Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Lapkričio 11-ąją 1925-aisiais „Kauno naujienos“ aprašė netikslų namų numeravimą.
„Kam teko Kaune ieškoti savo draugo ar pažįstamo adreso, tas žino, kad tai nelengvas darbas. Pavyzdžiui, kad ir Laisvės Alėjos 25 nr. Juk tai beveik visas kvartalas tuo numeriu paženklintas ir surask tu ten reikalingą žmogų! Tokių numerių – kvartalų daugybė miesto viduryje. Bet dar blogiau priemiesčiuose, kaip Šančiuose ir Aleksote, namai iš eilės numeruoti, o tušti, neužstatyti plotai nenumeruoti. Dabar tuose priemiesčiuose einant smarkiai statybai, tušti plotai užsistato ir visos gatvės numeriai reikia iš naujo keisti. Tokių numerių pakeitimą kai kuriose Šančių gatvėse per paskutinius ketverius metus jau tris sykius įvyko, ir turės dar daug sykių keistis, jei namų numeravimo tvarka pasiliks ta pati.
Tą netikslumą lengvai galėtų pašalinti, jeigu miesto galvos paimtų pavyzdį iš didesnių vakarų Europos arba Amerikos miestų. Ten numeris duodamas ne namų savininkui, bet kiekvienam, sakysim, dešimčiai metrų gatvės fronto (kad ir neužstatyto).
Numeravimas prasideda kur nors iš miesto centro ir eina didyn į pakraščius, viena gatvės puse lygūs, kita – nelygūs numeriai. Kurioj nors miesto daly pažiūrėjęs į numerį žinai, kaip toli nuo centro (numeris 200 bus du kilometrai, nr. 300 – trys kilometrai ir t.t.) arba nuo tos vietos, kurios ieškai. Tokia tvarka taip paprasta ir taip patogi, kad turint adresą nesunku surasti ko reikia.“
