Trečiadienį miestui ir valstybei nusipelniusiems kultūros atstovams įteiktos 2017 m. Kauno miesto kultūros premijos.
Juozo Gruodžio konservatorijos salėje vykusioje iškilmingoje ceremonijoje ne tik įteiktos penkios piniginės premijos, bet kartu paminėtas kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ 50-metis.
Penkios premijos, šeši laureatai
Pirmąja laureate tapo VDU meno galerijos „101“ vadovė, menotyrininkė, daugelio meno ir kultūros projektų, parodų kuratorė, archyvo „www.atmintinosvietos.lt” projekto vadovė Daiva Citvarienė, jai premija įteikta už novatoriškų kultūros idėjų įgyvendinimą Kaune.
Antrasis ir daugiausiai publikos ovacijų pelnęs laureatas – rašytojas, vertėjas, jau apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiumi Robertas Keturakis. Premija jam įteikta už ypatingą indėlį į Kauno literatūrinį gyvenimą, pilietišką aktyvumą.
„Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus narys Algimantas Mikuta vieną dieną mane surado Kauno melioracijos giliam griovy su kastuvėliu, rausiantį trasą visam Garliavos miestui, siekiau paruošti tobulą kanalizaciją. Pasilenkė jis tada ir sako man, tupinčiam 4 m gylyje: „Robertai, norėtume, kad tu užeitum į „Nemuno” redakciją.” – Galvojau, geras dalykas, mane gal paskirs ūkvedžiu, galėsiu toliau su šluota, šepečiu suktis. O mane priėmė – į redakciją!”, – savo kelią, panaudodamas perkeltinę prasmę, atsiimdamas apdovanojimą pasakojo R. Keturakis.
Nevengdamas autoironijos jis pasidalino istoriniu atradimu: „Manau, kad netrukus būsiu antras Liudas Mažylis, arba bent jau greta, nes prieš savaitę iš naujo skaitydamas Ovidijaus „Metamorfozes”, vienoje eilutėje užtinku, kad Kaunas buvo didžiosios deivės Atėnės sūnus. Įsivaizduojat?! 2 tūkstančiai metų!”, – teigė R. Keturakis, palikęs publiką be žado.
Kitas apdovanotas kompozitorius, kurio muzika skamba Lietuvos ir užsienio koncertų salėse – Algimantas Kubiliūnas. Jam premija skirta už novatorišką muzikinę kalbą, vokalinį ciklą „Žodžiai”.
Kitas laureatas – režisierius Gytis Bernardas Padegimas, apdovanotas už Kauno kultūros istorinės minties aktualinimą profesionaliajame scenos mene. Jis pasidalino įspūdžiais, kuriuos paliko pirmieji „Nemuno” numeriai: „Buvau mokinukas. Mums tai buvo šokas, toks pats kaip Modrio Tenisono pantomima, kaip striptizas „Orbitoje”, tarsi atsinaujinimo ženklai. Labai džiaugiuosi, kartu atkreipiu dėmesį, kad mūsų laukia labai didelis ir sunkus darbas: paminėsime valstybės paskelbimo šimtmetį, paskui Teatro, universiteto šimtmetis, o galiausiai prieisime prie „Kaunas-Europos kultūros sostinė” projekto. Tikiu, kad garsinsime Kauną visai Europai”, – ryžtingai kalbėjo G. Padegimas.
Paskutiniai ant scenos lipo kūrėjai Auksė ir Darius Petruliai, jiems įteikta viena bendra premija už kultūrinę idėją „Psilikono teatras” ir jos įgyvendinimą. Jų spektakliai pastatyti šešiomis kalbomis.
Laureatams išdalinta po 3 tūkstančius eurų. Nugalėtojus Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir meno taryba išrinko iš devynių kandidatų. Kandidatus, atlikusius reikšmingus, didžius darbus Kauno miestui, galėjo siūlyti kiekvienas gyventojas.
Pabrėžė bendradarbystės svarbą
Premijas kauniečiams įteikė Kauno miesto savivaldybės Administracijos direktoriaus pavaduotoja Nijolė Putrienė bei Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Ina Pukelytė.
„Mes, kultūros bendruomenė, turime dalintis, pažinti vieni kitus, džiaugtis bendryste ir pasiruošti dideliam iššūkiui – 2022 metams, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. Džiugu, kad šįmet sveikinami ir jaunesnės, ir vyresnės kartos atstovai: menininkai, muzikantai, rašytojai, teatro menininkai, tarpdisciplininiai menininkai ar naujų projektų iniciatoriai. Linkiu, kad taptumėte ateities projekto ambasadoriais, būtumėte bendradarbystės principų perduotojais”, – sveikindama laureatus kalbėjo I. Pukelytė.
Kauno miesto kultūros premijos, kasmet vis kitoje kultūros įstaigoje sukviečiančios pagerbti miestą garsinančius asmenis, teikiamos nuo 2007 metų.
„Nemuno” 50-metis
Minint kultūros ir meno žurnalo „Nemunas” pusšimčio metų jubiliejų į Kultūros apdovanojimų ceremoniją pakviesta ir šio leidinio redakcija, buvę ir esami darbuotojai.
Šventėje apsilankė ir pirmasis „Nemuno“ vyriausiasis redaktorius Antanas Drilinga, jis tikino, kad pagrindinis leidinio tikslas buvęs atgaivinti Kauno literatūrinį gyvenimą, mat tais metais mieste buvo tik 4 rašytojai. „Norėjau, kad pagyvėtų literatūrinis gyvenimas, tačiau atgijo ne tik literatūra, staiga visa Kauno kultūra pajudėjo į priekį: atsirado nauji žmonės, į teatrą atėjo Jonas Jurašas, į muzikos pasaulį atėjo Petras Bingelis ir Stasys Domarkas; o Modris Tenisonas Dramos teatre įkūrė prieštaringą pantomimos trupę, iškilo svarbūs Lietuvoje žmonės – Jūratė ir Česlovas Norvaišos, pastrasis grįžęs iš užsienio atnešdavo savo rašinius“, – pasakojo A. Drilinga.
Jis mena, kad netruko žinia apie leidinį pasiekti Maskvą: „Ten stebėtasi, kaip Lietuvoje leidžiamas žurnalas jaunimui, kuris jo neauklėja. Vos ne kas savaitę važinėdavau į CK Vilniuje aiškintis“, – anuos laikus prisiminė A. Drilinga.
Dabartinė leidinio vyr. redaktorė Erika Drungytė pasakojo, kad 1967 m. gūdžiame sovietmetyje, Kaunas išgyveno krizę, nes buvo verčiamas pramonės miestu, iš jo iškelti universiteto fakultetai susiję su humanitariniais mokslais, daugiausiai liko politechnikos instituto studentai, kūrėsi daug fabrikų ir pan.
„Tarpukariu Kaunas buvo ne tik Lietuvos, bet ir moderniausia Europos sostinė. Miestas, buvęs kultūros sostine, labai pasikeitė, buvo verčiamas pramonės centru, „valomas“ nuo inteligentų Lūžis, kad 1966 m. apskritai nuspręsta tokį žurnalą sukurti jaunimui, jis paskatino daugybę dalykų: nuo jo prasidėjo naujos kultūros riedėjimas Kaune: Dramos teatras, Modrio Tenisono pantomimos trupė, vakarietiška muzika ir kt. Tai vyko dar iki Romo Kalantos susideginimo 1972-aisiais. Komunistų partijos „Nemunas” net buvo apkaltintas, kad užaugino hipių kartą, tokius kaip R. Kalanta ir jo pasekėjus, esą tai apskritai hipių landynė, kuri leidžia viską”, – pasakojo E. Drungytė. Ji pažymėjo, kad „Nemunas” tuomet atliko itin reikšmingą vaidmenį, nes parodė Vakarų kultūrą (literatūra, kiną, muziką), kas griežtai drausta.
„Tai buvo durų atvėrimas į vakarietiškesnį pasaulį, kur mažiau cenzūros. Beje, čia publikuoti pirmieji nuogų moterų aktai. Visoje tarybų sąjungoje „Nemunas“ vienintelis drįso spausdinti tokius dalykus”, – pastebėjo E. Drungytė.
