Eidamas šios šalies gatve kiekvieną kartą pastebiu žmones, dėvinčius uniformas ir ryškias liemenes. Pirmą kartą juo pamatęs pagalvojau, kad tai pareigūnai, bet kurgi tau! Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai garbaus amžiaus žmonės, kurie maloniai šypsosi ir prašo praeiti, atsargiai aplenkiant kliūtis. O pasisaugoti tikrai yra ko – šalia tiesiamas naujas kelias, taisomi kelkraščiai, šaligatvyje klojamos plytelės, kasamas griovys…
Aplink kiekvieną tokią darbo vietą stovi nuo trijų iki keliolikos žmonių, kurie užtikrina praeivių saugumą. Spėkite, apie kokią šalį čia kalbu? (Kaip jau supratote, tikrai ne apie Lietuvą).
Prieš atskleidžiant, dar pabandykite įsivaizduoti Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampą, kur prie renovuojamo namo stovintys darbuotojai su uniformomis praeivius mandagiai įspėjinėtų atsargiai apeiti teritoriją, dėl vykdomų statybos darbų. Ar bent įsivaizduojate kokia reakcija būtų keliaujančiųjų pro šalį? Matyt, žabtai ne vienam atviptų. Belieka tik „įjungti” vaizduotę, nes vargu ar šis vaizdas įmanomas Kaune.
Kodėl? Atsakymo pirmiausia reikia ieškoti mąstyme. Jo neįmanoma išmokti per metus. Diegti teisingos mąstysenos pagrindus privalu jau nuo darželio laikų ir tęsti iki universiteto baigimo, o vėliau praktikuoti darbe. Svarbu mokyti vieningos vertybių sistemos, kurią, kaip estafečių lazdelę, žmogui perduotų stovintieji aukštesnėje grandyje. Bet, jei tik atsiranda spraga sistemoje – viskas sugriūna. Mes turime sistemą, bet ar ji gerai veikia?
Juk, kai vaikui kyla koks nors klausimas – jis nepuola klausti tėvų ar senelių aiškinimo, ne, jis iškart bėga prie kompiuterio ir įsikniaubia į ekraną. Visažinis internetas…
O juk atoritetu turėtų būti šeima, nuo jos turėtų prasidėti pasaulio pažinimas.
Pastebiu, ne tik tai. Vis akivaizdžiau, kad prarandame dėmesį ir pagarbą vienas kitam. Ir tai niekaip negali būti pateisinama!
Verčiau pasimokykime iš Japonijos, šalies, kuri turi tai, kas svarbiausia – žmogiškuosius resursus. Juos reikia puoselėti ir mūsuose.
O Japonijoje daug kas kitaip. Pastebėjau jau pirmąkart ten apsilankęs, o paviešėjęs 9 kartus ir praleidęs po 70-100 dienų galiu drąsiai teigti – turime ko iš jų pasimokyti.
Pradedant tarpusavio santykiais, ne tik tarp japono ir užsieniečio, bet ir tarp vietinių, ir baigiant kultūriniais dalykais: pasisveikinimu, pokalbio eiga, paslaugumu aptarnavimo sferoje, mandagumu visuomeniniame transporte ir t.t.
Tipiškas japonas yra savo šalies patriotas, jis uždaras, susitelkęs, pastabus, paslaugus, mandagus, darboholikas, tvarkingas, santūrus.
O štai tipiškas kaunietis – turi didelį ego ir dažnai mėgsta skųstis kaip jam blogai.
Bet, nors ir gyvename skirtinguose pasaulio kampeliuose, visgi turime ir panašumų su japonais: abi tautos daug dirbame, siekiame savo tikslų, kovojame už vietą po saule.
Teisingo mąstymo japonai moko ne tik tiesioginiais pavyzdžiais, bet ir per gilias tradicijas turinčio sporto – kendo praktikas. Kadangi esu kendo treneris ir užsiimu vaikų treniravimu, Japonijoje didžiąją laiko dalį gilinuosi į šio sporto subtilybes ir į Lietuvą su džiaugsmu parsivežu naujausias žinias. Grįžęs stengiuosi pritaikyti informaciją praktikoje ir viliuosi, kad mūsų bendruomenė atsigaus.
Jei galėčiau pasirinkti gimti iš naujo, kurią šalį pasirinkčiau? Žinoma Lietuvą! Todėl, kad čia mano šaknys, mano tėvų ir protėvių žemė. Čia giliai įsišaknijęs stūkso mano istorijos medis, kurį reikia auginti, puoselėti, ir tvirtinti.
Apie Japoniją galėčiau kalbėti ir kalbėti… Bet kas iš tų kalbų? Geriau japoniškai palinkėsiu: „gambate kudasai” – (liet.k. – kaip stengsiesi, taip ir seksis) . Argi ne taip, kauniečiai?
Parengė Skirmantė Javaitytė
