Tarptautinis Vilniaus kino festivalis Kino pavasaris žiūrovams Kaune turi dvi ypatingas naujienas – gerą ir blogą. Pastaroji privalo Jus informuoti apie nenumaldomai artėjančią festivalio pabaigą.
Kadangi atsisveikint išties nelengva, dviejų praėjusių savaičių džiaugsmą norime prisiminti pasitelkę paprastą statistiką: 2018m. Kaune įvyko 158 seansai, rodomi 4 kino salėse bei 2 kino teatruose, iš kurių 203 val. 52 min. atiteko Forum Cinemas, o 60 val. 17 min. – Romuvos kino teatrui. Iš viso tai – 264 valandos ir 9 minutės labai gero kino, kurį sudarė 50 pilnametražių ir 41 trumpametražis filmas bei 14 muzikinių klipų. O jei būtumėte nusprendę bent po vieną kartą pamatyti visas šias juostas, prie kurių gamybos prisidėjo 35 šalys, kino salėje sėdėti būtų tekę net 85 val. ir 35 min.
Vis dėlto trumpam palikime skaičius ir grįžkime prie gerosios šiandienos naujienos – iki balandžio 5 d. kino centre Forum Cinemas įvyks dar 9 papildomi seansai! Šia proga trumpai apie tai, ką kauniečiams atneš grįžtantis (kino) pavasaris.
Šventa vieta (Rež. Paolo Genovese, Italija)
Praėjusių metų „Kino pavasario“ žiūrovų favorito „Tobuli melagiai“ režisierius Paolo Genovese netruko sukurti dar vieną įdomių psichologinių peripetijų kupiną filmą. Bet šį kartą ne sukto siužeto komediją, bet intriguojančią susipinančių likimų dramą. Joje paslaptingas vyriškis, visada sėdintis prie to paties stalo, tame pačiame restorane „Vieta“ sako galįs išpildyti svarbiausią kiekvieno žmogaus troškimą. Tačiau už tai jis turi įvykdyti neįprastą paslaptingojo vyro užduotį. Žmonių ryžtas padaryti bet ką dėl savo svajonės verčia susimąstyti apie žmogiškumo ribas ir humanizmo grūdą, slypintį net ir savanaudiškiausiame individe. Filmas sukurtas pagal sėkmingas „Netflix“ serijas „The Booth at the End“.
Sūnaus globa (Rež. Xavier Legrand, Prancūzija)
Iki širdies gelmių sukrečiančioje dramoje pasakojama iš pažiūros paprasta istorija: tėvų kova dėl nepilnamečio sūnaus globos. Miriam yra pasiruošusi padaryti bet ką, kad nei jai, nei sūnui Žiuljenui nebereikėtų susidurti su vaiko tėvu Antuanu. Vyras teisme įrodo esąs rūpestingas, be pagrindo apšmeižtas smurtavimu, todėl teismo nuosprendžiu vaiko globa atitenka abiem tėvams.
Draskomas augančio tėvų konflikto Žiuljenas rizikuos savo saugumu, kad apsaugotų tai, kas likę iš šeimos. Nepastebimos kasdienės detalės ilgainiui prabyla apie užgniaužtą baimę ir giliai tūnančią grėsmę. Venecijos kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotas „Sūnaus globa“ yra „Oskarui“ nominuoto režisieriaus trumpametražio „Prieš viską prarandant“ tęsinys.
Jūsų Vincentas (Rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchman, Lenkija)
Praėjus metams po dailininko Vincento Van Gogho mirties, vienintelis tikras jo draugas paštininkas Arleso su detektyvu sūnumi rūpinasi, kad paskutinis nusižudžiusio menininko laiškas būtų pristatytas į vietą. Lenkų ir britų tandemas rekonstravo sudėtingą ir painią paslaptį bei ištyrinėjo, kas galėjo nutikti paskutiniais Van Gogho gyvenimo mėnesiais.
125 dailininkams prireikė net 7 metų, kad nutapytų 65 tūkst. filmo kadrų ir atgaivintų Van Gogho paveikslus. Susipažinsite su jo artimiausiais žmonėmis, mėgstamiausiomis vietomis, o viename žymiausių paveikslų įamžinta gandais apipinta istorija apie nusipjautą ausies galiuką. Svarstoma, kad būtent šis nutikimas tapo menininko pabaigos pradžia.
Dabar tai jau padėk man, Dievuli! (Rež. Jean Libon, Yves Hinant, Prancūzija)
Unikalus ir necenzūruotas dokumentinis filmas fiksuoja belgų teisėjos Anne Gruwez darbą, kuriam ji taiko netradicinę metodiką, stebėtiną šaltakraujiškumą ir humoro jausmą. Be viso to nebūtų įmanoma ištverti kasdieninių akistatų su įvairiausio plauko nusikaltėliais. Briuselio kabineto sienos liudija apie žmogžudystes, teroristinius aktus, šeimyninį smurtą, satanistų apeigas…
Atrodo, kad Anne gyvenime streso nebūna. Ji ramiai atverčia dviejų prostitučių nužudymo bylą, klausosi vaikžudės motinos išpažinties, ekshumuoja anksčiau įvykdyto nusikaltimo auką. Net kraupiausiose situacijose ji reaguoja lyg aštrialiežuvė komikė. Tai nerealu ir neįtikėtina, linksma ir šiurpu. Nerekomenduojame filmo silpnų nervų žiūrovams ir moralės sergėtojams.
Kandelarija (Rež. Jhonny Hendrix Hinestroza, Kolumbija)
1991-ieji, Havana. Po Šaltojo karo pabaigos ir Tarybų Sąjungos iširimo Kuboje įsigalioja griežtas prekybos embargas. Tik 75-erių Kandelarijos ir metais vyresnio Viktoro gyvenimas lieka toks pat. Rutiną nutraukia Kandelarija, parsinešusi darbe rastą vaizdo kamerą. Pora smalsiai eksperimentuoja, mėgina nufilmuoti akimirkas, kai patys šoka, bučiuojasi ir mylisi. Jie atgaivina užgesusios meilės kibirkštį ir taip įsijaučia į aistringus žaidimus, kad pamiršta apie įsismarkavusią Kandelarijos ligą. Dabar jie nesivaržydami švenčia gyvenimą. Vieną dieną kamera dingsta. Nerimaudamas netekti staiga sugrįžusios laimės ir džiaugsmo Viktoras išsiruošia į pavojingiausią Havanos rajoną, kuriame įmanoma rasti bet kokį pavogtą daiktą.
Gražuolė ir Sebastianas: draugai visam gyvenimui
Daugelis jaunųjų „Kino pavasario“ žiūrovų, dabar jau gerokai ūgtelėję, prisimins prieš kelerius metus į jaudinančius nuotykius Šveicarijos kalnuose kvietusį guvų berniuką Sebastianą ir jo baltąją šunytę Gražuolę. Naujojo filmo nuotykiai prasideda ten, kur baigėsi senieji.
Gražuolė dabar – jau trijų pukuotų šuniukų mama, o Sebasianas – narsus dvylikametis. Jo tėtis su nauja žmona ruošiasi kraustytis į Kanadą, tačiau Sebastianas nenori palikti senelio ir namų. Be to, netikėtai atsirado problemų – iš niekur apsireiškė ankstesnis Gražuolės šeimininkas Jozefas, grasinantis susigrąžinti ją ir jos šuniukus. Sebastianas leisis į kvapą gniaužiančius nuotykius, padarys daugiau, nei manė galįs, kad apsaugotų savo geriausią draugę ir jos vaikus.
Detalią pakartotinių seansų programą rasite čia.
