Nuo pat gimimo iki pilnametystės ir dar šiek tiek – daugiau kaip 18 metų. Visą šį laiką kaunietis Ramūnas Ivanauskas gyveno ilgalaikėje globoje, todėl jį užauginusių garbaus amžiaus kauniečių porą jis pelnytai laiko savo tikrąja šeima ir šiltai vadina seneliais. Vaikinas tvirtai įsitikinęs: globėjai – tai ypatingo gerumo žmonės su didelėmis širdimis. Ši jo papasakota asmeninė istorija – tai dar vienas tylus, bet nuoširdus padėkos gestas geradariams.
Ypatinga gyvenimo dovana
Kuo skiriasi vaikystė biologinėje šeimoje nuo gyvenimo globoje? Devyniolikmetis R. Ivanauskas pripažįsta niekada apie tai negalvojęs, mat neturi su kuo palyginti. Savo motiną jis pirmąkart sutiko visai neseniai, o į globos namus niekada ir nebuvo patekęs. Viešumoje neretai pasigirstančios piktos kalbos apie vaikų globą jaunuolio nelabai jaudina, mat jis viską patyrė savo kailiu, todėl tiksliai žino, ką reiškia augti su mylinčiais ir atsidavusiais globėjais.
Nuo pat pirmų gyvenimo dienų motinos paliktas vaikas nespėjo pajusti, ką reiškia pamestinuko dalia atsidūrus valdiškuose vaikų namuose: jį savo globon iškart paėmė kaunietė, netrukus tapusi ir krikšto mama, o šios brolis – krikšto tėčiu. Po penkerių metų moteris žuvo, tačiau globėjišką misiją perėmė jos tėvai, toliau auginę berniuką iki pat pilnametystės.
Ramūnas sako esąs dėkingas likimui už įteiktą ypatingą gyvenimo dovaną – geradarius, suteikusius jam nerūpestingą vaikystę: „Visada prisiminsiu, ką dėl manęs padarė seneliai. Jie davė tai, kas vertingiausia – galimybę augti šeimoje, jaukiuose namuose. Žuvus krikšto mamai, tuomet buvau penkerių, nedaug ką tesuvokiau, bet dabar puikiai suprantu, kad po to įvykio galėjau atsidurti globos įstaigoje, tačiau taip nenutiko. Jei ne jie, mano gyvenimas veikiausiai būtų gerokai apkartęs. Nežinau, kiek tokių žmonių yra pasaulyje, bet norėtųsi, kad jų būtų kuo daugiau.“
Iš žodžių dėliodamas savo globėjų portretą, jis prisiminė dar vieną iškalbingą detalę: per visą 18 metų trukusią globą seneliai buvo priėmę globoti dar porą vaikų. Nors gyveno tradiciniame daugiabutyje ir nebuvo pasiturintys, garbaus amžiaus kauniečiai negailėdavo laiko ir jėgų likimo nuskriaustiems vaikams. Trumpam jie buvo priėmę laikinai auginti dar visai mažytę mergaitę ir jau ūgtelėjusį berniuką.
Jautėsi tikru anūku
Prisiminimais grįždamas į vaikystę ir paaugliškas dienas, Ramūnas pasakoja turėdavęs gana gausią draugiją, bet niekuo neišsiskirdavęs iš bendraamžių. Nors aplinkiniams nebuvo paslaptis, jog berniukas augo su globėjais, tačiau niekas to nesureikšmindavo. Iš šalies rodėsi, jog jis, kaip ir visi kiti vaikai, gyvena tikroje šeimoje.
Kiemo žaidimai, krepšinis, futbolas, truputis gatvės gimnastikos, pasivažinėjimai dviračiu ar pasivaikščiojimai su draugais buvo tapę jo mėgstama kasdiene rutina. Tiesa, neretai tokios pramogos lauke užtrukdavo iki pat vėlumos, tad dabar vaikinas supranta, jog anuomet priversdavo jį globojusius senelius jaudintis, kai šiems tekdavo ieškoti ir kviestis berniuką namo.
„Keista, bet niekada neišgirdau iš jų itin piktų žodžių, kurie kaip nors užgautų. Kantrūs buvo žmonės, – nejučiom nusišypso Ramūnas. – Žinoma, prireikus, sudrausmindavo, gal kiek ir pasibardavome, bet netrukus vėl susitaikydavom ir viskas būdavo gerai. Taip ir gyvenome. Nė akimirkai nepasigailėjau augęs jų globoje.“
Ryškiausiai jo atmintyje įsirėžusi viena diena iš vaikystės, kuomet iš užsienio su šeima grįžo krikšto tėtis. Vyko giminės susitikimas. Tuomet vaikui tai atrodė lyg didelė šventė, o šiandien jis savo dalyvavimą joje laiko vienu iš daugybės ženklų, kad visi namiškiai globotinį laikė savu, pilnaverčiu šeimos nariu.
Pavyzdingos šeimos idealas
Sėkmingai baigęs Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjų, dabar jis dirba ir mokosi multimedijos specialybės Kauno informacinių technologijų mokykloje. Be to, laisvalaikiu sako mėgstantis „pasikrapštyti“ prie elektronikos, nors mokykloje vienintelė popamokinė veikla buvo tautiniai ir pramoginiai šokiai. Beje, vairuoti automobilį ir kitų vyriškumo pamokų Ramūnas teigia įgijęs iš dieduko, kuris nuo pat mažumės leisdavęs atokiose vietovėse sėsti prie savo senutės „Audi“ vairo.
Jau kuris laikas devyniolikmetis kuria savarankišką gyvenimą šeimininkaudamas savo išsinuomotame būste. Tiesa, iki šiol jis jaučia tvirtą senelių palaikymą bei pagalbą – tiek materialiai, tiek ir gardžiu močiutės gamintu maistu.
„Oficialiai globa baigėsi jau beveik prieš pusantrų metų, kai tik tapau pilnamečiu, bet tas formalumas mūsų santykyje visai nieko nepakeitė. Seneliai ir toliau rūpinasi, padeda, netgi kalbino likti gyventi su jais“, – pasakojo Ramūnas.
Vaikinas atvirauja, kad pusę amžiaus drauge laimingai nugyvenę seneliai jam tapo sektinu pavyzdžiu ir netgi tvirtos šeimos idealu. Šiemet vasarą jis nekantrauja pasveikinti savo globėjus auksinių vestuvių jubiliejaus proga.
Be to, prieš savo 19-ąjį gimtadienį Ramūnas paslapčia įgyvendino seną norą – savo iniciatyva surado ir pagaliau gyvai pažino motiną. Sako jau kelerius metus vis pagalvodavęs, tačiau niekada nedrįsdavęs apie tai užsiminti seneliams, kad šie neužsigautų.
Vaikinas neslepia uždavęs mamai klausimą, kuris jį vis neramindavęs, nors atsakymą lyg ir nujausdavo pats. Kodėl vos gimusį kūdikį paliko? Šiuo metu šeimą sukūrusi ir jaunesnę dukrą turinti moteris tepasakė, kad anuomet nebūtų išgalėjusi sūnaus užauginti. Visus tuos 18 metų ji nedrįso su vaiku susitikti, mat žinojo, jog sūnus pateko į rūpestingas rankas, todėl nenorėjo trukdyti jam augti darnioje globėjų šeimoje.
