Eismo situaciją pagerinti turinčiu Kėdainių tiltu patenkinti tikrai ne visi Kauno gyventojai. „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė komunikacijos specialistės Rūtos Vyžintaitės laiškas, kuriame kaunietė baisisi Vilijampolę ir Marvelę suartinsiančia jungtimi – Santaką esą bjaurosiančio tilto statybas moteris prilygina drastiškai chirurginei procedūrai. Jūsų dėmesiui pateikiame R. Vyžintaitės rašinį, kurį autorė vadina atsisveikinimo laišku Nemuno ir Neries santakai.
Gelžbetonio randas – tokia pirma mintis kyla pamačius būsimą betono ir gelžbetonio tiesę pavadinimu „tiltas“ Nemuno ir Neries santakoje Kaune. Randas horizonte, į kurį vakarais leidžiasi saulė, randas horizonte, į kurį melsdamasis ir kalbėdamas apie ypatingą energetiką 2001-aisiais mandalą išpylė Dalai Lama. Randas horizonte, kokio, dar neužstatyto fabrikais, dangoraižiais ir tiltais, pavydėtų ne vienas pasaulio miestas. Tačiau Kaunas šį horizontą netrukus palaidos net be tinkamų šermenų – tik keli žinomi architektai „Facebook“ paskyrose nedrąsiai pasidalins ironiškais komentarais: „Tilto projekte yra vienas trūkumas: nepažymėta, kur dėti vainikus su kaspinais.“
Bet kas atneš vainikų, jeigu jau rengiant vieną svarbiausių Kauno istorijoje projektų, didžioji dalis Kauno apie jį net nežino? Kas atneš vainikų, jeigu net garsiausi Kauno architektai ir urbanistai savo diskusiją vėl baigia tik tuose pačiuose „Facebook“ komentaruose apsikeisdami drebančiomis žinutėmis apie „nelaukiamą kūdikį“ ir „architekto sąžinę ginant kraštovaizdį nuo pavojingų idėjų“?
O gal ir dabar dar nesupratote, apie ką sukasi kalba? Visa tai – apie apdainuotą, nepaliestą, autentišką, simbolinę Nemuno ir Neries santaką, kuri po naujojo tilto statybos atrodys va taip:
O, paprasčiau tariant, ir taip:
Tilto praktinio poreikio plačiai nediskutuosiu. Tiesiog vienas iš argumentų, kad tiltas taip skubiai statomas „siekiant sumažinti eismo apkrovas senamiestyje“ atrodo netvirtai, žinant, kad:
– Dar šį rudenį Kauno miesto savivaldybės Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas Paulius Keras paskelbė, kad maksimalus Kauno kamščiuose sugaištamas laikas – vos iki dešimties minučių. Tačiau net ši problema turėtų būti dalinai išspręsta pastačius dvi naujas žiedines sankryžas ties P. Vileišio tiltu, Vilijampolėje.
– Gyventojų Kaune tik mažėja. Suprantu, kad planuotis galbūt vaisingą ateitį tikslinga, tačiau Kauno Santaka atrodo per didelė auka būsimoms ir kol kas tik hipotetinėms eismo problemoms.
– Paties tilto idėja per stalčius keliauja net nuo sovietmečio, skeptiškai ją įvertino ne vienos kartos miesto planuotojai, o vienas jų, Kauno ir daugelio kitų miestų bendrųjų planų autorius Alvydas Pranas Steponavičius dalinai dėl šio ginčo atsistatydino iš pareigų. Kažkas ryškiai negerai, ar ne?
– Net jeigu tilto ir mirtinai prireiktų – na, vėl keliasi Napoleono armija per Nemuną ar panašiai – kur alternatyvos apie tiltą kitose, ne tokiose specifinėse vietose? Architektai kampuose vėlgi tyliai šnabžda, kad tokių alternatyvų yra…
– O svarbiausia ir, turbūt, liūdniausia, kad žinome, kaip Kaune baigiasi su „aukokim upes vardan eismo“ projektais. Platusis Mindaugo prospektas, sunaikinęs senamiesčio krantinę (kadaise irgi „vairuotojų džiaugsmas“) – puikus Kauno upinio veido užbetonavimo pavyzdys. O mes dar svaičiojame apie Kauno kaip „senovinio uosto“ įvaizdį. Kur jūs matėte tokį uostą su tiltu ant nosies?
Tačiau gvildenti tilto poreikį būtent šioje vietoje palikime ekspertams. Daug labiau norisi pakalbėti apie diskusijos, kur tai darome, poreikį. Tendencijos krypsta ta linkme, kad netrukus op! ir perkelsime Kauno pilį, „nes, nu, parkingui vietos neužtenka“. Arba Pažaislio vienuolyną, „nes, nu, toks geras kempingas būtų“. O dar žvelgiant į ateitį nurėšim šiek tiek Kristaus Prisikėlimo bažnyčios bokšto, „nes, nu, orlaiviams reikia plentuko, klevukai vairuodami už kryžiaus užkliūna…“
Kodėl kažkoks gelžbetonio griozdas gali taip lengvai atsidurti gražiausiai Kauno vietai ant nosies? Kodėl??? Aiškinamajame rašte apie tiltą net 15-oje vietų yra paminimas žodis „paveldo“. Tačiau viskas okey, nes juk „šiaurinė projektuojamo tilto dalis „tik“ dalinai patenka į nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vizualinės apsaugos zoną“. Na, o „pietinė dalis Užnemunės g. projektuojama už vizualinės apsaugos zonos ribos“.
Bet ar sakralinė, apdainuota Nemuno ir Neries santaka nėra kažkas daugiau nei tik kažkokia „riba“, šalia kurios jau galime daryti, ką norim? Ar jos pakrantės, kuriose kūrėsi pirmieji Lietuvos gyventojai, neturi svarbesnių kontekstų negu „eismo problemos“? Argi tai, kad tik atsitiktinumo dėka išsaugojome neužstatytą slėnį, unikalų kraštovaizdį visoje Europoje, gali būti taip lengvai atiduota?
Turbūt tiksliausiai net į jokius reglamentus netelpantį Santakos stebuklą apibūdino architektas Linas Tuleikis:
Ir, turbūt, tik architektų komanda iš kito miesto (Vilniaus) galėjo taip šaltakraujiškai ir, nesiginčiju, profesionaliai prikišti nagus prie šito Kauno stebuklo. Nes juk, pasak to paties L. Tuleikio, „užduoties kvestionavimas gula ant architekto sąžinės, nes ne visos erdvės pajėgia priimti tai, ko tūlas užsakovas užsinori. Ir nėra kito asmens, tik architektas, kuris galėtų nuo to apsaugoti erdvę. Todėl Vytautas Biekša ir Co, nepaisant tilto estetinės sėkmės, liks atsakingi už tilto grubią invaziją į Kauno istorinę alsavimo erdvę, už barjero sukūrimą Lietuvos susikūrimo lopšiui – Nemuno ir Neries sueigos laisvei.“
Belieka dūsauti žiūrint į milijoninį Kauno dvynį Pitsburgą, kuris kažkaip kilpos ant savo santakos kaklo išvengė – tiltas iškilęs kiek toliau nei planuojama statyti Kaune.
Dėkojame kauniečiams už tai, kad praneša apie aktualius įvykius. Jei ir jūs norite pasidalinti savo informacija ar nuomone apie Kauno aktualijas, rašykite pasinaudoję spec. forma „Pranešti naujieną“ arba per „Facebook“ puslapio privačias žinutes.