Nacionalinės premijos laureatas, kompozitorius, muzikinių improvizacijų virtuozas, miesto varpininkas, publicistas, pedagogas, profesorius Giedrius Kuprevičius, kažkada kartu su tėvu, šviesios atminties kompozitoriumi Viktoru Kuprevičiumi atkūręs Karo muziejaus bokšte karilioną ir pastoviai rengdavęs varpų muzikos koncertus, balandžio 8-ąją sulaukė 80-ojo gimtadienio.
Balandžio 18-osios vakarą Kauno valstybinėje filharmonijoje vyks šventinis koncertas, kuriame skambės du kūriniai, reprezentuojantys chorinę bei simfoninę G. Kuprevičiaus kūrybą. Tai – prieš 30 metų sukurta bei atlikta chorinė kantata su instrumentinio ansamblio pritarimu „Katakombų mišios“, kuri šį kartą atgims kaip premjerinis kūrinys chorui ir simfoniniam orkestrui.
O taip pat koncerte „G. Kuprevičiui – 80“ skambės pagal anglų rašytojo Terry Pratchetto apysakų ciklą „Plokščiasis pasaulis“ jubiliato sukurta simfonija „Iš Plokščiojo pasaulio arba Skrybėlė pilna muzikos“, Kūrinius atliks Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Roberto Šerveniko, bei Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine Orbelian, vadovas Algimantas Treikauskas).
Prieš koncertą Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta naujienų portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistę patikino, kad G. Kuprevičius muzika šios koncertinės įstaigos scenoje iki šiol yra skambėjusi daugybę kartų, o jubiliejinį garsaus menininko koncertą dabar finansuoja Lietuvos kultūros ministerija.
„Daugiau nei 30 metų Giedriaus tėtis Viktoras Kuprevičius buvo Kauno filharmonijos darbuotojas, nes tais laikais jai buvo priskirtas karilionas, kuriuo abu Kuprevičiai muzikuodavo. Atsimenu puikiausiai Giedriaus koncertus – improvizacijų vakarus, – filharmonija lūždavo, anšlagai buvo neišpasakyti…Su Giedriumi labai gražiai bendraudavo Kauno valstybinio choro vadovas prof. Petras Bingelis, deja, ne taip seniai jau iškeliavęs amžinybėn. Choras dažnai atlikdavo Giedriaus kūrinių, buvo filharmonijoje ir premjerinių vakarų ne vienas…“, – dalinosi prisiminimais J. Krėpšta.
Iš miesto – jokio ženklo
Kadangi kažkada esu pati atlikusi bent keletą G. Kuprevičiaus kūrinių – dainų bigbyto grupei, ir su viena jų nuo žiūrovų gausos „lūžtančioje“ Kauno sporto halėje tapau tradicinio jaunimo muzikos festivalio „Gintarinė triūba“ diplomante, tai vėliau retsykiais leisdavau sau patrukdyti kompozitorių kaip žurnalistė. Lankiausi jo bei Gražinos Kuprevičienės namuose vienoje iš Žaliakalnio gatvelių, esame parengę ne vieną interviu ir Eltai, ir „Moters“ žurnalui bei kitai periodikai.
Šįsyk nepuoliau sveikinti Giedriaus su gražiu jubiliejumi, palaukiau, kol oficialių bei kitokių sveikintojų „apgultis“ pasibaigs. Juk pasveikino ir Prezidentas, ir Premjerė… kai paskambinau likus porai dienų iki jubiliejinio koncerto, tiesiai šviesiai kompozitoriaus paklausiau, kaip gimtasis miestas pasveikino savo iškilų menininką, miesto varpininką? Gal meras kokią dėžę krabų lazdelių ar lašišos pakuotę atsiuntė kūrėjui dovanų?
„Daugiau ar mažiau man seniai įprastas toks „kaunietiškas nutylėjimas“ mano atžvilgiu, ir bent iš miesto valdžios jokių gerų ženklų, dovanų nesitikiu. Man jų netgi nereikia, nei per patį jubiliejų, kuris jau praėjo, nei per koncertą. Geriausi kūrėjui yra publikos, bičiulių sveikinimai, plojimai, bet ne kokių nors uolių valdžios patarnautojų surašyti žodžiai…“, – be jokios ironijos pripažino kompozitorius.
Jis seniai „nebenori aitrinti širdies“ dėl to, kad Kaune, pradėjusiame prieš keliasdešimt metų karilionio koncertų tradicijas, jie dabar – labai reti. Dabar skambinu tik atidarant „Kaunas-Jazz“ festivalį – Jono Jučo prašomas ir gavęs miesto leidimą užlipti į bokštą“, – sako kompozitorius.
Giedrius Kuprevičius buvo ne tik koncertų, bet ir Kauno kariliono renovacijos, papildymo naujais varpais iniciatorius. Varpų atnaujinimas buvo ne užgaida, o būtinybė. Dabar čia skamba vardiniai Almos ir Valdo Adamkų, Garbaravičių, Vlado Lašo, „Kaunas Jazz“ įkūrėjo Jono Jučo, Tremtinių varpai.
„Mes ir „Laisvės kario“ skulptūrą atstatėme varpų bokšto viršuje, nišoje, kurioje ji stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Tai, sakyčiau, dalykai, daromi ne dėl riksmų, politinės reklamos, o dėl visos bendruomenės valios, tautos atminties ir garbės.
Karilionas man – jau baigta tema. Daug ką iš sukaupto archyvo išmečiau, dalį oficialių dokumentų palikau kolegai Juliui Vilnoniui. Kita asmeninė archyvinė medžiaga iškeliavo į Vilnių, į Literatūros ir meno archyvą. Vilniuje yra saugomas ir mano tėvo, Kauno garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus, archyvas, ten – ir dėdės, kitų giminių palikimas“, – sako Giedrius.
Pasirinkimai ir patirtys
Muzikai Giedrius Kuprevičius skyrė savo gyvenimo dešimtmečius, jai ir dabar tenka nemažai kompozitoriaus kūrybinių galių, dėmesio, kasdienio laiko. Bet buvo toks periodas, kai šiek tiek nuo muzikos atitolta…
„Ar labai minkštos savo laiku Jums pasirodė Kauno vicemero, Lietuvos kultūros viceministro kėdės, o ką tuomet norėjosi kitaip daryti, nei priklausė jose sėdint?“ išgirdęs tokį žurnalistės klausimą, kompozitorius prisipažino nemokėjęs būti griežtu, į rėmus įspraustu valdininku, todėl dažnai pasielgdavo „kitaip nei priklauso“.
„Bet iš tiesų, valstybinis darbas ar darbas savivaldybėje man buvo neįkainojamos patirtys. Dabar galiu sakyti, – Dievo dovana, kad galėjau tuos darbus dirbti. Žinoma, negalėjau tada kurti, nes neįmanoma suderinti interesų. Nors kažkam gal ir sekasi, sakykim, dirbti operoje ir vaidinti Seime. Man taip nebūtų įmanoma.
Esu įsitikinęs, kad valstybinį darbą dirbantis žmogus turi tik valstybinį darbą ir dirbti. Nieko daugiau. O iki tol susikurtą įvaizdį galima panaudoti ne asmeniniams, bet valstybės interesams“, – kalbėjo G. Kuprevičius.
Paklaustas, kaip randa jėgų ir įkvėpimo save dalinti kitiems, bei ką iš to pats gauna, menininkas taip atsakė: „Pasirinkimas išplaukia iš mano sąmoningai pasirinktos profesijos, kurioje jaučiuosi patogiai ir saugiai. Būdamas publicistu ar švietėju, kultūros puoselėtoju, aš neišeinu iš savo profesijos rėmų. Jeigu viso to, ką sakėte, nedaryčiau, užsidaryčiau tuose rėmuose, ir tikrai kiltų problemų, gal nei jėgų, nei įkvėpimo dažnai nebūtų. Nes kaip gi gali rašyti muziką, nepažinodamas amžininkų, savos epochos? Dar daugiau, – ir tų epochų, kuriose negyvenai? Kaip galėsi parodyti konfliktus, pokyčius, atrasti sąsajas? Reiškia, visos tos iš šalies žvelgiant, muzikos kūrėjui tikrai reikia ir nemuzikinės veiklos“.
Užsiminus apie „Kauną pilną kultūros“, G. Kuprevičius atvirai prisipažino, kad jam apie tai kalbėti sunku. „Jeigu lozungas atstovauja visus Kauno kultūros žmones“, tai vargu ar jam tame sąraše yra vietos, nes jo lozungas – kiek kitoks.
„Atvirai sakant, sunku kalbėti apie Kauno kultūrą, nes mano gebėjimai gimtajame mieste jau nebeturi pilnakraujės paklausos, skirtingai nuo kitų Lietuvos vietovių, kuriose turiu ir renginių, ir pasiūlymų, ir projektų. Tai – ne koks skundas, o tiesiog tikriausiai nesutampančių požiūrių pasekmė. Jubiliejiniai renginiai tėra išimtys.
2016-jie buvo paskelbti Bibliotekų metais. O tuo metu, kaip tik apsižiūrėta, kad Kaune „per daug bibliotekų“. Jų uždarymas – irstančio kultūrinio mąstymo pasekmė. Manau, bibliotekas uždarinėja tie, kurie patys yra beraščiai visomis prasmėmis. Uždaryti bibliotekas, parduoti patalpas, – taip mąsto trumpam į valdžias įšokę atsitiktiniai žmonės. Tai nestebina, tačiau jiems pritaria nemažai prie jų prisišliejusių kūrybos žmonių, inteligentų.
Galėčiau dar pridurti, jog daug bėdų į kasdienybę ateina todėl, kad dvi sferos Lietuvoje yra politizuotos: švietimas bei kultūra. Kai politika į tai įsiveržia, atsiranda sunkiai galimų išgyvendinti nepageidaujamų reiškinių. Švietimas negali būti politinių interesų objektas. Kultūra – taip pat“, – tokie tad būtų keli menininko pastebėjimai iš mūsų ankstesnių pašnekesių kultūros tema.
Kas toliau?
„Kai regiu degančius Kopenhagos Biržos namus, nesigilinu, kokios tos nelaimės priežastys, bet priimu šį tragišką įvykį kaip merdinčios Europos simbolį. Ne, nedramatizuoju, tik konstatuoju – tokie, vis dažnesni gaisrai tėra liūdni mūsų moralinio miego šaukliai. Esu net „Lopšinę Europai“ sukūręs Europos Himno motyvo pagrindu. Kaip žinia, tas motyvas atkeliavo iš Liudviko van Beethoveno IX simfonijos finalo, kurios intencija visai priešinga tam, ką dabar savo žemyne regime.
Todėl, grįžtant prie koncerto Kauno filharmonijoje programos, antrinu, kad joje – abu kūriniai neatsitiktinai šalia. Simfonija „Iš Plokščiojo pasaulio“ kviečia į aplinką pažvelgti ne iš trinkelizuotoje plokštumoje egzistuojančio žmogėno, o iš kankinančiai ir sunkiai tikėjimo ir išminties, drąsos ir vilties „Katakombų Mišių“ intonacijose ieškančio Piliečio pozicijų“, – mūsų pokalbį reziumavo kompozitorius Giedrius Kuprevičius, Žaliakalnyje gyvenantis kaunietis.
