Spalio 16-oji prie Alytaus esančiuose Miklusėnuose prasidėjo neįprastai. Iš pradžių gyventojams į akis krito dangų tiesiog užkloję juodi dūmai, o vėliau gyvenvietėje pradėjo marširuoti policijos automobiliai, kurie per garsiakalbius gyventojus įspėjo likti namuose ir užsidaryti visus langus. Dabar kaimas pamažu bando sugrįžti į įprastą ritmą – žmonės grėbia lapus, pjauna vejas ir tikisi, kad taip bent iš dalies apsivalys nuo ant žemės paviršiaus nusėdusių kenksmingų dalelių.
Trečiadienį popiet Miklusėnuose buvo tylu. Vietomis kiemuose matėsi lakstantys keturkojai, kitur – pamažu aplinką tvarkantys gyventojai. Kaimas nuo praėjusios savaitės trečiadienį užsiliepsnojusios įmonės „Ekologistika“ nutolęs mažiau nei 5 kilometrus, o tai reiškia, kad nuo paties gaisro židinio, iš kurio veržėsi sveikatai pavojingi degančių padangų dūmai, gyventojus skyrė vos kelios minutės kelio automobiliu.
Dauguma pasiliko kaime
Tik atvykę į Miklusėnus sutikome savo kieme plušančią senyvo amžiaus porą. Benediktas po kiemą stumdė žoliapjovę, tačiau užkalbintas trumpam darbą sustabdė.
Paklaustas, ar išsigando dėl pašonėje kilusio gaisro, vyras tik nusijuokia. Sako, tokiame amžiuje jau niekas nebaisu.
„Nu mūsų amžiuj ar baisu? – nusijuokia. – Ne. Na taip, jautėsi. Kai dūmai atėjo, tai jautėsi smarkiai, kvapas didelis. Bet praeina priklausomai nuo vėjo krypties“, – kalba senolis.
Bet išvykti, sako, niekur nenorėjo. Pajutę aitrų dūmų kvapą su žmona užsidarė namuose ir nekišo nosies į lauką.
„O kur iš namų? Nors yra, buvo kur, bet namuose vis tiek geriausia. Uždaryti langai, viskas, kvapo namuose nebuvo. Į lauką nėjom visiškai“, – tikina pašnekovas.
Juodi dūmai, pamena Benediktas, jau pačią gaisro dieną dangumi plaukė tiesiai virš jų namo. „Ryte atsikėlę pamatėm. Čia pro mus kaip tik praėjo tie pagrindiniai, pirmutiniai dūmai. Paskui tik pranešė, per radiją sužinojom. Jeigu dūmai, tai, vadinasi, kažkur gaisras, o kur ir kas, niekas nežinojo“, – kalba vyras.
Čia į pokalbį įsijungia ir Benedikto žmona Ona: „Kaip galima nesuprasti tokius dūmus pamačius. Ir per televiziją dabar visą laiką rodo. Kaip mes nesuprasim, aš jau nuo nakties trečios valandos mačiau. Pirmą dieną, čia buvo trečiadienio naktis, jautėsi tas kvapas. Dūmai ėjo virš mūsų namo, tamsūs juodi dūmai.“
Moteris sako, kad, nors Vilniuje gyvena poros vaikai, o ir miške yra sodyba, namų palikti nenorėjo. Juokiasi, kad tai esą nebūdinga jos charakteriui.
„Nenorėjom. Mes turim ir sodybą miške, ir mergaites Vilniuje. Tada gal ketvirtadienį išvažiavome apsipirkti, man reikėjo batono, pieno. Grįžau ir liūdna pasidarė. Atrodo, tas namas toks liūdnas, pilna tų lapų. Visada juk apsigrėbdavom“, – susimąsčiusi atsidūsta Ona.
Ją iš karto puola raminti Benediktas: „Nu kaip yra, taip yra, nieko nepakeisi.“
„Namas namu, o dėl savo sveikatos nebijojot?“ – teiraujuosi sutuoktinių.
„Man buvo liūdna dėl namo ir aš pagal savo charakterį negalėčiau, būtume vieną, gal dvi paras ir vėl turėtume atgal grįžti. Čia mūsų dauguma neišvažiavo“, – savo sprendimą pagrįsti bando Ona.
Rado leisgyvių lervų
Senolių namo kieme – ir daržas, ir šiltnamis. Kaip pasakoja Benediktas, daržovių augina nedaug, tik savo reikmėms. Laimei, sako jis, iki gaisro visas derlius jau buvo nuimtas. Ar ir toliau galės auginti daržoves ir kaip greitai, miklusėniškiai sako nenumanantys, tačiau dėl to labai nesijaudina.
„Negalėsim, tai negalėsim. Užsėsim žolę. Netikiu, kad negalėsim. Nusigrėbėm pačius blogiausius (lapus – DELFI), davė seniūnas maišą. O dabar gal jau nebus nei dūmų, nei tų kietųjų dalelyčių, jau gal ten baigia užgesinti“, – vylėsi Ona.
„Tik kokios pasekmės gali būti? Čia juk ne tuoj pat pasireikš, jūs patys suprantat. Tos maskės nieko neapsaugo. Dūmų tai čia nėra, o jeigu yra tos sieros ar kokių kitų medžiagų, tai jos po keleto metų pasireikš“, – pridūrė moteris.
Pašnekovai pasakoja, kad pirmomis gaisro dienomis, jau po to, kai policijos pareigūnai per garsiakalbius pranešė apie pavojų, išeidavo tik pašerti gyvūnų, tačiau vėliau ir šių į lauką nebeleido.
„Atvirai pasakius, mes čia taip smarkiai ir nejautėm. Visą laiką sėdėjom namuose, nevažiavom nei pas vaikus, nei pas gimines. Į lauką išeidavome tik vištas palesinti ir šunį. Paskui ir tuos uždarėm į ūkinį“, – sako Ona.
Tiesa, senoliai abejojo, ar informacija apie tikrąją oro taršą nebuvo nutylėta. „Iš kur mes galime žinoti, ar teisybę kas pasakys?“ – retoriškai klausė Benediktas.
„Manot, nepasakys?“ – klausiu. „Man atrodo, kad ne. Nežinau, juk ne mes tikrinam. Tarša didelė, bet o ką daryt“, – ramiai atsako vyras.
Savo ruožtu Ona net ir šioje situacijoje bando įžvelgti pliusų. Teigia, kad į orą patekusios kenksmingos medžiagos greičiausiai išnaikins dirvos parazitus. Kaip tikina, šiandien grėbdama lapus jau rado tris leisgyves karkvabalių lervas. Svarsto – gal paveikė gaisras.
„Niekada netikėjom, kad čia taip atsitiks, aš net nežinojau, kad tokia gamykla visai prie šono yra. Ten turbūt buvo netvarka. Praktiškai neturėjo čia jos būti, kur nors pakrašty, ne mieste“, – mintimis dalijosi Ona. „Vis dėlto aštuonias dienas gesina ir dar neužgesino. Kas tikėjosi? Niekas“, – jai paantrina ir vyras.
Mano, kad tikrieji duomenys buvo nutylėti
Toliau keliaudami po kaimą kitame kieme sutikome Laimą. Nors iš pradžių moteris teigė nenorinti kalbėti, vėliau išliejo širdį. Laima sakė, kad tai pirmoji diena, kai ji iš namų išėjo pasižvalgyti kieme, pasitvarkyti.
„Taip tai laukan nėjom, tik šiandien išėjau apžiūrėt. Pavaliau šulinį, mašiną, tai vajezus. Pamatytumėt, koks vanduo. Nuėjau, išploviau balkoną, nusinešiau vandens kibirą, pusę išvaliau ir viskas – visas juodas. Matot, namo kokios lentutės pajuodusios. Vasarą buvom nusiplovę.
Aišku, mes čia labiausiai nukentėjom, bet mieste irgi buvo. Aš važiuoju į miestą dirbti, tai šeštadienį visas miestas buvo rūke. Daugiausia į šitą pusę ėjo, bet užteko visiems. Tikrai gavom didelę nuodų dozę. Bėda. Baisi nelaimė. Nežinau, kas čia kaltas, bet tikrai baisi bėda. Jeigu čia tyčia kažkas padarė, tai be smegenų žmogus“, – kalbėjo moteris.
Pašnekovė pasakojo, kad iš gaisravietės kylančius juodus dūmus ji trečiadienio naktį matė savo akimis, nes po naktinės pamainos iš darbo važiavo namo.
„Aš mačiau tą gaisrą, tik nesupratau, kas dega. Paskui įsijungėm televiziją ir tik tada sužinojom, kas iš tikrųjų dega. Mes net nežinojom, kad čia yra tokia Baltijos šalyse didžiausia kažkokia perdirbimo vieta. Nieko nežinojom. Kažkur už miesto turėtų būti, taigi negalima šitaip“, – piktinosi moteris.
Nors viešai daug buvo kalbėta apie pagalbą gyventojams, Laima tikina jos nepajautusi ir sako, jog situacija viešojoje erdvėje buvo pagražinta.
„Žinokit, niekas čia nieko neinformavo. Čia pasakoja, kad rūpinasi žmonėmis, aš vieną kartą policijos ekipažą mačiau, ir viskas. Pasakė, kad negertume iš šulinių vandens ir, jei yra galimybė, išvyktume kur nors. O paskui sako, kad jie čia patruliuoja, žiūri. Nė vieno ekipažo nemačiau, ką jie čia meluoja“, – stebėjosi moteris.
Jos neįtikino ir Aplinkos apsaugos agentūros pateikiami oro taršos matavimo rodikliai: „Niekam čia nerūpi. Kai jie matavo, ar oras užterštas, ar ne, tai melavo. Jaučiu, čia tikrai būtų buvęs chaosas. Tikrai tikrai ne taip buvo. Čia nesąmonė.“
„Manot, tikrieji duomenys buvo nuslėpti?“ – tikslinuosi.
„Be abejo, kad taip. Matuoja kažkur, kur vėjas į kitą pusę pučia. Tai jūs matuokit iš tikrųjų. Aš kiekvieną vakarą važiuodavau į darbą, tai grynai kaip kokiam rūke, nieko nematyt“, – įsitikinusi pašnekovė.
Iš užsienio paskambinusios dukros verkė į ragelį
Laima, paklausta, ar nenorėjo laikinai dėl saugumo išvykti iš namų, atsako: „O kur važiuot? Nežinau, čia tragedija. Kažkas baisaus.“
Tiesa, moteris pripažįsta, kad į kaimo pusę sklidusių teršalų poveikį pajautė savo kūnu – užgulė kvėpavimo takus.
„Suprantat, mano nosis jautri. Ir kosėt norisi, bet nosis tai iš viso. Atrodo, kad dūmai jau nesmirda, bet vis tiek gerklę peršti. Pirmom dienom nesijautė, turbūt vėjas į kitą pusę buvo ir kilo kažkaip aukščiau, o paskutines dienas labai jautėsi“, – tikino pašnekovė.
Tačiau, kaip sako, pati nei gaisro išsigando, nei dėl savo sveikatos labai išgyveno, tik džiaugėsi, jog kartu negyvena vaikai.
„Nei aš išsigandau, nei ką. Aš tik džiaugiausi, kad vaikai užsieny yra. Anūkė maža gimusi. O aš tai neišsigandau, ką darysi. Tikrai didesnė baimė kūdikiams, nėščioms moterims, o mums tai čia ką.
Ryte paskambino viena dukra. Viena gyvena Norvegijoj, kita – Anglijoj. Paskambino, sako, kas ten darosi. Joms iš viso baisu, net verkė mergaitės. Sako, skriskit pas mus. Atsakiau, kad dirbt reikia“, – pirmąją gaisro dieną prisiminė Laima.
Niekur iš namų nepatraukė ir maždaug 10 metų Miklusėnuose gyvenantis Arūnas. Jį sutikome savo namų garaže remontuojantį automobilį.
„Šiaip išvažiuodavau į kaimą, bet miegot grįždavau čia. Kažkiek išgąsdino, bet kad labai, tai ne. Bala žino, kaip čia bus toliau, žiūrėsim“, – sakė vyras.
Paklaustas, kodėl nenorėjo bent kuriam laikui evakuotis, pašnekovas atsakė, kad namuose turėjo darbų.
Manė, kad keistas debesis
Arūnas tikino, kad netrukus po to, kai padangų perdirbimo įmonėje kilo gaisras, vedžiojo šunį. Iš pradžių, sako jis, pamanė, kad į dangų kylantys tiršti ir lyg anglis juodi dūmai – keistos formos debesis.
„Tą rytą, gal 6.10, vedžiojau šunį. Dar buvo tokia prieblanda, žiūriu, iš tos pusės toks lyg juodas debesis. Galvoju, kodėl jis toks siauras. Paskui, kai jau prašvito, mačiau, kad iš ten kyla. Iš pradžių tas juodas dūmas kilo į viršų. Kilo ir nuėjo viršum, gal vėjas buvo didesnis, o dabar, kai smilko, tai viskas ėjo po apačia. Užsidarydavom langus, duris ir išgyvenom tas dienas.“
Pasiteiravus, ar nesibaimina dėl išsiskyrusių nuodingų medžiagų poveikio sveikatai, Arūnas nusijuokia: „Ir baisu, ir nebaisu. Ką darysi, nesikraustysi juk iš čia.“
Iš kalbintų miklusėniškių iš namų buvo išvykęs tik Antanas. Jį taip pat sutikome kieme pjaunantį žolę. Pagalvojau, kad, matyt, visi kaimo gyventojai kiek pajėgdami stengiasi nors truputį apsivalyti aplinką.
Vyras teigė, kad patraukė į Vilnių, pas dukrą. Darbe pasiėmė kelias laisvas dienas ir sostinėje prabuvo nuo šeštadienio iki pirmadienio, tačiau svarsto, kad galbūt iš kaimo sprukti reikėjo ir anksčiau – trečiadienį, vos kilus gaisrui.
„Gyvenimas iš tikrųjų buvo paralyžiuotas. Iš po nakties (trečiadienio – DELFI) ryte tiesiog nebuvo kuo kvėpuot, buvo toks smogas, kaip tirštame rūke. Taip gyvenom.“
Paklaustas, ar žinojo, jog kaimo pašonėje yra tokia didelė padangų perdirbimo įmonė, Antanas greitai atsako: „Net viduje buvęs. Senokai žinojau, gal pusę metų tai tikrai, kad tokia yra. Mūsų nenaudai.“
Vyro tikinimu, jau ir tuomet, kai lankėsi šioje įmonėje, ten buvo visiškas chaosas: „Viduje labai žiauriai. Labai blogai. Darbininkų gal atlyginimas netenkino, ten tragedija. Visur nešvaru, kalnai tų padangų, į šonus išmėtyta. Ten nereali tvarka buvo. Didelis bardakas.“
Kartais oro tarša normas viršijo ir 10 kartų
DELFI primena, gaisras Alytaus padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilo praėjusio trečiadienio naktį.
Penktadienį gaisras lokalizuotas, tačiau ugniagesiai įvykio vietoje dirba ir toliau, nes padangos gaisravietėje dar smilksta. Vėjo nešami teršalų debesys pavojingi žmonių sveikatai ir gamtai. Ekstremali situacija paskelbta Alytaus mieste ir Alytaus rajone.
Nors pirmąsias tris gaisro dienas oro taršą matuojanti Aplinkos apsaugos agentūra skelbė, kad oro tarša Alytuje ir jo apylinkėse neviršija normų, ketvirtąją gaisro dieną pranešta, kad Miklusėnuose oro tarša leistinas normas viršijo keturis kartus, o šeštąją gaisro dieną nukrypimas nuo normos kartais būdavo ir 10 kartų.
[galerija kiek=”32″]
Nuo antradienio Miklusėnuose, kaip skelbė rajono savivaldybė, pradėti vykdyti gatvių valymo darbai. Specialia technika su vakuumine šluota buvo plaunamos ir siurbiamos gatvių dulkės, kietosios dalelės.
„Taip pat noriu paprašyti gyventojų, kad nenaudotų lietaus vandens, nes jame gali būti kietųjų dalelių“, – kalbėjo A. Vrubliauskas. Rajono savivaldybė skelbė, kad padidėjus oro taršai nemažai gyventojų iš Miklusėnų buvo išvykę, kiti esą informuoti, kaip elgtis.
Rajono mero teigimu, gyventojams buvo duota vandens ir respiratorių. Alytaus seniūnas Kęstutis Tumynas anksčiau ELTAI sakė, kad miklusėniškiams trūko kvalifikuotų specialistų informacijos, o teikiama buvo neaiški.
„Neaišku, kokios medžiagos pasklido ir, svarbiausia, kokią jos įtaką darys sveikatai“, – sakė seniūnas.
Kol rajone nebus atšaukta ekstremali padėtis, Alytaus rajono ekstremalių situacijų komisija gyventojams draudžia deginti augalinės kilmės atliekas – lapus, šakas ir pan.
Daugiau naujienų skaitykite čia
