Užauginę keturis savo vaikus, Ramunė ir Raimondas Baltrušaičiai galėjo džiaugtis nerūpestingu gyvenimu ir skirti laiką didžiausiam savo pomėgiui – kelionėms. Tačiau, jų draugų rate vis daugėjo šeimų, pasiimančių globoti vaikus, tad vieną dieną ir patys pamąstė: „O ko mes vis dar laukiame? Pirmyn!“
Ramunės ir Raimondo Baltrušaičių šeima prieš penkerius metus pasipildė nauja šeimos nare – 6-mete mergaite iš globos namų, tada dar lankiusia darželį. Dabar jai 11-lika ir žengia į paauglystę.
Biologiniai pašnekovų vaikai jau suaugę: vyriausiai dukrai yra 33 m., antrajai – 28 m., o dvynukams sūnums – po 25 m., tad visą savo rūpestį ir meilę pora dabar skiria globotinei bei anūkams.
Į labdaros akcijas žiūrėjo skeptiškai
Nuolatinė globėja Ramunė pasakojo, kad mintis apie globą jai nedavė ramybės maždaug dvejus metus. „Atrodė, žmogus gyveni, vaikai suaugę ir šeima nemaža, bet iškilo klausimas: „O ką, Dieve, dėl tavęs padariau?“. Šeimoje nieko netrūksta, gal galėtų čia dar vienas, kitas vaikelis pagyventi? O ir ženklus ėmiau pastebėti: staiga ateina kolegė ir prasitaria globojanti 2 m. mergaitę; kitąkart netikėtai gatvėje sutinku seną pažįstamą ir ji pasigiria, kad globoja.
Galiausiai vyras neapsikenčia: „Na čia dabar, ar tuos biologinius vaikus dar kas augina, ar visi tik globoja?“, – linksmai prisimena pašnekovė.
Tiesa, jos vyras Raimondas jau seniai apie įvairias labdaros akcijas buvo susidaręs kritišką nuomonę, žiūrėjo į jas skeptiškai, visgi, padaryti gerą darbą patiems, savo rankomis – idėja viliojo.
Prieš pasiimant vaiką globoti, sutuoktiniams teko išklausyti galybę aplinkinių prognozių: vaikai užaugo, tad geriau laiką skirti tik sau, o dabar augins problematišką vaiką, esą daug rizikų, patys gali nukentėti. Į postringavimus jiedu tik numodavo ranka: „Svarbiausia – vaikui dovanoti nuoširdžią meilę. Atrodo, kad Ramunė gimė dėl šio vaiko, tiek daug meilės… aš stebiuosi!“, – žmoną gyrė R. Baltrušaitis.
Baigė kursus ir po mėnesio šeima papilnėjo
Pora netrukus baigė globėjų kursus. „Dalyvavimas kursuose atrodė kaip iš stebuklų serijos, nes vyras buvo nuolat išvykęs į komandiruotes užsienyje, bet apžvelgęs darbo grafiką ir pats nustebo – kursų dienos buvo laisvos“, – mena Ramunė.
Praėjus vos mėnesiui, jiedu sulaukė skambučio iš „Pastogės“: „Atvažiuokit!“ Ten kompiuterio ekrane parodė mergaitės nuotrauką.
„Pirmiausiai vykome susitikti su mergaitės laikina globėja. Belūkuriuojant, kol ji išeis, prie mūsų pribėgo mergaitė ir drąsiai paklausė: „Jūs pas mane atvažiavot?!“. „Stragi ir drąsi pasirodė. Paskui visi nuvykome į kavinę. Pabaigoje laikinoji jos globėja pasiteiravo mažosios: „Ar norėtum su jais kartu gyventi?“. Mergaitė nieko neatsakė, tik apėjo stalą, priėjo prie manęs ir nedrąsiai priglaudė galvą prie peties…“, – jautrią akimirką prisiminė R. Baltrušaitienė.
Pradėjus dažniau susitikinėti ir kartu leisti laiką, kai mergaitę Baltrušaičiai turėdavo grąžinti laikinai globėjai – pasipildavo ašaros, todėl netrukus mergaitė apsigyveno Baltrušaičių šeimoje.
Ramunė šypsosi prisiminusi laiką, kai mergaitė vos po dviejų mėnesių pasiteiravusi, ar gali ją vadinti mama. „Tądien atėjo pas mane draugė ir sako: „Pas tave kaip beprotnamy, šita tavo mergaitė „mama“ sako kas antrą žodį!“ Kol atsidžiaugė, kad vėl turi į ką taip kreiptis – koks mėnuo praėjo“, – šypsosi Ramunė.
Keliasi 5:45 val.
Gyvendama savo biologinėje šeimoje mergaitė patyrė smurtą, baimę, išgyveno ir tiesiog gatvėje paliktosios jausmą. Mama pirmą kartą paliko, kai mažylei tebuvo vos 0,5 metų, biologinėje šeimoje vyravo alkoholio problemos. Su nuoskaudomis bei gynybine pozicija mergaitė atvyko ir į nuolatinių globėjų šeimą.
Baltrušaičių tikslas buvo kuo greičiau sudaryti tokias sąlygas, kad mergaitė atsigautų, pasijustų saugi ir gyventų pilnavertišką gyvenimą. „Jos laikina globėja parodė kelis maišus suplėšytų žaislų – tai daug pasako. Bet visada diegė mergaitei: „Nuo tavęs viskas priklauso, tavęs laukia tokia puiki šeima!“ Pas mus gyvendama ji taip pasikeitė, Dieve, tu mano! 5:45 val. turim keltis, įsivaizduojat? Anksčiau į darželį, o dabar kasryt į mokyklėlę reikia nuvežti. Penkti metai taip ir kankinamės”, – ironiškai kalbėjo Raimondas ir pridūrė: „Bet – gerąja prasme. Jei ne vaikas – rytais veikiausiai galėtume ilgiau pagulėti lovoje, gal net imtume negaluoti, o dabar – nėra kada, turime užauginti dar vieną vaiką!“
Vyras džiaugiasi žmonos idėja tapti globėjais, mat tuomet jis buvo paniręs į nesibaigiančius darbus ir keliones po pasaulį darbo reikalais, darbuotis tekdavo ir savaitgaliais bei naktimis. Tapus globėjais, vyras netrukus perleido darbą kolegoms. „Trečdalį savo gyvenimo praleisdavau lėktuvuose. Išėjau iš darbo sveikas, nenusistekenęs ir visa tai – dėl naujo vaiko. Ačiū žmonai“, – dėkojo R. Baltrušaitis.
Svarbiausia priimti žmones, kokie yra
Pasiteiraujame, kaip šeimos gyvenimas pakito per tuos penkerius globos metus, kokie svarbiausi suvokimai?
„Tiesiog būti kartu – tokia šiandien yra mūsų laimė. Suvokėme, kiek vaiką išklausai – tiek laimi. Reikia priimti vaikus tokius, kokie jie yra. Šis vaikas mums duoda tai, ko biologiniai vaikai negali duoti. Sekmadieniais į namus suvažiuoja visi Baltrušaičių vaikai su šeimomis, darome kartu valgyti, vasarą vykstame į stovyklas su palapinėmis. Mergaitė labai noriai dalyvauja šiose veiklose, dėl to širdis dar labiau džiaugiasi“, – atviravo Ramunė.
Globėjai stengiasi atskleisti mergaitės muzikinį talentą, mat ji turi puikią klausą, yra iš muzikų giminės – prosenelis ir senelis – muzikantai.
R. Baltrušaitis prisiminė vieną incidentą, sukėlusį emocijų audrą. „Sudariau giminės medį, tiesa, dar prieš sutinkant šią mergaitę. Kartą globotinė surado jį, ištyrinėjo, bet savęs ten nerado ir skaudžiai nusivylė, pasipylė ašaros. Situaciją ištaisėme skubiai pripiešdami „gilę“ su jos vardu“, – kalbėjo pašnekovas.
Pagal įstatymą, nuolatiniai globėjai globoti privalo iki 18-ojo globotinio gimtadienio. O kas po to? „Jeigu jai bus gera pas mus – ir toliau gyvens kaip šeimos narys“, – neabejoja Raimondas.
Pavyzdžiu užkrėtė kolegas visame pasaulyje
Raimondas darbus paliko prieš 4 metus, neseniai peržiūrėjo kolegų atsisveikinimo laiškus ir nuoširdžiai nustebo išvydęs, kad savo pavyzdžiu įkvėpė tapti globėjais ir kitus. „Vyrukas iš Nigerijos man dėkojo, kad jį įkvėpiau, gal jis irgi ims globoti. Turkę su vokiečiu, kurie neturėjo savo vaikų, irgi padrąsinau tapti globėjais. Dar apie 2000-uosius mano vadovas švedas papasakojo užauginęs vietnamietę mergaitę – karo našlaitę, tuomet juo stebėjausi, o šiandien – pats globoju“, – įžvalgomis dalinosi R. Baltrušaitis.
„O ir mūsų biologinės dukros prasitarė, kad nori turėti savo vaikų, o po to dar ir pasiimti globoti. Seks tėvų pėdomis”, – didžiuodamasi vaikais kalbėjo R. Baltrušaitienė.
Ką sutuoktiniai palinkėtų globotinei? „Kad būtų laimingas žmogus, svarbiausia ne matematika ar kitos pamokos, kurios ne visuomet sekasi, svarbiausia, kad ji pati pasirinktų kelią, kuris traukia. O mes padėsime“, – vienas kitą papildydami kalbėjo R. ir R. Baltrušaičiai.
„Jaučiamės turtingi – juk turime tiek vaikų – net 5, o kur dar anūkai! Nors ir daug rutinos, mes esame tokie laimingi, laiks nuo laiko turim sustoti, padėkoti Aukščiausiajam, likimui už vienas kitą, už vaikus“, – nuoširdų pokalbį baigė R. Baltrušaitis.
Kaune ieškoma 23 nuolatinių globėjų šeimų
Vaikų gerovės centro „Pastogė“ darbuotoja informavo, kad Kaune šiuo metu ieškoma nuolatinių globėjų 23-ims vaikams.
Globoti norintis asmuo nebūtinai turi būti susituokęs ar privalo turėti būstą, priklausantį jam nuosavybės teise. Svarbiausia, kad jis turėtų tinkamas sąlygas vaikui augti ir ugdytis, suprastų vaiko poreikius, gebėtų juos jautriai tenkinti, būtų mylintis bei rūpestingas, gebėtų bendradarbiauti.
Globėjais gali būti skiriami: asmenys iki 65 m. amžiaus, išskyrus artimąjį giminaitį (senelius, brolius, seseris), jei jis nori laikinai globoti jaunesnį kaip 10 metų vaiką; kandidatai turi būti ne jaunesni nei 21 m. amžiaus, išskyrus artimąjį vaiko giminaitį.
Norint globoti šeimoje be tėvų globos likusį vaiką, pirmiausiai reikia kreiptis į gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyrių, pristatyti reikiamus dokumentus, Kaune čia.
Specialistų pagalba teikiama neribotą laiką
Su globėjais, vaikais, augančiais globėjų šeimose, periodiškai bendrauja socialinis darbuotojas. Tai galimybė vaikams ir globėjams išsakyti savo jausmus, pageidavimus ar galimus nusiskundimus, kartu ieškoti galimų problemų sprendimo būdų, siekiant globos pozityvumo. Socialinio darbuotojo konsultacijos padeda į situaciją pažvelgti „iš šono“, „nuleisti garą“, arba tarpininkauti siūlant kitų specialistų paslaugas (psichologo, mediatoriaus).
Globėjai kviečiami lankytis savitarpio paramos grupėse, kuriose jie gali bendrauti tarpusavyje, dalintis globos patirtimi, tai suteikia šeimoms bendrystės jausmą, galimybę išsipasakoti, pasiguosti, pasidžiaugti, drauge paieškoti pozityvių sprendimų. „Pastogės“ specialistų pagalba teikiama neribotą laiką.
