Portalas „Kas vyksta Kaune“ pristato straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną tarpukariu spaudoje paskelbtos naujienos, kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Liepos 11-ąją 1935-aisiais metais „Lietuvos aide“ rašyta apie tai, kai būtina išsaugoti savo paveldą.
„Pastaruoju metu imta kalbėti, kad Kauno miesto savivaldybė norinti atsiimti iš Žemės ūkio rūmų porą sklypų prie K. Petrausko gatvės; tie iki šiol iš miesto rūmų nuomojami sklypai įeina į bendrą parodos aikštės plotą.
Toks sumanymas, jei jis tikrai būtų įvykdytas, iškarpytų gražios aikštės plotą ir sudarkytų jos vieningumą, pakenktų visuomenės ir paties miesto reikalams. Juk, prieš keliolika metų visas apie parodos aikštę rajonas buvo dar neužstatytas ir ten žaliavo gražus natūralus parkas. Nelemtų aplinkybių dėka, leidus ten statytis, tas žalias plotas žymiai sumažėjo ir nuo miesto atitolo. Dar labiau jis sumažėjo šiais metais, keletą ha paėmus sporto stadiono reikalams.
Žemės ūkio rūmai, kurdami naujoviškus ūkius, ardydami senuosius, pirmieji ėmėsi apsaugoti praeities savotiškus liudininkus, ėmė kurti oro muziejų parodos aikštėje. Nuomojamus sklypus atėmus, tam kilniam darbui būtų suduotas skaudus smūgis, nes aikštė nėra per didelė ir kiekvienas jos ploto ketvirtainis metras yra reikalingas ir brangintinas.
Oro muziejus yra viešo pobūdžio institucija. Jo laikomas žemės plotas, be tiesioginio tikslo (vieta eksponatams), eitų dar ir parko pareigas. Tokio muziejaus tikslas – atvaizduoti senąsias ardomųjų kaimų sodybas su visais trobesiais, padargais ir inventorium, tuo pačiu apsaugant vertingiausius tos rūšies mūsų krašto senovės paminklus. Tai duotų progos dabartinei jaunuomenei, o ypač būsimosioms kartoms, pažinti medžiagines jų senolių gyvenimo apystovas, kurios gražiai bylotų apie tuos laikus, kada brendo ir kūrėsi tautos nepriklausomas tautos gyvenimas.
Taip saugomi mūsų krašto praeities paminklai, kad ir nelabai skaitlingi, bet įvairiomis padangėmis charakteringiausieji, būtų ryškiu tautinės sąmonės žadintojai savo visuomenei, patrauktų ir svetimųjų akis.
Kitų kraštų tos rūšies pavyzdžiai rodo tokias vietas ypač ekskursijų, jaunuomenės ir svetimųjų gausiai lankomas, akylai stebimas. Jos padeda lengvai pažinti senovę, skatina jas pamėgti, gerbti. Todėl nereiktų gailėtis tokiam muziejuj net brangios vietos. Tuo turėtų rūpintis ne vien atskiri asmenys ar įstaigos, bet ir plačioji visuomenė, tiesiog, visa tauta, tuo būdu kurdama ir saugodama gyvą savo praeities paminklą.
Amžiais terioto krašto atstatymas neleidžia dar ir šiuo klausimu. Norima, tarsi, nukelti jis tolyn. Tačiau šių dienų gyvenimas viską greit keičia. Staigiai nyksta senoviškos pastatų, padargų, namų apyvokos daiktų formos. Viskas nelyginant degte dega. Ilgiau laukti, kalbant ir galvojant apie pačius užsimojimus, planus, gaila laiko. Tuo metu dings tai, kas vertinga, brangu, charakteringa. Vėliau to nebeatstatysi. Dėl to, vietoje ilgų kalbų, reikia imtis kad ir mažo darbo, bet darbo.
Toks darbas žemės ūkio ūmų jau pradėtas. Jau atgabenta ir pastatyta septyni pastatai. Pririnkta nemažai vertingo ūkio inventoriaus. Vietos, tiesa, nedaug. Bet jos pakanka kokiom 6-7 sodyboms, bažnytėlei, varpinei, malūnėliui, keltui, atskirų trobesių, keliolikai koplytėlių bei kryžių.“ Pasidairykime po kaimus, pamatuokim sodybų užimamus plotus, dažnai galėsime aptikti tokių, kurių 6-7 telpa viename ha. Čia gi turima daugiau 6 ha. Erdvokai gali būti suskirstyti numatytieji pastatai. Pakaks vietos keliams, takams, žalumynams. Apsodinti medžiai, krūmai izoliuos aikštę nuo aplinkumos ir atskirs sodybas nuo kita kitos.“
