„Kas vyksta Kaune“ redakcijos diskusija: kokio turinio iš mūsų nori skaitytojai? – Kas vyksta Kaune

„Kas vyksta Kaune“ redakcijos diskusija: kokio turinio iš mūsų nori skaitytojai?

R. Tenio nuotr.

Technologijos keičia daugelį nusistovėjusių gyvenimo sričių, tarp kurių – ir žiniasklaida. Socialinių tinklų iškilimas iš esmės transformuoja žiniasklaidos vartojimo įpročius, todėl šiuolaikinė žurnalistika susiduria su naujais iššūkiais ir yra priversta keistis. Apie tai, kokia yra šių laikų skaitmeninė regioninė žiniasklaida, apie iškilusius sunkumus ir postūmį dar labiau atsinaujinti – portalo „Kas vyksta Kaune“ redakcijos žurnalistų diskusija.

Diskusija apie žurnalistiką ir darbo pobūdį tarp kolegų žurnalistės Rasitos Kunikauskaitės, portalo vyr. redaktorės pavaduotojo, žurnalisto Dominyko Biržiečio, vyr. redaktorės, žurnalistės Brigitos Sabaliauskaitės ir portalo fotografo Roko Tenio užvirė iškėlus esminį klausimą: kas žurnalistika yra kiekvienam iš mūsų?

R. Kunikauskaitė: Man žurnalistika siejasi su faktais, objektyvumu, visuomenės interesu, su greitumu, nes negali būti lėtas ir, liaudiškai tariant, žabalioti, viską turi daryti čia ir dabar, tad tai reikalauja aštraus proto.

D. Biržietis: Bet ką tu išvardijai, tai iš esmės nusako ir mokslo sferą, kur pagrindinis kriterijus – faktai, jų pagrįstumas ir verifikacija.

R. Kunikauskaitė: Kas tada žurnalistiką skiria nuo mokslo?

D. Biržietis: Komunikacija, jos platumas. Žurnalistika suinteresuota tą pranešimą išskleisti žmonėms, savo skaitytojams. Mokslui komunikacija yra antraeilis dalykas.

R. Kunikauskaitė: Bet pagal tave tada žurnalistinis turinys panašus į socialinių tinklų, kur visi turi plačias galimybes komunikuoti.

D. Biržietis: Taip, bet žurnalistika yra formalizuotas komunikacijos būdas, tu turi remtis…

B. Sabaliauskaitė: Taisyklėmis.

D. Biržietis: Etikos kodeksu, Visuomenės informavimo įstatymu, nuo kurio praktikoje kartais ir nukrypstame.

B. Sabaliauskaitė: Bet stengiamės, prisilaikome tų taisyklių.

D. Biržietis: O šiaip žmonės, kurie turi priėjimą prie socialinių tinklų, nėra niekaip suvaržyti, išskyrus to socialinio tinklo politiką.

B. Sabaliauskaitė: Na taip. Mano galva, žurnalistika yra toks tarsi vertėjas tarp vienų visuomenės narių, kurie komunikuoja, jų kalbą pateikiant kitai visuomenės daliai suprantama kalba.

Tada dar yra daroma tam tikra atranka, kas svarbu, kas nesvarbu, na, čia tokia kaip ir funkcija tarpininko. Bet kadangi visi daug komunikuoja tiesiogiai, mes išeiname panašūs tarpininkai kaip, pavyzdžiui, kelionių organizatoriai. Teoriškai juk žmonės ir patys gali nusipirkti bilietus, užsisakyti viešbučius, atrodytų, kam tas organizatorius iš principo, bet yra atvejų, kuomet jis labai reikalingas. Čia panašu, sakyčiau.

D. Biržietis: Galima sakyti, esame žmonės, kurie turi tam tikrų įgūdžių geriau gaudytis informacijos labirintuose, todėl galime suorganizuoti savotišką turą skaitytojams.

B. Sabaliauskaitė: Taip, kad ne viską tau tektų aplankyti, kas žemėlapyje surašyta, o yra žmogus, kuris tiesiog atrinko tam tikras lankytinas vietas, kaip ir mes atrenkame naujienas. Įvykių, naujienų yra šimtai tūkstančių ir mes nusprendžiame, apie ką kauniečiams svarbiausia šiuo momentu, šią dieną sužinoti.

Portalo „Kas vyksta Kaune“ vyr. redaktorė, žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė / R. Tenio nuotr.

R. Kunikauskaitė: Kalbant apie informacijos labirintus, aš manau, kad mums juose susigaudyti padeda ir įvairūs ekspertai, nes iš jų gauname informaciją, įžvalgas, sužinome problematiką, juk ne patys sugalvojame, kokia informacija dalintis.

B. Sabaliauskaitė: Taip, ne patys. Mes atrandame tas ekspertines nuomones, kuriomis galime pasitikėti.

D. Biržietis: Bet aš manau, kad žurnalistas neturi visiškai nusišalinti ir būti tik informacijos perdavinėtoju. Jis turi savo protą, gali pastebėti dalykus ir parodyti tą įžvalgą.

R. Kunikauskaitė: Bet tada kaip su objektyvumo kriterijumi?

B. Sabaliauskaitė: Na, žinai, objektyvumas ir yra, kai žurnalistas girdi visų nuomones, jis įsigilinęs į nuomonių įvairovę, todėl gali labiausiai pajausti tam tikrą konsensusą. Nes nuomonių visada būna įvairiausių – gali būti super kontroversiškų, bet tada žurnalistas žiūri, kiek taip kontroversiškai į temą žiūrinčių žmonių, pavyzdžiui, tik 10 procentų, ir atitinkamai jaučia tas proporcijas. Mes nesame tas pertransliuotojas, ką visi galvoja, tiesiog bandome atrasti subalansuotą požiūrį.

Na, gerai, pašnekam apie objektyvumą. Ar išvis įmanoma, kad koks nors žmogus būtų objektyvus?

D. Biržietis: Neįmanoma, deja.

B. Sabaliauskaitė: Aš irgi taip manau. Tai kaip siekiamybė, o gebėjimas išlikti nešališkam yra profesionalumo kriterijus.

D. Biržietis: Mes turime selektyvų ryšį su tikrove – negalime aprėpti visos realybės. Bet kokiu atveji ji reiškiasi ribotai, pagal tai, ką mūsų akis gali pamatyti, ausis – išgirsti. Negalime girdėti visko, kas vyksta pasaulyje vienu metu.

B. Sabaliauskaitė: Nebent tiktai stengtis priartėti, kuo daugiau pamatyti pusių, ar ne?

D. Biržietis: Komunikacijos įrankiai irgi yra selektyvūs, nes jie turi subtilų ryšį su jusle. Nuotrauka mums pateikia realybės atvaizdą, dalį tikrovės, lygiai taip, kaip ir mes tik dalį jos galime matyti.

B. Sabaliauskaitė: Taip, mes tikrai subjektyvūs. Tarkim, kad ir Rokas („Kas vyksta Kaune“ fotografas – aut. past.) – jis pats pasirenka, ką fotografuoti, kokiu kampu rodyti tą realybę. Taip pat jis negali nuvažiuoti į visus Kauno renginius, todėl arba pats renkasi, arba redakcija nusprendžia, ką fotografas aplankys. Vadinasi, mes vėlgi neatstovaujame kažkurioms grupėms, kurios organizavo tuos renginius ir jie gal buvo įdomūs. Bet pagal ką būtent atsirenkame naujienų svarbą?

R. Kunikauskaitė: Stengiamės rinktis tuos, kurie pritraukia daugiausia žmonių arba atsirenkame pagal aktualumą kauniečiams.

D. Biržietis: Bet tą aktualumą galime ir sukurti arba primesti, kad tai yra aktualu. Jeigu norime, kad įvykis skaitytojui taptų svarbus, net jei tai nėra daug žmonių pritrauksiantis renginys, apie jį parašome ir tai tampa didesnio masto aktualija.

B. Sabaliauskaitė: Vadinasi, mes ne tik esame tie, kurie pertransliuojam žinutes kitiems, darome atranką, kurios žinutės svarbios, bet dar ir patys kuriame naujienas.

D. Biržietis: Naujiena apskritai yra sukurtas dalykas, kitaip įvykiai tiesiog rutuliojasi tikrovėje. Naujiena yra grynai žurnalistinis terminas, tai yra tam tikru būdu apdorota informacija.

B. Sabaliauskaitė: Viena iš žurnalistikos funkcijų yra ta, kad įvykius padarome naujienomis. Bet suprantate, kodėl mūsų vaidmuo kaip žurnalistų taip smarkiai šiame amžiuje nublanko – tarsi perdavėme iniciatyvą, dabar naujienos atsiranda socialiniuose tinkluose, nebe mes jas kuriame, nebeturime to, kaip pasakyti, naujienų monopolio.

R. Kunikauskaitė: Taip, dažnai pirmiausiai pastebime naujienas socialiniuose tinkluose…

Portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai Rasita Kunikauskaitė, Dominykas Biržietis ir Gustė Baluckaitė / R. Tenio nuotr.

B. Sabaliauskaitė: Gal net dažniausiai… Naujiena pirmiau atsiranda viešoje erdvėje, tada mes apie ją parašome, bet nebesame pirmieji. Manau, labai svarbu užfiksuoti tą virsmą – pripažinti sau, kad šioje vietoje praradome iniciatyvą ir tada žiūrėti, kokiuose kituose dalykuose galime būti stiprūs. Kaip jums atrodo?

D. Biržietis: Tiesos atpažinime, žinoma. Socialiniuose tinkluose paskleista informacija gali ir neturėti atramos tikrovėje, taip pat ji gali būti specialiai klaidinanti ar tendencinga.

B. Sabaliauskaitė: Dabar galbūt labai svarbu stiprinti tą pertikrinimo ir patikimumo funkciją. Bet čia vėl prieštarauja greičiui. Tarsi mums daro spaudimą, kad viską turime daryti greitai, bet tada nebelieka laiko patikrinti, tai kaip čia rasti balansą?

D. Biržietis: Reikia sau nusibrėžti, kam suteikti prioritetą. Arba pasirinkti, kur gali būt greitas ir ne toks tikras, o kur negali.

B. Sabaliauskaitė: Ir kaip jums atrodo, kur privalome būti greiti?

D. Biržietis: Informuodami apie avarijas, nelaimes, nes tokios naujienos labai greitai susidėvi. Nereikia daug pastangų, kad gautum tokią informaciją, o jeigu mikliai nepadarai tos naujienos, padaro konkurentai ir visi paskaito kitur.

B. Sabaliauskaitė: O kas mums dar gali padėti vystyti patikimumą?

D. Biržietis: Reikia užsitikrinti saugumą savo sistemose.

B. Sabaliauskaitė: Ką turi omeny, sakydamas saugumą?

D. Biržietis: Kad nebūtų įsilaužimų, nes tai diskredituoja mūsų patikimumą, nors ir demaskuojame tą netikrą naujieną. Bet jeigu tai kartojasi – kenkia kanalo reputacijai.

B. Sabaliauskaitė: Taip, žmonės tada pradeda nepasitikėti mumis, nors ir supranta, kad tai ne vien mūsų problema, bet ir valstybės, kuri turėtų siūlyti žiniasklaidai sprendimus, kaip didinti savo saugumą. O kas dar mūsų patikimumui kenkia?

R. Tenys: Ne viskas nuo mūsų priklauso, vis tiek dauguma apibendrina žiniasklaidos kanalų visumą. Tarkim, „Delfi“ ar „15min“ parašo kažką, kas sukelia nepasitenkinimą, tai kartu tas negatyvas krinta ir ant mūsų. Šiaip žmonės labiausiai pyksta dėl klaidinančių, bet kokia kaina skatinančių skaityti antraščių, dėl klaidų, netikslumų straipsniuose.

Portalo „Kas vyksta Kaune“ fotografas Rokas Tenys / D. Biržiečio nuotr.

B. Sabaliauskaitė: Taip, bet mes visų kitų kaip ir nelabai pakeisime. Ką galime patys sau pasisakyti, kažkokius iššūkius, uždavinius? Kaip galėtume didinti savo kanalo patikimumą?

R. Kunikauskaitė: Galvoju, kad reiktų sumažinti greitai padaromų straipsnių kiekį. Pavyzdžiui, buvo toks eismo įvykis, kai traktoriui tiesiog nuleido padangą ir jis užtvėrė vieną eismo juostą. Mes su Dominyku diskutavome, ar verta tai aprašyti. Laikiausi pozicijos, kad nereikia, nes tokia menkavertė žinia gali sukelti neigiamą skaitytojų reakciją, Dominykas galvojo, kad reikia, nes tokias žinutes žmonės gerai skaito. Ir tai nuolatinė mūsų darbo dilema.

B. Sabaliauskaitė: Mums visada ta dilema kyla, ar populiarumo siekti, ar vis dėlto to patikimumo. Tarsi apsisprendimo ir iš mūsų pačių reikia, ar esame rimtas kanalas, kuris nesidalija niekais, ar tik einantis lengviausiu keliu ir tiražuojantis visiškai nesvarbią informaciją. Čia yra vienas didžiausių iššūkių.

D. Biržietis: Manau, kol kas balansuojame kažkaip.

R. Kunikauskaitė: Greitos naujienos pritraukia dėmesį, bet dažnai ir neigiamą dėmesį.

B. Sabaliauskaitė: Patikimumą didina mūsų parengti tikri žurnalistiniai straipsniai, kur yra daugiau analizės, faktų, kur daugiau pašnekovų pasisako, yra nuomonių įvairovė. Bet tokiam straipsniui parengti reikia laiko ir resursų. Pašnekėkime dar apie darbo pobūdį, kas portalui „Kas vyksta Kaune“ būdinga?

R. Kunikauskaitė: Būdingiausia, kad rašome apie Kauno regiono naujienas – nesame tarptautinė žiniasklaidos priemonė ir ne visos Lietuvos. Pranešame apie tai, kas daugiau ar mažiau gali būti įdomu kauniečiams.

B. Sabaliauskaitė: Mes orientuoti būtent į tą aktualumą kauniečiui. Ir kaip čia su geromis ir blogomis naujienomis? Žmonės nenori skaityti blogų naujienų, turiu omenyje ne avarijas ir nelaimes, bet kritinius straipsnius. Pastebite šitą?

D. Biržietis: O ką, jie patys sako, kad nenori skaityti?

B. Sabaliauskaitė: Gal ne tiek blogų, kiek kritiškų naujienų nenori matyti, kai mes keliame problemas. Ar atkreipėte į šitai dėmesį? Man toks naujas, visiškai netikėtas žmonių požiūris į žiniasklaidą: auditorija kaip ir nebesupranta, kad viena iš pagrindinių mūsų misijų – kritikuoti.

R. Kunikauskaitė: Aš pastebėjau, kad dažnai būna komentarai „ko jūs čia kabinėjatės ir kas jums netinka“.

D. Biržietis: Bet ne mums netinka, o visuomenei.

B. Sabaliauskaitė: Būtent. Ir kaip turime skaitytojams paaiškinti, kad tokia mūsų funkcija?

R. Tenys: Bet gal nėra jų tiek daug, kuriems nepatinka?

B. Sabaliauskaitė: Ne, žinok, daug. Taigi mes net kauniečio teste pavadinti paniurėliais, ar kuo ten, susiraukėliais. Tie, kurie kritiškai žiūri į pokyčius mieste, yra susiraukėliai.

R. Tenys: Čia labiau kritiškai žiūri dėl straipsnių apie Visvaldą Matijošaitį. Jis yra kaip šventa karvė Kaune. Aišku, toks požiūris pamažu keičiasi, bet kitomis temomis tokių neigiamų komentarų nebūna.

B. Sabaliauskaitė: Tačiau atkreipkite dėmesį, kad nuosekliai dirbdami savo darbą mes tarsi šiek tiek galime pakeisti auditorijų požiūrį, ar ne? Jos gali pradėti palankiau žvelgti į mūsų kritiką ir drauge pačios tapti kritiškesnės.

D. Biržietis: Galbūt neverta kritikuoti menkaverčių dalykų, išlaužinėti dramą, kur jos nėra, nes tai žmones atbukina nuo tikrai rimtų problemų analizės. Koncentruotis reiktų į svarbesnius reikalus – Kaune tikrai yra ką kritikuoti stambiu mastu užuot badžius pirštais į ne vietoje išraustą duobę ar sulūžusį suoliuką. Tai gal ir reiktų to stambaus masto imtis.

Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakcijos susirinkimas/ R. Tenio nuotr.

B. Sabaliauskaitė: Labai gera tavo įžvalga: mažiau kreipti dėmesį į smulkmenas, bet vėlgi, žiūrėk, kodėl mes į tas smulkmenas orientuojamės? Nes apie jas lengviau parašyti. Apie vieną duobę penkis sakinius parašei ir viskas, dar komentarą savivaldybės gavai, o jau sistemiškai aprašyti, kad kažkurios gatvės po tris kartus perasfaltuojamos, reikia knistis, domėtis istorija, reikia laiko. Tai kokia išvada iš viso to?

R. Tenys: Kad reikia daugiau darbuotojų.

B. Sabaliauskaitė: Yes (juokiasi). Reikės perduoti Vaidui (portalo vadovui – aut. past.) (juokiasi). Nes iš tikrųjų nėra kito kelio.

R. Tenys: Kitaip ir liksime tik greitų naujienų portalas. Aš nuvarau, nufotografuoju gatvę, pastatą, Dominykas ar Rasita parašo straipsnį ir tiek žinių…

B. Sabaliauskaitė: O kokia jūsų kaip žurnalistų savijauta ne tik dėl to, ką patys rašote, bet ir mūsų kanalas publikuoja?

R. Kunikauskaitė: Man būna, kad tenka gintis dėl pasipiktinimo antraštėmis mūsų portale. „Ar tu matei, ką parašė tie tavo kolegos, ar tu matei tą antraštę? Baisu.“ Ir tada bandai aiškinti žmogui, kodėl taip tenka rašyti, kad tai didina skaitomumą ir tokie dabar žiniasklaidos principai.

R. Tenys: Būna gal viena antraštė iš dvidešimt bloga, bet pamato tik tą blogą. Manau, tas pats būna ir „Delfi“ portale, ir kituose… Tokia realybė, negalima apsiriboti tik rimtais straipsniais, greitai prarasime populiarumą.

B. Sabaliauskaitė: Taip, ir resursų galų gale neturim tokių, kad galėtume sau leisti publikuoti tik kokybišką turinį.

D. Biržietis: Ir prarastume auditorijos dalį, nes ne visiems to reikia. Turime savo darbus ir ne visi žmonės nori skaityti sudėtingesnio ir ilgesnio turinio straipsnius. Todėl intelektualesnio, rimtesnio turinio kanalai turi nišinę auditoriją, o mums tenka orientuotis į daugumą, nes esame didžiausi Kaune – turime visus aprėpti savo kuriamu turiniu.

B. Sabaliauskaitė: Aš manau, kad čia vienas iššūkių – susiduriame su tuo, kad visuomenė keičiasi, nori iš žiniasklaidos labiau poilsio, laisvalaikio ir atsipalaidavimo bei pramogos. Anksčiau tu tiesiog privalėjai sužinoti tos dienos naujienas, kažką perskaityti, o dabar žiniasklaidą atsiverčiu, bet noriu, kad mane palinksmintų, ką gero parašytų, o problemos… ai, kam man tos svetimos problemos. Čia susiję ir su žmonių pilietine atsakomybe, įsitraukimu į visuomenei aktualias temas.

R. Kunikauskaitė: Bet kalbant apskritai, žiniasklaidos didžiausias iššūkis yra balansuoti tarp tų clickų, tai yra, finansų, nes iš kažkur vis vien jų reikia gauti, ir tikrosios žurnalistikos, kur būtų kalbinami ekspertai, rikiuotųsi ilgi, išsamūs analitiniai tekstai, kurie ir kuria pasitikėjimą, daro mus svarbius.

B. Sabaliauskaitė: Ir nenuleisti rankų ir išlikti žurnalistais, o ne menkavertės informacijos perpublikuotojais. O šiaip, kaip jums atrodo, kodėl svarbu, kad ta žurnalistika išliktų? Nes šiaip spaudimas yra, kad jos gal nelabai kam ir reikia?..

D. Biržietis: Kažkas turi daryti informacijos atranką, kitaip bus chaosas. Manau, kad ši funkcija tik svarbės, nes informacijos sparčiai daugėja.

Portalo „Kas vyksta Kaune“ komanda kūrybinėje stovykloje / R. Tenio nuotr.

B. Sabaliauskaitė: Aš, žinokite, neįsivaizduoju pasaulio, kuriame neliktų žiniasklaidos ir žurnalistų, mano galva, tai būtų didžiulis pralaimėjimas, kuris žmones vestų į visišką sumaištį.

Galiausiai taip gali prasidėti diktatūros, karai, politikų piktnaudžiavimas. Pasižiūrėkime, kas vyksta Rusijoje. Visiškai apvaginėjama valstybė, žmonės. Ir nieks nieko negali padaryti, nes laisvos žiniasklaidos ten nebeliko, na, yra tokia opozicinė, bet labai stipriai užspausta. O dauguma žmonių skaito suredaguotą informaciją, tokią, kokios reikia valdžiai.

D. Biržietis: Nužudo ir nebėra to opozicinio žodžio.

B. Sabaliauskaitė: Taip, nužudo porą žurnalistų ir vėl visi išsigąsta. Tai veda į chaosą, diktatūras, režimus, labai pritarčiau kolegai.

R. Kunikauskaitė: Apskritai, socialiniai tinklai, mus informuoja, sužinome naujienas, bet kiek jų ir nesužinotume, jeigu ne žiniasklaida. Komunikacinis srautas socialiniuose tinkluose yra labai didelis, tas chaosas uždengtų naujienas ir tiesiog jų nematytume, neišgrynintume bei nežinotume.

D. Biržietis: Tai va, reikia tos žurnalistikos.

R. Tenys: Viskas eina geryn ir bus tik geriau.

B. Sabaliauskaitė: Svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai. To vieni kitiems ir palinkėkime.

R. Kunikauskaitė: Dėkoju, kolegos, už įdomų pokalbį.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Šiuolaikinės žiniasklaidos vaidmuo visuomenės sąmoningumo didinimui“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA