„Forum“, „Kapitol“, „Odeon“, „Oaza“, „Triumf“ – pavadinimai, išlikę istoriniuose šaltiniuose ir juos studijuojančiųjų galvose, bet ne gyvojoje atmintyje. Laisvės alėjoje tarpukariu magiškas projekcijas pasižiūrėti buvo galima kone ant kiekvieno kampo, o dabar judančio atvaizdo vėliavą neša tik seniausias Lietuvoje veikiantis kino teatras „Romuva“.
Nepaisant pasikeitusios kino teatrų pastatų paskirties ar vaiduokliškos dabarties, daugybė šių objektų išlikę tiek Kauno centre, tiek Žaliakalnyje. Vienuose įsikūrė parduotuvės, biurai, kiti atlieka jau kitokias kultūrines funkcijas, tamsiais langais žvelgia į niūrią perspektyvą arba laukia geresnių laikų.
Kai kurie, kaip kino teatras „Daina“, bent estetinio atgimimo jau sulaukė, o, pavyzdžiui, ankštame Naujamiesčio kieme stūksantis „Forum“ (sovietmečiu buvusi „Laisvė“), greičiausiai, išgelbėtas nebus. Paveldosauginiu požiūriu, nebėra ten ką ir gelbėti.
Daugiau apie tarpukario kino teatrų kultūrą, išlikusius, prikeltus ir dūlančius pastatus – pokalbyje su tikru šios srities ekspertu, istoriku, Kauno apskrities viešosios bibliotekos vyresniuoju bibliotekininku Alvydu Surbliu.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
