J. Krėpšta: visų svarbiausia, kad Pažaislio festivalyje didingai skambėtų gera muzika | Kas vyksta Kaune

J. Krėpšta: visų svarbiausia, kad Pažaislio festivalyje didingai skambėtų gera muzika

Birutė Mačienė 2022/05/31 12:37
Pažaislio muzikos festivalis / R. Tenio nuotr.

Tūkstančiai muzikos mylėtojų penktadienio vakarą suplauks į sakralinę erdvę – Pažaislio vienuolyno didįjį kiemą. Čia didingu koncertu, kuriame skambės pasaulyje populiarios George’o Gershwino operos „Porgis ir Besė“ gražiausi fragmentai, prasidės ir iki vasaros pabaigos tęsis 27-asis tarptautinis Pažaislio muzikos festivalis.

Jis užgimė plačiai pasaulyje žinomo Kauno valstybinio choro vadovo prof. Petro Bingelio (deja, prieš keletą metų tapusio COVID-19 infekcijos auka), Kauno filharmonijos direktoriaus Justino Krėpštos bei jų vienminčių iš kultūros organizacijų ir Kauno miesto savivaldybės pastangomis. Šiandien galima sakyti, kad anuomet bendrai sukurta veiklos strategija, organizuojant šį išskirtinį Lietuvos kultūros padangėje renginį, ilgainiui tapo tam tikru standartu, todėl muzikinis „užkratas“ per šalį nuvilnijo naujais, tiesa, trukmės atžvilgiu, kuklesniais festivaliais.

Apie įvairius Pažaislio festivalio, tapusio įspūdingu tris vasaros mėnesius trunkančiu kultūros įvykiu, aspektus, kalbėjomės su vienu iš jo sumanytojų J. Krėpšta.

– Gal pradėkime nuo to momento, kuomet ant Taikos kalno esančiame Pažaislio vienuolyno kieme (ne bažnyčioje) gausiai susirinkusi publika išgirdo nemarią klasikinę muziką, tad kokia buvo festivalio pradžia?

– Festivalis debiutavo 1996 metų birželio 2 ąją, – Pažaislio vienuolyne buvo atlikta L. van Betoveno (Liudwig van Beethowen) oratorija „Kristus Alyvų kalne“, diriguojama P. Bingelio. Tų pačių metų liepą, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Kauno pilies papėdėje parodyta Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“, režisuota Irenos Bučienės. Pagrindinį vaidmenį atliko Regimantas Adomaitis.

Šiuo spektakliu Pažaislio festivalyje prasidėjo istorinių dramų, dedikuotų Valstybės dienai, pastatymų prie Kauno pilies tradicija. Pažaislio festivalio pastangomis prie pilies įvyko netoli dvidešimties originalių lietuviškų istorinių dramų premjeros. Kai kurios jų vėliau buvo pakartotos ir kitose Lietuvos vietovėse, į kurias vedė Pažaislio kūrybinės programos.

– Tačiau įžanga į bendraminčių kūrėjų tarptautinį (nors tada neatrodė, kad į tokį išaugs) Pažaislio muzikos festivalį įvyko šiek tiek anksčiau?

– Teisybė, 1995-ųjų vasarą, su P. Bingeliu nutarėme, kad reikėtų ir pas mus surengti kažką panašaus, ką matėme su choru keliaudami koncertiniais maršrutais įvairiose užsienio šalyse. Ilgai mums neprisireikė ieškoti tam idealiai tinkančios erdvės, ją radome prie Kauno marių, Pažaislio vienuolyne. Išdėstėme kazimierietėms savo sumanymą ir gavome jų pritarimą, sakyčiau, viltingą ir dvasingą palaiminimą.

Taip 1995-ųjų liepai baigiantis, maestro Petro Bingelio diriguojamas Kauno valstybinis choras kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir solistais Regina Maciūte, Inesa Linaburgyte, Algirdu Janutu bei Vladimiru Prudnikovu Pažaislio vienuolyno šventoriuje atliko įspūdingąją Džordžo Fridrycho Hendelio (Georg Friedrich Handel) oratoriją „Mesijas“.

Tą vakarą Pažaislyje nuskambėjo didinga muzika, kurios klausėsi beveik trys tūkstančiai žmonių. Ši minia tapo neeilinio įvykio liudytoja, nes būtent po šito sėkmingo koncerto ir gimė idėja kasmet organizuoti Pažaislio muzikos festivalį. Šiandien, kai festivalis kasmet tęsiasi tris mėnesius, galime pripažinti, kad to pirmojo bei vienintelio tais metais koncerto inspiruotas festivalis netrukus tapo Lietuvos kultūros reiškiniu, be kurio dabar neįsivaizduojamas koncertinis vasaros sezonas.

– Prisiminkime, kaip prieš keliolika metų per renginio pradedamąjį koncertą, sveikindama atlikėjus bei žiūrovus, sakė sesuo vienuolė Julita, „Pažaislis, šis nuostabus gamtos ir meno kampelis, tikrai nebūtų pilnas, jei į jį neįsiterptų ir muzikos mūza. Dievo kūrėjo valia kasmet mūzos susitinka Pažaislyje ir pripildo mūsų širdis šilumos bei dvasingumo“.

Per beveik tris dešimtmečius, prabėgusius nuo festivalio pradžios, tos mūzos subūrė didelį bičiulių klubą, – jie jau neįsivaizduoja vasaros be festivalio koncertų, be prasmingai dienas užpildančios Pažaislio muzikos. Ar pastebite tarp ištikimų festivalio gerbėjų vis daugiau jaunų veidų?

– Be jokios abejonės, – pastebime. Išaugo nauja karta, kuri geba pajusti muzikos grožį, kurią žodžiai „simfonija“ ar „opera“, įrašyti koncerto programoje, dargi skatina jame apsilankyti. Su kiekvienais metais Pažaislio festivalis tampa vis įvairesnis muzikos žanrais, nors jo pagrindas išlieka nepakitęs, – klasika. Mums, festivalio sumanytojams, rengėjams, kūrėjams, labiausiai rūpi jaunimas, Garbaus amžiaus žmonės jau žino kelią į koncertų sales. Ačiū jiems. O jaunimą dar reikia patraukti, sudominti grožiu.

Gaila, kad daugelyje šeimų tokio poreikio jaunimas neišsiugdo. Pagaliau, Lietuva – ne Japonija, kur per savaitę mokyklose būna (bent jaunesnėse klasėse) kasdien po muzikos pamoką. Pas mus viena švietimo reforma keičia kitą, bet muzikai, kultūrai neatsiranda daugiau vietos mokyklų programose.

– Tai Pažaisliui dar reikėtų priskirti ir savotišką muzikinio auklėjimo, kultūrinės brandos stiprinimo misiją?

– Tikrai į tai nepretenduojame, šio festivalio misija – skleisti geros muzikos grožį, juo praturtinant klausytojų gyvenimus. Ir tą, tikiu, jis puikiausiai atlieka. Gera, jog tie, kurie įžengia į Pažaislio skambančią erdvę, paskui, festivaliui pasibaigus, jau lieka užsikrėtę muzikos bacila. Todėl prasidėjus įprastiniam koncertų sezonui, nuo rudens iki ateinančios vasaros, jie susiranda geros muzikos lankydamiesi Kauno filharmonijoje.

– Tarp trokštančiųjų tos muzikos gausu solidesnio amžiaus klausytojų, kurie dėl jos į Pažaislį susirenka, nepaisydami uodų, taikančių cvaktelėti sėdint žiūrovų eilėje (gal netgi ant pievoje pasitiesto apkloto prigulus), o kitais kartais – lietingą dieną vandens čiurkšlėms nuo skėčių sruvenant ant pečių. Bet kokiu oru ištikimoji Pažaislio publika laukia įdomių susitikimų su muzika.

Ir nors Jūs festivalio organizavimą jau senokai perdavėte kitiems vadybininkams ir kūrėjams, galite iš savo patirties pasakyt, ar sunku surengti Pažaislio muzikos šventę, kad publika niekada ja nenusiviltų?

– Man pačiam įdomu, kaip į tą klausimą atsakytų dabartinis festivalio meno vadovas, garsus tenoras Edgaras Montvidas ar Pažaislio festivalį jau ne vienerius metus rengiančios viešosios įstaigos direktorė Giedrė Mikaitienė. Nors jų veikla šiuose baruose yra gerokai trumpesnė, nei maniškė, manyčiau, vienodai pripažintume, kad mūsų publikos muzikos poreikis yra žymiai išaugęs. Todėl Pažaislio festivalio programos sudarymas išties visada reikalauja daug darbo ir pastangų.

Per savaitę ar mėnesį nei programą suderinsi, nei atlikėjus iš artimesnių ar gerokai nuo Lietuvos nutolusių kraštų pasikviesi. Todėl organizacinis darbas tęsiasi visus metus, nuo vieno festivalio pabaigos iki kito pradžios. Jei dar tiksliau, – žvelgiant ir į tolimesnę perspektyvą. Nes atlikėjai, kuriuos norima pasikviesti į Pažaislio festivalį, bent keliems metams į priekį patys gali turėti susidėlioję kūrybinius planus. Viską reikia derinti, aptarti, derėtis.

Žinoma, festivalio programos „dėlionė“ priklauso nuo norimų jame pristatyti kūrinių ir nuo rėmėjų, nuo šiam renginiui sukaupto biudžeto. Reikia ir muzikinių, ir buhalterinių žinių. Tarkim, gali Pažaislio festivalis atvežti į Lietuvą Vienos orkestrą, ir tai būtų išskirtinis, grandiozinis projektas, bet…jis suvalgytų visą biudžetą, ir festivalio neliktų. Todėl tenka rinktis ką nors kito, nebūtinai paprastesnio, greičiau – įvairesnio.

Jei renginys jau įgijęs gerą reputaciją, tai žvaigždės mielai į jį atvažiuoja. Ne apie tuos šiuo atveju kalbu, kuriems kažką televizijoje suvapėjus, jau skubama suteikti žvaigždės rangą. Tikiu, kad žvaigžde turi teisę vadintis tas, kas kitiems rodo kelią. Pažaislio publika iki šiol ir matė, ir girdėjo nemažai žvaigždžių, neabejoju, ateityje jų dar daugiau bus.

Iki šiol festivalio tradicinėse erdvėse, kurios jau apima daugelį mūsų šalies vietovių, buvo surengta netoli 800 koncertų. Juose dirigavo apie 100 batutos meistrų, griežė per pusšimtį simfoninių ir kamerinių orkestrų, dainavo daugiau nei 30 chorų. Daugybė žymiausių pasaulio muzikantų, išskirtinės programos, žiūrovų dėmesys ir meilė paskatino tam tikras muzikines tradicijas bei siekį kuo plačiau skleisti kultūrą po Lietuvą.

Birželio 3-ąją pradedamajame festivalio koncerte muzikuos Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas). Šiame koncerte pristatysime išties unikalų solistų duetą – sopraną Pumezą Matshikizą ir bosą – baritoną Keviną Shortą.

Tą patį festivalio pradžios vakarą toli nuo Pažaislio esančioje kitoje festivalio erdvėje rietaviškiams gros Lietuvos kariuomenės orkestras (meno vadovas mjr. Egidijus Ališauskas), Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine Orbelian, JAV, vadovas Algimantas Treikauskas), dainuos solistės Joana Gedmintaitė (sopranas) bei Agnė Stančikaitė (sopranas). Į pastarąjį koncertą bilietų pirkti niekam nereikės. Iš 36-ių šiemetinės Pažaislio vasaros muzikos šventės programos projektų 9-i bus nemokami.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA