Idėjų kupinas tautodailininkas, skulptorius, medžio drožėjas, dievdirbys Adolfas Teresius ir vasarą nenustygsta vietoje: ką tik baigė kurti Lauko klasę prie Adomo Mitkaus pagrindinės mokyklos, o netrukus pristatys ypatingąjį karavyko kryžių, sergstintį nuo negandų. Jo namuose tykiai rymo šimtai kryžių, rūpintojėlių, Madonų, šventųjų skulptūrėlių, o dirbtuvėse be atokvėpio kaukši įrankiai. Kviečiame pasižvalgyti!
Pasiekė rekordą
Savamokslis kūrėjas pasakoja, kad drožti išmoko dar vaikystėje, pievose ganydamas karves. Pirmiausia gamino lazdeles, triūbeles, o vėliau pabandė ir sunkesnius drožinius: kryželius, rūpintojėlius. Pirmuosius kaltelius dar šešiolikmečiui Adolfui padovanojo ir kelias šventųjų skulptūrėles išdrožti paprašė tėvas Stanislovas.
A. Teresiaus kūrinių galima rasti Garliavos Šimtmečio parke, kur jis su 19-kos menininkų komanda 2018 m. iš ąžuolo išdrožė Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Įdomu, kad vienas žodis yra 2 metrų ilgio, o visas žodžių takas tęsiasi 81,92 m. Šis darbas užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje.
A. Teresiaus kurtų personažų galima išvysti ir Kačerginėje esančiame Prano Mašioto pasakų parke, o kartu su kalviu Ričardu Grekavičiumi gamintų vėjarodžių – Samyluose, Piliuonoje, Šlienavoje, Taurakiemyje, Linksmakalnyje ir Ilgakiemyje.
Tautodailininko darbai pasklidę po pasaulį: Lenkiją, Daniją, Belgiją, Vokietiją, Vengriją, Latviją, JAV, Australiją, o vienu rūpintojėliu džiaugiasi pats popiežius Pranciškus. A. Teresiaus biografijoje – daugiau kaip 40 personalinių parodų bei dalyvavimas kuriant 45 skulptūrų parkus Lietuvoje ir užsienyje.
Upės atidengia tūkstantmečius ąžuolus
Šįmet, minėdamas 40-ties metų kūrybinį jubiliejų, A. Teresius pristatė 15 Juodųjų Madonų, pagamintų iš senų ąžuolų: jauniausio ąžuolo amžius siekė 700 metų, vyriausio – beveik 5 tūkst. metų. „Prieš 15 metų pirmąkart į rankas paėmus 2,5 tūkst. m. senumo ąžuolo gabalą apėmė stulbinantis jausmas. Tūkstančiai metų! Neįtikėtina! Iškart jį įsigijau, žinoma, su amžių patvirtinančiu sertifikatu”, – atviravo A. Teresius.
Pasak jo, tokio senumo ąžuolai randami visoje Lietuvoje, daugiausia durpynuose. Dažniausia randamas juodasis ąžuolas. „Upė keičia savo vagą ir kas 1-2 tūkst. metų sugrįžta iki kito kranto. Tų upių slėniai būna pilni senų ąžuolų, siekiančių 3-6 metrų aukštį. Tokius radus reikia greitai reaguoti, nuvalyti apnašas ir skubėti drožti“, – atskleidė liaudies meistras ir pridūrė, kad panašių radinių galima aptikti ir pajūryje.
Į medį žvelgia su pagarba
Tautodailininkas atvirauja, kad benzopjūklą į rankas ima tik siekdamas suteikti skulptūrai pradinę formą, o vėliau pasitelkia smulkius prietaisus ir kruopščiai drožinėja. „Labiausiai mėgstu, kai žmonės atveža savo medį. Būna, nupjauna prie savo sodybos seną ąžuolą ir nori, kad jis vaikams ir anūkams išliktų skulptūrėlės pavidalu“, – pasakojo A. Teresius.
Tautodailininkas šypsosi, kad dažnai žmonės paskambinę teiraujasi, ar jis turi išdrožęs įprastų paukščių, žvėrių skulptūrėlių ir prašo tik, šiukštu, nesiūlyti religinių simbolių. „Atvažiavę atsiimti užsakyto kūrinio jie persimaino: „Apsigalvojau – imsiu rūpintojėlį! Man reikia, kad sėdėtų ir namais rūpintųsi.“ Pasiteiravus kodėl persigalvojo, atkerta, kad pamatę negali atsispirti, jaučia ramybę, dievotumą, sklindančius nuo šių skulptūrų.
Esu praktikuojantis katalikas, gal todėl daugelis atvykėlių sako: „Esu bedievis, bet tavo dievukais tikiu, tau ne tas pats, ką daryti“. Žinoma, prieš droždamas objektą aš pasidomiu, koks tai simbolis, skaitau šventųjų biografijas. O dabar neretas kala mechaniškai, nesigilindamas: iškalė rūpintojėlį – tik ragiukus pridėk ir išeis kipišas. Kažkas ne taip“, – svarstė A. Teresius.
Etalonu ir siekiamybe jis laiko vieną žymiausių ir talentingiausių XIX a. kryžių skaptuotojų bei lietuvių liaudies monumentalistikos kūrėjų – Vincą Svirskį.
Rūpintojėlis ir Vytis
Tautodailininkas Adolfas Teresius ragina atsigręžti į du svarbius lietuvybės simbolius – rūpintojėlį ir Vytį. „Istorikai sako, kad Vytis ir rūpintojėlis turi tokį patį svorį. Rūpintojėlis – pasirėmęs Kristus – išpopuliarėjo sovietmečiu.
Jis atspindėjo tremtinius, kalinius. Vieną seniausių herbų Europoje – Vytį savo aplinkoje regime retokai. Šiuos du simbolius raginčiau naudoti dažniau, juk tai įspausta mūsų tapatybėje ir turi daug jėgos“, – sakė A. Teresius.
Pagrindinė tautodailininko tema yra šventieji – jo kolekcijoje išdrožtos šventųjų Kazimiero, Jurgio, Florijono, Izidoriaus, Martyno, Mykolo, Apolonijos, Barboros, Veronikos ir kitų skulptūrėlės.
Neseniai dievdirbys ėmėsi naujo projekto: pirmą kartą drožia lietuviškąjį karų, epidemijų ir kitų negandų kryžių – karavyką. Jis bus su dviem kryžmom ir 7 mažais kryžiais. Ant jo išsidėstys 18 raidžių, kuriomis prasideda maldų, sudarančių šv. Zacharijo palaiminimą, tekstai. Penkių metrų aukščio kryžių papuoš koplytėlė su ligonių globėjo šv. Roko skulptūra. Apačioje atsidurs užrašas: „Nuo karo, bado, maro ir koronos gelbėk mus, Viešpatie“.
Planuojama, kad kryžius neilgtrukus atsidurs piligrimų kelyje Raseiniai-Šiluva, Tytyvėnai-Šiluva arba Domeikavos parke. „Karavykas simbolizuos apsaugą, pagarbą mirusiesiems ir padėką kovojusiems su nelaime“, – pristatė A. Teresius.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Lietuvos istorijos ženklų įspaudai Kauno tapatybėje“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
