmiausiai akcentavo aktorių darbo sąlygas. „Jei sugrįžtume 100 metų atgal, nustebintų, kad jie repetuodavo erdvėse, kur ir gyveno. Nesulyginsi su dabartinėmis sąlygomis ir galimybėmis, tačiau jie „degė“ idėja sukurti lietuvišką teatrą“, – pabrėžė pašnekovas.

Būsimas Nacionalinis Kauno dramos teatras veiklą pradėjo 1920 m., dabartinio Kauno valstybinio muzikinio teatro patalpose, pasivadinęs Dramos vaidykla. Debiutinis spektaklis suvaidintas 1920 m. gruodžio 19 d., tai – Hermann Sudermann drama „Joninės“ (rež. Juozas Vaičkus). Teatro trupę daugiausiai sudarė iš  Sankt Peterburgo grįžę J. Vaičkaus privačios dramos studijos ugdytiniai: Viktoras Dineika, Petras Kubertavičius, Ona Kurmytė-Mazurkevičienė, Juozas Stanulis bei kiti.

Didžiojoje scenoje repetuojamas rež. J. Vaitkaus spektaklis „Ne sau žmonės“, sukurtas pagal Vydūno kūrybą./ R. Tenio nuotr.

Grįžę iš mokslų užsienyje aktoriai ne itin gerai kalbėjo lietuviškai. „Rusų kalba buvo taip įsismelkusi, kad net tarpusavyje jie šnekėdavosi rusiškai. Teatre veikė net teksto sufleris. Tuomet į spaudą rašęs būsimas valstybės vadovas Antanas Smetona straipsniuose priekaištavo, kaip prastai aktoriai valstybės teatre kalba lietuviškai“, – įdomų faktą pažymėjo E. Stancikas.

Kitas išskirtinis teatro laikotarpis – 1929–1933 m., kai teatre dirbo režisierius Andrius Oleka-Žilinskas. Jis pirmasis lietuvių teatre įgyvendino Stanislavskio sistemos principus, pasikvietęs net 2 sezonams į teatrą Michailą Čechovą. Naujas teatro proveržis įvyko 1952 m. iš Maskvos, dabartinės Rusijos teatro meno akademijos (GITIS), grįžus absolventams, tarp jų: A. Gabrėnui, K. Geniui, V. Eidukaičiui, L. Noreikai, B. Raubaitei, R. Varnaitei, L. Zelčiui ir kitiems.

Kitas panašus teatro pakilimas siejamas su režisierių Jono Jurašo, vėliau Jono Vaitkaus, Gyčio Padegimo ir Gintaro Varno veiklų periodais. 2012 m. spalio 31 d. įstaigai suteiktas Nacionalinio Kauno dramos teatro statusas. Dabar teatre dirba apie 50 aktorių.

Butaforijos dirbtuvės./ R. Tenio nuotr.

E. Stancikas šiame teatre vaidina jau trisdešimt metų, o jam vadovauja nuo 2008 m. Pokalbio metu jis pasidalino unikalia, vis dar nerealizuota idėja – kada nors įrengti spektaklių kolumbariumą. „Jis turėtų veikti rūsyje, ant teatro pamatų. Būtų užrašytas spektaklio pavadinimas, premjeros ir paskutinio vaidinimo datos. Juk spektaklis turi savo likimą, istoriją, misiją“, – sakė teatro vadovas.

Ragina nepasiduoti

Pašnekovas sutinka, kad šis neeilinis laikotarpis ne tik sėja nežinią, bet ir skatina norą liestis prie gilesnių dalykų. E. Stancikas džiaugiasi, kad yra daug ištikimų žiūrovų, kuriems reikia rimto, gilaus, analitinio teatro. Teatro, su kuriuo žmogus save brandintų, ugdytų sąmoningumą, kurtų  asmenybę.

„Aišku, šiuo metu dalis žiūrovų norėtų daugiau pramoginio, atpalaiduojančio turinio, tai natūralu, nes laikas nelengvas, ypač vienišiems, jautresniems, rizikos grupėje esantiems žmonėms. Išgyventi, išbūti daugiabučių „įkalinimuose“ reikia daug vidinių pastangų, tad būtina pasitelkti ne tik vidinę, bet ir išorės šviesą“, – svarstė E. Stancikas.

Nuotaikai pakelti jis rekomenduoja žiūrėti archyvuotus teatro įrašus čia.

E. Stancikas ragina koncentruotis į šviesius dalykus./ R. Tenio nuotr.

Pašnekovas tikina, kad šiuo sunkiu laiku būtina vienas kitą paremti dvasiškai, įkvėpti. „Kartais nedaug tereikia, svarbu tik, kad tai būtų atlikta laiku“, – akcentavo E. Stancikas ir tęsė: „Neužsidarykim, nestumkim savęs į akligatvius, o praverkim teatro langą, ten visas spalvų vitražas, visa paletė!“, – drąsino pašnekovas.

Prieš atsisveikinant pasiteiraujame, kuo Nacionalinis Kauno dramos teatras išsiskiria iš kitų pasaulio teatrų?

„Todėl, kad jis yra mūsų. Kiek žmonių čia kūrė, dirbo, beprotiškai mylėjo teatrą, paaukojo savo gyvenimą dėl teatro? Kiek atsisakė savo asmeninio gyvenimo, šeimos, sveikatos ir daugybės kitų dalykų? Ne vieno gyvenimas baigėsi tragiškai, nes teatras nemėgsta drungnumo, kai paneri, jis iš tavęs atima viską iki galo… Nežinau kito tokio jaukaus, dvasingo, taip kūrybą provokuojančio, kūrybai sutelkiančio teatro, kaip mūsų. Čia yra namai. Mūsų namai“, – atsisveikino E. Stancikas.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT
SPORTAS
POLITIKA