Keliaujantys lėktuvais žino, kad su savimi negalima turėti pavojingų, grėsmę kitiems keliančių daiktų – ginklų, durklų, sprogstamųjų užtaisų ir panašiai. Tačiau yra daugybė buities daiktų, maisto produktų, technologinių įrenginių, kurių neapibrėžia jokios taisyklės. DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas domėjosi, ką keisčiausio lietuviai skraidinasi su savimi, ką muitininkai konfiskuoja, o ką praleidžia.
Praėjusį antradienį „Facebooko“ grupėje „Lietuviai Prancūzijoje“, kur tarpusavyje pačiais įvairiausiais klausimais bendrauja šioje šalyje gyvenantys, dirbantys, studijuojantys ar tiesiog laikinai esantys lietuviai pasirodė labai įdomus įrašas iš Vilniaus oro uosto. Jame, Prancūzijos kryptimi keliavusi Dominyka pasidalino tądien jai nutikusia istorija: „Sveiki. Tai va, bulvių tarkavimo mašina praėjo patikrą ir keliauja į FR lėktuvu. Darbuotojų nenustebino. Matyt, tai įprasta“.
Ir prie šios žinutės pridėjo situaciją iliustruojančią nuotrauką – toji, minėta bulvių mašina – plastikiniame padėkle Vilniaus oro uosto muitinės patikroje. Tokia, kokias daugelis lietuvių turi savo namuose ir naudoja ruošiant cepelinus, bulvinius blynus, bulvių plokštainį ar kitus mūsų liaudyje populiarius patiekalus.
Iš esmės – kiekvienam save gerbiančiam tautiečiui – tai šventas aparatas. Ištisos kartos užaugo ir gyveno tarkuojant bulves. Mums tai svarbu, tad kodėl gi negalime savo tautos pasididžiavimo imti visur, kur tik užsigeidžiame? Galime, pasirodo, tai leidžiama! Tik būkite atsargūs su pigių avialinijų skrydžiais, juose griežtai matuoja rankinio bagažo išmatavimus, tikrina svorį.
Tad jeigu nieko neturite išsipirkę ir į mažytė kuprinę tarkavimo mašinos nesutalpinate – gali būti, kad į lėktuvą su ja nepateksite. Jeigu vis tik turite išsipirkę pakankamo dydžio rankinį bagažą – viskas gerai, jauskitės saugūs. Mašina keliaus kartu iki galutinio taško. Ir tarkuosite bulves, kur tik benukeliautumėte.
Bulvių tarkavimo mašinos istorija mane paskatino pasidomėti šia tema giliau ir sužinoti, o kokių dar keistų daiktų, aparatų, gal dar kažko, žmonės su savimi ima į lėktuvus. Kaip jiems sekasi apsaugos patikroje, kas labiausiai muitininkams užkliūva ir ko jie griežtai nepraleidžia. Atviros su manimi susisiekusių keliautojų istorijos tikrai nustebino, kai kurios – stipriai prajuokino.
Tačiau pradžiai, privalau priminti taisykles, kurias ir taip turėtų žinoti kiekvienas skraidantis lėktuvais. Bene daugiausiai bėdų visuomet kyla su skysčiais. Žmonės arba pamiršta, arba nežino, kad rankiniame bagaže vežami skysčiai turi būti ne didesniuose nei 100 ml talpos indeliuose. Jie privalo tilpti į permatomą, užsegamą 1 litro talpos maišelį (maksimalus jo dydis – 16×24 cm).
Prieš patikrą maišelį reikia išimti iš rankinio bagažo ir pateikti aviacijos saugumo darbuotojui. Kitus skysčius, kuriuos leidžiama vežtis rankiniame bagaže didesniuose nei 100 ml talpos indeliuose, pavyzdžiui, kūdikių maistą ar medikamentus, privaloma išimti iš rankinio bagažo ir pateikti aviacijos saugumo darbuotojui.
Į jūsų rankinį bagažą griežtai negali patekti jokie šaunamieji ginklai. Nei savigynos pistoletai, nei medžiokliniai šautuvai, nei į karo frontą gabenami ginklai. Esate pareigūnas lydintis kokį nors svarbų asmenį arba nusikaltėlį – tada jums galioja kita tvarka. Esate tiesiog keleivis – susimildami, palikite ginklus namuose.
Taip pat su savimi negalima skraidinti šovinių. Visų tipų. Civilinėje aviacijoje jų tiesiog negali būti. Peilių, durklų, atsuktuvų ir panašių daiktų lėktuve negali būti, jeigu jų geležtė yra ilgesnė nei 6 cm. Tas pats galioja ir žirklėms. Į lėktuvą su savimi negalima pasiimti plaktukų, laužtuvų, didelių automobilių ar būsto remontui skirtų įrankių. Deja, skraidinti nepavyks ir beisbolo lazdos.
Yra ir dar visokių taisyklių. Pavyzdžiui, jeigu esate rūkorius ir turite žiebtuvėlį – jį galite skraidinti, bet visuomet šį daikčiuką privalote laikyti prie savęs, kišenėje, o ne įmestą tarp daugybės kitų daiktų. Čia tam, kad žiebtuvėlis nuo trinties su kitais daiktais nesukeltų gaisro. Lėktuve tai būtų žiauriai nemalonu, gal net pragaištinga.
Į aviacijos saugumo taisyklių smulkmenas stipriai lįsti nenoriu, jose aprašyta daugybė visokių situacijų, kurios gali nutikti. Daiktų, kuriuos patikros metu gali aptikti saugumo darbuotojai. Tačiau lygiai taip pat, tose taisyklėse nėra nieko pasakyta apie tokius daiktus kaip bulvių tarkavimo mašina ar kitus, ne ką mažiau keistus, lyg ir su skrydžiais nesusijus daiktus.
Tai ir įdomiausia, nes tokius daiktus aptikę tikrintojai dažnu atveju privalo patys, savarankiškai priimti sprendimą – praleisi „tą keistą“ daiktą, ar ne. Atsakingai įvertinti, ar „daiktas“ nekelia grėsmės orlaiviui bei kitiems keliautojams. Oro uostuose galima pastebėti, kaip tokius „keistesnius“ radinius pamatę darbuotojai vengia asmeninės atsakomybės ir kviečia pamainos vadovus, arba tariasi su kolegomis ir sudaro tokią, tarsi komisiją, kuri sprendžia – praleisti ar ne.
Kelis kartus tokiose situacijose esu atsidūręs ir aš. Vieną kartą Briuselio oro uoste apsauginiams nepatiko, kad su savimi turiu du inhaliatorius astmai. Kad praleistų – teko net balsą kelti, nors labai to nemėgstu. Kitas kartas buvo Paryžiuje, kai su persėdimu skridau iš Peru ir nusprendžiau draugams nupirkti saldainių su kokos lapais. Koka – tai lapai, iš kurių gaminamas kokainas. Bet tai toli gražu nėra nei pats kokainas, nei saldainis turintis panašų poveikį. Tuos saldainius Peru valgo vaikai, tad apie jokius narkotikus negali būti nė kalbos. Peru tai žino visi, o štai pagrindiniame Paryžiaus oro uoste į mane žiūrėjo panašiai, kaip į narkotikų platintojus. Bet parodžiau internete saldainių gamintojo puslapį ir įtikinau, kad jokio blogio mano kuprinėje nėra.
Dėkoju šimtams Lietuvos keliautojų, kurie papasakojo man savo istorijas. Dabar, keliomis ryškesnėmis pasidalinsiu. Štai Greta Uogintaitė rašo, kad kartą iš Norvegijos ji skraidino… ledų dėžutę su šaldyta skumbre. Labai norėjo draugams ir šeimos nariams šito delikateso duoti paragauti.
Norvegijoje žuvys išties labai geros kokybės, tą galiu patvirtinti. Bet Gretai nebuvo taip jau lengva nekaltą žuvytę transportuoti, Norvegijos oro uoste skumbrės oda reagavo su metalo detektoriumi. Merginai teko atidarinėti paketą ir išaiškinti, kas tai yra bei kur keliauja.
Samanta man papasakojo jos draugei nutikusią istoriją. Su savimi, rankiniame bagaže ji bandė skraidinti daugelio lietuvių pamėgto deserto – konditerinių grybukų keptuvę. Lyg ir nieko blogo, kam gali pakenkti keptuvė? Muitinės pareigūnai įvertino šį daiktą kaip grėsmę ir jos nepraleido – atėmė nepaprasto gerumo aparatą.
Miglė, Darius, Jakaterina ir Gintautė man papasakojo… sviesto istorijas. Pasirodo, mūsų sviestas toks geras, kad žmonės jį nori nusigabenti į tolimiausias pasaulio vietas. Vieniems pavyksta, kitiems nelabai. Vėl gi – viską sprendžia patikrą atliekantys pareigūnai. Iš dalies tai tikriausiai priklauso ir nuo jų pačių santykio su sviestu.
Štai Miglė pasakoja: „Mama per akcijas pripirko tiek daug sviesto, kad man į rankinį bagažą prikišo. Oi teko raudonuoti, bet praleido“. Gintautės istorija panaši: jos močiutė specialiai mylimai anūkėlei skraidino 20 kg naminio sviesto ir varškės. Galite tik įsivaizduoti, kaip tokios misijos dėl anūkių yra svarbios močiutėms. Ir kiek ašarų būtų kainavusi konfiskacija. Gal ne tik ašarų, gal ir nervų lašų būtų tekę gerti. Laimė, viskas baigėsi geruoju. Sviestas ir varškė nukeliavo pas Gintautę.
Eglė parašė atvirą istoriją, kaip iš Kauno oro uosto į Londoną ji skraidino savo mylimiausią vibratorių, kurį jai padovanojo geriausios draugės. „Tą kartą neturėjau užsisakiusi registruoto bagažo, todėl įsidėjau tą žaisliuką su savimi į rankinį. Oro uoste darbuotojai liepė ištraukti visus elektroninius įrenginius, ištraukiau kompiuterį, telefoną, vibruojantį dantų šepetėlį, išorinę bateriją ir vibratorių.
Buvo be galo gėda, patikroje dirbo vyresnė moteris – jos žvilgsnis atrodė iškalbingai“, – pasakoja Eglė. Bet viskas gerai, moteris iš moters vibratoriaus neatima, daikčiukas sėkmingai nukeliavo į Londoną ir dabar yra geras keliauninkės draugas.
Viena juokingiausių – Justinos istorija, kai ji keliavo viena, bet turėjo išsipirkusi dvi keleivių vietas. Tąkart artimai draugei reikėjo nuskraidinti vestuvinę suknelę. Jos nebuvo galima lankstyti ar kaip kitaip supakuoti. Justina suknelę pakabino ant pakabos ir įnešė į lėktuvą kaip savo bendrakeleivę. Aplinkiniams buvo keista, apsaugai buvo keista, bet juk vestuvinė suknelė – šventas dalykas, atimti negalima! O ir pagrindo tam nelabai yra.
„Guardiacivile“ instagrame pasivadinusi mergina man papasakojo, kad visuomet iš Lietuvos su savimi skraidina medaus iš senelio bityno. Ir pabrėžė, kad šis „krovinys“ yra kaip loterija. „50 ant 50, labai didelė rizika, bet jau esu įpratusi. Vieni atima, kiti leidžia vežtis“, – pasakoja medaus gabentoja. Panašią patirtį turi ir Julius, kuris per daug kartų bandant skraidinti medų pastebėjo, kad viskas priklauso nuo jo tirštumo.
„Kuo labiau medus susicukrinęs – tuo daugiau šansų, kad praleis. Jeigu medus labai skystas – apsauga kimba, konfiskuoja. Todėl patarimas medaus mėgėjams, keliaujantiems tik su rankiniu bagažu, imkite tik susicukravusį, tirštą ar net kietą“, – sako Julius. Tokia jo patirtis, jokiu būdu tai ne aviacijos taisyklės.
Pasirodo, dažnas produktas rankiniame bagaže yra… kebabas. Gavau bent dvidešimt istorijų, kaip žmonės ar dėl savęs, ar dėl savo artimųjų po visą pasaulį skraidina mūsų šalies užkandinėse ruoštus kebabus. Patirtys skiriasi. Vieniems apsaugos darbuotojai kebabus išpakuoja, net patikriną vidų, kiti pasitiki ir leidžia neapnuoginti kebabo, palikti jį popieriaus ir folijos pataluose. Negavau nė vienos istorijos, kad kebabą būtų konfiskavę, matyt, tai pakankamai saugus produktas kelionėms. Tik nežinia ar bus patenkinti bendrakeleiviai, jeigu pulsite tą skanėstą su česnakiniu padažu valgyti skrydžio metu. Gal jūs geriau to nedarykite.
Aistė Z. su savimi į kelionę pasiėmė dulkių siurblį, Kristina K. kavos aparatą, Aida P. laistymo žarną, Rita P. fondiu puodą, Ignas virdulį, Gabija sulankstomą stalinį šviestuvą, Aušros J. sūnus iš rankiniame bagaže turėjo automobilio sankabą, o „Instagram“ vartotoja „marsauskaite“ sugalvojo gabenti kaitlentę. „Dėl jos teko nemažai pasėdėti su Vokietijos muitininkais, pasirodžiau įtartina“.
Atskirą skyrių privalau skirti kiaulėms ir jų viduriams. Lietuviai šitą gyvūną tikrai mėgsta, tad kelios istorijos apie tai. Roberta Kacevičiūtė pasakoja, kad rankiniame bagaže skraidino „beveik pusę išdarinėtos, paruoštos kiaulės“. Buvo sunku sutalpinti, bet pavyko.
Denisas tuo tarpu su savimi iš Rygos oro uosto sugalvojo skraidinti… kiaulės galvą. Ir deja, jam nepavyko. Muitinės pareigūnai pasakė, kad galva kartu keliauti negali ir ją konfiskavo. Denisas dabar svarsto, kad galbūt reikėjo geriau supakuoti, o jis ją tiesiog nešėsi rankoje. Jokio maišelio, jokios higienos. Tai matyt ir užkliuvo oro uosto tikrintojams.
Net keli žmonės man papasakojo apie tai, kad iš Lietuvos su savimi dažnai skraidina kiaulės žarnas, skirtas vėdarams gaminti. Problemų su jomis niekada nekyla, bet šis delikatesas skleidžia išskirtinį kvapą, dėl ko kartais prie apsaugos būna gėda. „Jau tris kartus skraidinau, bet kiekvieną kartą bijau, kad apie jas ims klausinėti. Nieko ten blogo, bet kažkaip nejauku“, – sako Sigita, tikra vėdarų mėgėja.
Pats mieliausias atsakymas, kurio sulaukiau – atkeliavo iš Gustės, kuri su savimi skraidino „lietuviško juodžemio maišelį“, tiesiog tam, kad su savimi turėtų gabalėlį mūsų šalies. Juodžemis, beje, apsauginiams nekliūna, praleidžia.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
