Nepaisant kelis mėnesius iš eilės Lietuvoje fiksuojamo sparčiausio kainų augimo visoje Europos Sąjungoje, remdamiesi statistika taip teigia specialistai. Jų manymu, zyzti dėl didėjančių kainų nėra ko, nes pragyvenimas kur kas pigesnis nei, pavyzdžiui, vokiečiams.
Lietuvos banko Ekonominės politikos analizės skyriaus vyresnysis ekonomistas Mindaugas Liutvinskas „Facebook“ paskyroje neseniai pasidalijo agentūros „Bloomberg“ publikuotu grafiku. Jame lyginamos pragyvenimo išlaidos skirtingose ES šalyse. Kaip pagrindas imamos pragyvenimo išlaidos Vokietijoje (lentelėje ji pažymėta mėlynai).
Sprendžiant iš grafiko, palyginti su Vokietijoje, Lietuvoje viskas yra kone perpus pigiau. Kita vertus, Liuksemburge pragyvenimo išlaidos, lyginant tų pačių prekių ir paslaugų krepšelį, bent 33 proc. didesnės už vokiškas. Tiesa, grafike nurodoma, kad tai yra 2016 m. statistikos palyginimas.
Lietuvos bankas atsisakė pateikti komentarą apie tokį kainų palyginimą.
Tuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų docentas Mažvydas Jastramskis savo paskyroje pasidalijo šių metų pavasarį atliktos „Eurobarometro“ apklausos rezultatais. Jie parodė, kad net 52 proc. Lietuvoje apklaustų gyventojų nurodo svarbiausia mūsų šalies problema esant didėjančias kainas ir brangstantį pragyvenimą.
Net Bulgarijoje, kuri laikoma viena iš skurdžiausių ES valstybių, tik trečdalis apklausos dalyvių kaip didžiausią problemą įvardija didėjančias kainas. Kitose valstybėse šis rodiklis dar mažesnis – pvz., Estijoje, kur taip pat oficialiai fiksuojama nemaža infliacija, tik 8 proc. respondentų tai įvardina kaip didžiausią šalies problemą.
Politologas taip pat atsisakė plačiau pasidalinti įžvalgomis apie šios apklausos rezultatus.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda nesistebėjo, kad gyventojai taip abejoja oficialia statistika dėl kainų didėjimo: „Visada yra poreikis kainų skirtumus aiškinti subjektyviai. Kokio nors pirkėjo galvoje užsifiksuoja, kad panaši prekė Vokietijoje (neva ar iš tikrųjų) kainuoja mažiau nei Lietuvoje ir iš to daromos apibendrinančios išvados. Man labiau pasitikėjimą kelia kompleksiniai tyrimai, kuriuose kainų lygis vertinamas pagal daugelio prekių ir paslaugų kainų. Šie tyrimai rodo, kad pagal kainų lygį, ypač paslaugų kainų, Lietuva vis dar nepasiekia to lygio, kuris yra, pavyzdžiu, pasirinktoje Vokietijoje.“
Ekonomistas atkreipė dėmesį ir į perkamosios galios skirtumus įvairiose šalyse. „Neatsitiktinai tos valstybės, kuriose yra didžiausia perkamoji galia, didžiausios vidutinės pajamos, turi ir didžiausią kainų lygį. Atrodytų, kad bendroje euro zonoje turėtų veikti vadinamas kainų arbitražas, jos turėtų išsilyginti ir skirtis tik dėl transportavimo kaštų. Tačiau dažniausiai taip nebūna. Nebūna tiek dėl perkamosios galios skirtumo, tiek dėl netiesioginių mokesčių skirtumo. Pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčiai ar akcizai skirtingose ES valstybėse ir šiandien nėra identiški“, – aiškino pašnekovas.
Jo nuomone dėsninga ir tai, kad lietuviai kaip didžiausią problemą įvardija būtent kainų didėjimą. „Šiuo metu infliacija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra didžiausia iš visų ES šalių. Iš tikrųjų mes sprendžiame visai kitokio pobūdžio problemas. Euro zona skundžiasi, kad infliacija per maža, o Europos centrinis bankas dar bando pakurstyti ekonomiką, kad ji pasiektų 2 proc., kurie laikomi toleruojamu lygiu. Tačiau Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, infliacija yra bent du kartus didesnė“, – kalbėjo G. Nausėda.
Kita vertus, anot jo, atlyginimų pokyčiai Baltijos šalyse taip pat didžiausi ES. Tarkime, Vokietijoje algos kad ir gerokai didesnės, jos auga dinamiškai apie 2–2,5 proc. kasmet, o ne 8–9 proc., kaip pas mus. „Matyt, yra suprantama, kad dauguma žmonių infliaciją vertina kaip didžiausią blogį. Jeigu dalies jų pajamos vidutiniškai padidėjo 8-9 proc. tai nereiškia, kad tai patyrė visi. Kai kurie turi tas pačias pajamas arba padidėjusias mažiau nei infliacija. Dėl to jie sako: palaukite, mes ekonominio augimo vaisiais nesinaudojame, gal naudojasi kiti, bet tik ne mes. Ekonominės situacijos pokytį jie dažniausiai ir vertina neigiamai. Bent jau jų finansinės padėties atžvilgiu. Jiems nerūpi abstraktūs ekonominiai rodikliai. Žmonės situaciją vertina per asmeninę prizmę“, – svarstė patarėjas.
G. Nausėdos teigimu, daugelis subjektyviai matuojamą infliaciją vertina kaip gerokai didesnę nei oficialią, nes tikrai ne visų pajamos didėjo: „Kai prašoma subjektyviai įvertinti, tai jie subjektyviai ir atsako, kad man situacija pablogėjo. Ir negali sakyti, kad jie neteisūs. Gal jie perka daugiau prekių ir paslaugų, kurios pabrango labiau nei buvo bendra infliacija ir jie daro tokią išvadą. Šiuo metu kitų didesnių disproporcijų mūsų makroekonomikoje nėra, tai suprantama, kad infliacija įvardijama kaip pati pagrindinė.“
Prieš kurį laiką Seimo narė ir buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kaip gyventojai psichologiškai priima kainas. „Mokslo yra teigiama, kad žmonės linkę pajamų padidėjimą atsiminti tik ribotą laiką. Neminint jau tų žmonių, kurių pajamos yra fiksuotos ir pririštos prie kokių nors valstybės reguliuojamų dydžių ir nesikeitė apskritai. Kainų dinamiką rodanti infliacija irgi nusako tik „vidutinio statistinio“ vartotojo, kuris gamtoje neegzistuoja, padėtį. Tuo metu kiekvienas iš mūsų turi savo krepšelį, savo prekių ženklus, kuriuos renkamės, tad ir vertiname per savo patirtį“, – komentavo politikė.
Jos teigimu, psichologiškai paaiškinama, kad žmogus nėra linkęs fiksuoti kainų mažėjimo (pavyzdžiui, administruojamų valstybės – centrinio šildymo ar panašiai), jis tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Neigiami pokyčiai, jų didėjimas žmonių pastebimi žymiai labiau: „Žmonės per daug nesivargina daryti savo asmeninių infliacijos indeksų, kur susivestų tikrą rodiklį ir palygintų jį su analogiškais pirkiniais prieš kurį laiką, kad išsiaiškintų tiesą: ar tikrai perka lygiai tas pačias prekes, lygiai tais pačiais kiekiais ir kiek iš tiesų pakito krepšelio kaina, o kiek – vartojimo įpročiai.“
Anot I. Šimonytės valdžia kainų augimui neigiamą įtaką daro keliais būdas. Pavyzdžiui, administraciniais sprendimais, tarkime, keisdami akcizus, arba per viešąsias paslaugas didindami visuminę paklausą.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
