Iš miesto šurmulio patraukėme 60 km pietų kryptimi, link Prienų. Įsukome į Nemuno kilpų regioninį parką, toliau dulkėjome miškų keliais keleliais, kol galiausiai privažiavome Nibrių kaimą. Pasukę į Nemuno gatvę, išvydome 2 romius žirgus, tykiai rupšnojančius žolę, kiek tolėliau lesiojo vištos, kakariekavo gaidys, vaikštinėjo užsimiegojęs asilas, o artėjant link sodybos vis garsiau amsėjo haskiai. Tai kauniečių Ramintos ir Kęstučio Zaicevičių ferma, o tiksliau – Nibrių žirgynėlis, kur apgaubia ramybė, harmonija ir sustoja laikas.
Kodėl du miestiečiai nusprendė kardinaliai keisti gyvenimą ir išsikraustyti į kaimą bei įkurti žirgynėlį? Portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia jaukiam pokalbiui.
Fermoje gyvena priglausti gyvūnai
Pirmiausiai Raminta ir Kęstutis Zaicevičiai pakviečia apžiūrėti 10-ties hektarų valdas ant Nemuno kranto ir skuba prisipažinti, jog iš pradžių planavo laikyti vos 2-4 žirgus, tačiau dabar fermoje gyvena jau apie 30 įvairių gyvūnų, gyvenimas virte verda. Namus čia atrado: 9 žirgai (Juodis, Latvė, Snaigė, Kurpė, Estrela, Aura su kol kas bevardžiu kumeliuku ir Lochnesa su kumelyte Lukne), asilytė Sima, 8 vištos (Anzelmutė, Rozalija, Leokadija, Bjanka, Nera, Genutė), gaidys Salvadoras Koko, 6 haskiai (Mochita, Kofas, Aqua, Flora, Lim, Greip), mišrūnas šuo Čakas ir katinas.
Dauguma jų priglausti iš prieglaudų, taip pat išpirkti iš aukcionų ar sergantys iš ūkininkų, dar kiti – prižiūrimi laikinai, kol tikrieji šeimininkai pasiims.
Raminta darbuojasi VšĮ Vaiko ir tėvų centre Kaune „Aš ir mes“, ji yra įtėvių bei globėjų konsultavimo specialistė, dirba su šeimomis, kurios nori įsivaikinti; Kęstutis dirba atsinaujinančių energijos šaltinių inžinerinių tinklų srityje.
– Kaip du miestiečiai atsidūrė kaime, tokiame gražiame rojaus kampelyje?
Jis: Labai paprastai: mes tiesiog nebetilpome mieste, pabandykite bute tilpti su tiek arklių ir šunų!
Ji: Aš nuo 16 m. jodinėju žirgais, iš viso jau penkiolika metų. Gyvenau pas močiutę, ji neleido lankyti užsiėmimų, nes, esą, nemoteriškas sportas, tad lankydavau slapta, o kai nukrisdavau – namo paršlubuodavau nepastebimai.
Teko darbuotis užsienyje: Šveicarijoje – su profesionaliais žirgais, Italijoje dirbau jojimo trenere vaikams bei gide kalnuose su žirgais.
Kaune turėjau 1 žirgą, bet mieste gan brangiai atsieina gardo nuoma, žirgo išlaikymas, o ir būsimas vyras Kęstutis augino 6 haskius name, norint juos pavedžioti, suteikti reikiamą fizinį krūvį, turi pasiimti po 1-2 ir važiuoti į mišką, tai užtrunka. Nuolatinis važinėjimas į darbą, žirgyną, vedžiojant haskius, o ir miesto šurmulys – labai vargina, be to, intuityviai visąlaik traukė į gamtą.
Jis: Atsargiai pradėjome žiūrinėti sodybas už miesto, aplankėme apie dešimt ir netyčia užklydome į Nibrius. Supratome, kad iš čia niekur nebenorime išvažiuoti.
Ji: Sodyba buvo mano svajonė. Nibriuose iškart pajutome šios vietos ramybę, atsipalaidavimą, sukūrėme viziją, kad žirgai ir šunys galėtų čia komfortiškai gyventi ir išlaikyti save teikdami paslaugas. Nieko nelaukdami pardavėme būstą Kaune ir jau beveik 1 m. esame kaimiečiai.
Iki sutikdama būsimą vyrą, nebūčiau drįsusi patikėti, kad galima padaryti tokias permainas gyvenime! Sunku buvo paaiškinti šeimai, kodėl parduodi suremontuotą būstą su burbuline vonia ir važiuoji gyventi į lūšną su įlūžusiu stogu, be elektros ir vandens. Spaudimas – didelis. Labai pasisekė, kad mano vyras labai stiprus ir mane palaikė.
Sodyba į kurią įsikėlėme buvo pastatyta tarpukariu, pastaruosius 20 metų – apleista, visiškai sugriuvusi, pastatai avarinės būklės, į vidų lijo lietus, vyras kartą įžengęs net įlūžo į grindis, viskas apaugę vijokliais, dilgėlės stiebėsi į padanges… Skubiai ėmėmės darbų: per mėnesį sutvarkėme trobos pagrindinį kambarį, įsikūrėme. Tiesa, dar stigo elektros, karšto vandens, visą vasarą gyvenome be šaldytuvo. Elektrą įvedė tik po pusmečio – gruodį ir jau per Šv. Kalėdas džiaugėmės šventinėmis lemputėmis. Atšilus orams, mano vyras per 4 mėn. pastatė naują nedidelį namą, dabar jame ir gyvename.
– Nibriuose visai neseniai atšokote savo vestuves?
Jis: Nepatikėsite, 2017 m. rugsėjį savo vestuves atšventėme… kluone!
Ji: Pagalvojome: sena sodyba – senas stilius. Suruošti šventės vietą mums labai padėjo artimieji: mano mokinė vedė šventę, kluoną padėjo papuošti 70-mečiai draugai iš Anglijos, pas kuriuos 3 m. dirbau. Kūrėme „rusty“ (pasenusį) stilių: pastatėme šieno kitkas atsisėsti, padarėme berželių arką, ant kelmų ir senų dėžių pastatėme žibintus, grojo gyva muzika, visur prikabinome daug lempučių. Tiesa, močiutė nepalaikė idėjos tuoktis daržinėje, žadėjo išpirkti restoraną, bet atvykusi negalėjo patikėti, kad tai ta pati vieta!
– Ar jūsų gyvenimo stilius skiriasi nuo įprasto?
Ji: Nevartojame alkoholio, stengiamės gyventi sveikai, tačiau nesame vegetarai. Ūkyje turime taisyklę: mūsų auginami gyvūnai – nevalgomi, jie mirs sava mirtimi.
Jis: Nei vieno gyvūno nerišame grandinėmis: nei šunų, nei žirgų. Tai svarbu harmonijai palaikyti.
– Iš kur atsirado meilė gyvūnams? Dauguma jų jūsų ūkyje – išgelbėti iš negerų sąlygų?
Jis: Pirmą haskį pats nusipirkau, jam greit pasidarė liūdna, tad atsirado draugė, tada pasipylė keturi vaikai, taip susidarė visas kinkinys. Nuo mažens jie dresuoti tempti paspirtuką, dalyvaudavo varžybose. Šunį Čaką paėmėme iš prieglaudos, iš pradžių jis buvo nepaprastai bailus, turėjęs daug iššūkių, nepasitikėjimo, o dabar – geriausias vaikų draugas, moka visiems duoti „labas“, bučkį. Tai šuva, kurio niekad nematai, bet jis visad šalia. Čakas saugo visus namus, tai mūsų gynybinė siena nuo lapių, todėl vištos gali laisvai vaikščioti po teritoriją. Asiliukę Simą išpirkome iš ūkininko.
Žirgas Juodis (4 m.) atkeliavo iš sąlygų, kur vos kartą per savaitę matydavo žmogų, buvo visiškai laukinis. Keli žirgai atkeliavo iš aukcionų, dar keli čia glaudžiasi laikinai.
Ji: Teikia džiaugsmą galimybė suteikti pagalbą. Kartais patys nukenčiam, stinga laiko sau, bet ši veikla sutiekia žymiai daugiau, negu duodam patys.
– Pastebėjome, kad gyvūnai turi daug ploto, dalis vaikšto po teritoriją palaidi.
Ji: Stengiamės neriboti gyvūnų laisvės, tai svarbu jų gerovei. Mūsų ūkis – be tvorų, tik haskiai aptvaruose, nes laisvai lakstydami jie kėsintųsi į vištas, katiną.
Net žiemą mūsų žirgai turi striukes, vadinamas guniomis, nuo sniego, vėjo arba lietaus ir dienos metu būna lauke, su galimybe įeiti į patalpą. Žiemą jie šios galimybės nesirenka, nepaisant, kad ir gausiai sninga, jie stovi lauke. Neperkalbėsi! Naktį tenka uždarinėti į šiltą patalpą per jėgą. Vienintelis laikas, kai jie nori būti po stogu – vasaros karščiai, mat labai puola bimbalai.
– Kokioje teritorijoje visi jūsų gyvūnai ganosi?
Ji: Turim 10 hektarų, iš jų ganomi plotai – 4 hektarai, likę yra apleisti, užaugę krūmynais, tačiau ir juos palaipsniui išvalysime.
Jis: Kaimas yra didelis, kaimynai leidžia naudoti jų plotus, tad dar kokie 30-40 hektarų prisideda.
– Papasakokite daugiau apie jūsų įkurtą Nibrių žirgynėlį.
Ji: Iš viso ganosi 9 žirgai: vyriausiam – 25 m., jauniausiam – 3 mėn. Vyriausioji tai Snaigė – taikumo įsikūnijimas, ji išpirkta iš policijos žirgų aukciono, glaudžiasi pas mus laikinai, kol savininkė sutvarkys sąlygas gyventi. Žemaitukė Kurpė (2 m.) išpirkta iš Rumšiškių aukciono, ji lyg maištinga paauglė, iš visų mūsų žirgų pati linksmiausia ir labiausiai užsispyrusi, ji visad užkirs kelią, kai neši avižas kitiems.
Latvė (5 m.) ir Juodis (4 m.) – taikūs mišrūnai žirgai, pasitinkantys prie įvažiavimo, tai pusiau brolis ir sesuo, atvykę kaip ir mes į šią sodybą – prieš 1 m. Jiedu buvo visiški laukinukai, jiems nebuvo dėti jokie padargai, kantaras, o dabar joja, drąsūs, patikimi. Estrela (13 m.) priklauso mano mokinei, Kaune gyventi ji nebegali, nes turi sveikatos problemų, ji labai patikima ir saugo vaikus. Turim 2 mamas – sportinius žirgus: Aurą (svečiuojasi vasarą) jos kumeliukas dar neturi vardo ir Lochnesą (12 m.) su kumelaite Lukne.
– Senus žirgus aukcionuose perka ir mėsininkai bei parduoda žirgieną, veža ją ir į užsienį. Kaip jūs sugalvojote išpirkinėti žirgus iš aukcionų?
Ji: Kartą pamatėme skelbimą apie Rumšiškių aukcioną, kad parduodami 9 žirgai, kai kuriems iš jų apie 20 m. (arkliai įprastai gyvena apie 30 m.), didelė tikimybė, kad juos nusipirks mėsininkai. Aukciono būdu pas mus papuolė Kurpė. Po to pamatėme policijos aukcioną, skelbta, kad vienai kumelaitei 25 m., kiti trys žirgai – šlubuojantys, vadinasi, šių žirgų niekam nebereikia, nes jie negali dalyvauti sportinėje karjeroje, su kai kuriais ir jodinėti negali. Tada kooperavomės su kitais gerais žmonėmis ir taip pas mus atkeliavo Snaigė (25 m.).
– Koks mieliausias vaizdas jūsų akiai?
Jis: Buvo neįtikėtina išvysti, kaip gimė kumelytė, ir iškart jau bandė atsistoti, dar kreivai, nerangiai bei prigludo prie mamos.
Ji: Kumelė Estrela buvo labai nerami, didžiąją dalį laiko praleido arklidėse mieste, didelės atviros erdvės nebuvo vieta, kur ji iškart pasijustų gerai. Pas mus ji apie 2 mėn. buvo nerami, pykdavosi su kitais žirgais. Po pusmečio dabar čia jaučiasi kaip namie, nešlubuoja, ramybė jos akyse mums patinka. Estrela turi galimybę vaikščioti po kiemelį nevaržomai, vadinam ją mūsų žoliapjove, ji ateina pašaukta.
– Kada prasideda jūsų rytas? Kokie pirmi darbai, dienos ritmas?
Ji. Tiesą sakant, neprisimenu, kada buvau prisėdusi. Pabėgom iš miesto šurmulio, bet supratau, kad žmonių čia matom daugiau, negu mieste, nes svečių sulaukiam beveik kasdien. Darbai: nuo pat pavasario, kai pradėjome didinti ganyklas, laukė šieno ruošimas, pastatų būklės gerinimas, melioracijos darbai, vasarą dar ir daržo ravėjimas. Po žirgų aukciono – reikia gyvūnus parsivežti, įrengti pastogę, tai užtrunka.
Pernai užliejo tvartą, staiga turėjom suorganizuoti, kur žirgai praleis žiemą, planavom žiemai paruošti šieno 5-iems žirgams, o reikia jau 9-niems. Dirbome pas ūkininką už šieną žirgams, nes pirkti – brangu. Pirmą kartą gyvenime mėčiau kitkas: per dieną – 2 tūkstančius! Padirbėjome iš peties.
Vasarą ūkyje paprasta: žirgai ganosi didelėse ganyklose, pasirūpiname, kad turėtų vandens, pašeriam šunis porą kartų per dieną, patikrinu ar vištos turi lesalo, jas palepinu naminėm kruopom ar varške. Jojamus žirgus reikia socializuoti, pajodinti, jei savaitę nejodini – negalima sodinti vaiko.
Jis: Kasdien ir haskius reikia judinti. Kai atvažiuoja svečių – skiriame dėmesį jiems, reikia užsodinti svečius ant žirgų, paruošti šunų kinkinį. Kaime išmokau pastatyti namą, valdyti traktorių, pakeisti padargus.
– Kas labiausiai nustebino miestiečius atsikėlus gyventi į kaimą? Kokie džiaugsmai, rūpesčiai?
Jis: Nuostabūs kaimynai, nors prie širdies dėk!
Ji: Vietiniai rūpinasi vienas kitu, pažįsta, pakviečia paragauti ožkos sūrio, kartu ruošiam šieną, kepam žuvį. Kaimynas net kaminą padėjo įrengti mūsų namui.
Kasdien džiugina pasakiški vaizdai: niekada nebuvau mačiusi, kaip gervės išskrendančios laukia viena kitos, klega, suka ratus, kol kitos pasiveja. Laistai daržą ir matai kaip stirnų būrys prastriksi visai netoliese ar kokia lapė iš miško gilumos žvalgosi. Šlaite regėjome ir barsukus. Būna, važiuoji keliuku ir šernas pasislepia už smilgos ir jau mano, kad yra pasislėpęs. Vyras rūksta motociklu ir mato, kaip virš galvos erelis praskrenda…
– Koks didžiausias nuotykis nutiko kaime?
Ji: Mūsų arkliai kartais pabėga (juokiasi). Paskambina kaimynas ir klausia: „Ar tai galėtų būti jūsų žirgas?“ Bėgi skaičiuoti. Trūksta! Tada šoki į automobilį ir važiuoji ieškoti. Kartais žirgą randi užpykusį ir jis neateina šaukiamas, tada balnoji kitą žirgą, kad ateitų į kompaniją.
Jis: Ir žmona kartą iškrėtė netikėtumą – nupirko man skrydį iš Pociūnų aerodromo (jis – tiesiai už Nemuno, vos 2 km atstumu), praskridau virš savo sodybos, toks geras jausmas apėmė!
– Kaip įsivaizduojate ūkio ateitį, kiek ir kokių gyvūnų dar čia tilps?
Ji: Manome, kad daugiau gyvūnų neturėsime, bet niekada nesakyk niekada. Planuojame, kad labai reikiant, vienam arkliui tikrai galėtume padėti. Mūsų galimybės irgi nebesaikės: žiemą žirgus šerti tenka daug intensyviau, reikia uždėti gunias, nuimti, šukuoti karčius ir pan. O mes tik dviese.
– Kokios pramogas siūlote atvykus pas jus į ūkį? Ką čia galima nuveikti?
Ji: Siūlome joti žirgais (patyrę raiteliai gali išjoti vieni po Nemuno kilpų regioninį parką) ir važiuoti haskių kinkiniu. Taip pat yra galimybė švęsti gimtadienius, daryti fotosesijas su žirgais.
Jis: Haskiai lekia 20 km/val. greičiu, jie išmokyti gerai elgtis sus svetimais žmonėmis, klausyti jų komandų.
– Ar dar pagalvojate apie grįžimą į miesto šurmulį?
Jis: Dabar kelionė į Kauną mums visada kelia stresą.
Ji: Buvom labai laimingi ir Kaune, bet kai atsikraustėme čia, supratome, kad tai yra kaip diena ir naktis. Čia pravažiuoja vos 2 mašinos per dieną, o mieste zuja be sustojimo…
– Kaip įsivaizduojate save senatvėje, ar būsite šiame ūkyje?
Jis: Sodyba ir daug vaikučių pabiručių.
Ji: Turėsim daug vaikų, gal ir įvaikintų, juokaujame, kad bus 6 vaikai – kiekvienam po haskį.
– Koks jūsų gyvenimo tikslas?
Jis: Būti laimingiems.
Ji: Nesilaikyti standartų, esi koks esi, netobulas. Svarbu, kad būtum patenkintas savimi, santykiais, jei kas ne taip sakai „stop“, ką galim pakeisti? Mums būti laimingiems – tai laimingus padaryti ir kitus. Mano darbo specifika su įtėviais ir globėjais padeda save realizuoti, džiugu, kad beglobiai vaikai apsilanko ir mano žirgynėlyje. Gyvūnai gydo – kartą atvyko vaikas su autizmo sindromu, iš pradžių tik nedrąsiai mėtė per tvorą duoną, kad arkliukas paimtų, o pabaigoje – drąsiai jojo, glostė žirgą ir šypsojosi.
Tėvai fotografuoja savo vaiką su ašaromis akyse ir sako: „Šis vaikas dar nei karto nebuvo nusišypsojęs, atsisėdęs ant žirgo jis pirmą kartą šypsosi!“ Kas dar daugiau laimės galėtų suteikti, nei šios stebuklingos akimirkos?
– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Ji: Siekti savo svajonių, kuo rečiau sakyti „kada nors“, kuo daugiau gyvenimui sakyti „taip!“, net jei baisu, jei reikia kažką keisti. Kartais nepasiseks, geriau daug kartų nesėkmingai bandytų dalykų, negu visai nepabandytų. Ir gyvenimo pabaigoje galvoti: „O galėjau…“. Nei dienos nesigailėjome, kad pakeitėme gyvenimą kardinaliai. Stiprybės įgyvendinant savo svajones!
Jis: O aš linkiu gyventi čia ir dabar!
