Portalas „Kas vyksta Kaune“ pristato skyrybų istoriją, nuo to neapsaugotas nei vienas, nors tuokiantis ir prisiekiama „Kol mirtis mus išskirs“, deja realybėje būna kiek kitaip. Kaip reaguoti į šią gyvenimą sukrečiančią istoriją, ypač turint mažų vaikų, pataria psichologė Julija Ladigaitė.
Pirmiausiai kviečiame susipažinti su Monikos istorija.
Žvelgiant iš šalies – svajonių šeima – sėkmingas verslininkas, daili žmona ir du mieli vaikučiai.
„Nieko mums netrūko, nei pramogų, nei kelionių, nei madingų drabužių, – skaudžią istoriją pradeda pasakoti Monika. Išorinis mūsų šeimos vaizdas galėjo žavėti kiekvieną sutiktą, bet emocinis klimatas buvo atstumiantis. Tarpusavio santykiuose tvyrojo įtampa, nepagarba, intymus gyvenimas – atšalęs. Skirtis neketinau, galvojau, mėginsiu gyventi kaip sesuo su broliu, dėl vaikų, dėl artimųjų, bendrų draugų, bet tikrovė privertė apsispręsti kitaip.”
Kodėl mama nelaiminga?
Monika ketino saugoti šeimą dėl vaikų, tačiau būtent jie padėjo priimti nelengvą sprendimą skirtis. Nuo vaikų pora stengėsi slėpti pašlijusius santykius, bet tai daryti sekėsi vis sunkiau. Šeimos biudžetas buvo tėčio rankose, jis – pramogų, pirkinių ir kitų linksmybių draugas. Tėtis su vaikais linksminasi, o mama liūdna. „Kas nepatinka, kodėl tu nelaiminga?” – nebylūs klausimai atsispindėdavo vaikų akyse.
Pietaujant prie bendro stalo, vaikai matydavo, kad tėtis ignoruoja mamos klausimus, tarsi ji būtų tuščia vieta. Vaikai stebėdavo ir neapsikentę klausdavo: „Tėti, kodėl nekalbi su mama?” Taigi, nuslėpti prastų santykių nepavyko. Matydami kitų šeimų bendravimą, vaikai pradėjo jį lyginti ne savo šeimos naudai. Jautė, kad kažkas negerai, bet nesuprato priežasties – kodėl taip vyksta. Nei mama, nei tėtis nieko neaiškino, tad jie pradėjo aiškintis patys.
Išlindo yla iš maišo
„Kad mano vyras turi paslapčių – nujaučiau, bet nesiekiau jų atskleisti. Man užteko orumo ir savigarbos netikrinti jo elektroninio pašto, žinučių telefone ar kitaip bandyti išsiaiškinti, kas vyksta. Toliau nuo vaikų slėpėme savo barnius. Nuo teisėtų klausimų išsisukdavome šmaikščiais atsakymais arba nukreipdavome kalbą kita linkme. Vis dėlto, vienas klausimas privertė mane suklusti“, – prisiminė Monika.
Tuo metu jos sūnui buvo beveik dešimt metų, dukrai kiek daugiau nei vienuolika. Vieną dieną dukra bežaisdama tėčio telefonu, „prisimaigė“ iki žinučių, kurias pradėjo skaityti, o ko nesuprato, atbėgo aiškintis: „Mama, o ką reiškia „greitukas“?
Monika taip sutriko, kad pradėjo kažką nerišliai pasakoti apie traukinį: „Vos vienuolikos dukrai juk nepradėsiu aiškinti apie „greitukus“. Bet iš gudraus jos žvilgsnio supratau – netiki, kad tėtis su kita moterimi susirašinėja apie traukinius…“
Inicijavusi skyrybas išgirdo kategorišką „Ne“
Gana maži vaikai buvo įpainioti į pakrikusį suaugusių žmonių santykių pasaulį. „Suprasti, kas vyksta, jiems buvo sudėtinga, intuityviai jaučiau, kad turiu su jais kalbėti, būti atvira ir sąžininga, nes jeigu aš nesikalbėsiu, į visus klausimus atsakys „googlas – visagalis”, kuris nėra patikimas ugdytojas šioje situacijoje“, – buvo akivaizdu mamai.
Skyrybas inicijavo ji, tačiau kai apie sprendimą pasakė vyrui, atsakymas buvo griežtas – ne. Ne ir viskas!
„Toks gyvenimas jam buvo patogus, namuose –patikima tarnaitė, kuri moka gerai gaminti, prižiūrėti namus, rūpintis vaikais. Saugu visomis prasmėmis. Be to, skyrybos kėlė didelę grėsmę išvystytam verslui, – pasakojo kaunietė, pridurdama, jog skyrybų siekė atkakliai. – Mačiau, kad vyras nesiruošia keisti savo gyvenimo būdo, tik visais įmanomais būdais mėgino vaikus palenkti į savo pusę. Žinodamas, kad aš niekuo negaliu pradžiuginti savo vaikų, nuolat kartodama, kad atėjo laikas susiveržti diržus, jis viską darė priešingai – taškėsi pinigais į visas puses. Ačiū Dievui, vaikai sugebėjo atskirti pelus nuo grūdų“.
Nevaikiški išgyvenimai
Skyrybų procesas buvo skaudus, buvo ir smurto protrūkių, teko įsikišti Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kurios specialistai nukreipė vaikus pas psichologą. Į konsultacijas jie nuėjo tik 4 kartus – tiek nemokamų apsilankymų skiriama vaikams, patekusiems į krizines situacijas, o mokėti už psichologų paslaugas mama neturėjo iš ko.
„Pagalba vaikams būtina, nes skyrybų atveju chaosas paliečia visas gyvenimo sritis, apima nesaugumas – tiek socialinis, tiek psichologinis, tiek finansinis“, – sunkų metą prisimena Monika.
Prasidėjus skyrybų procesui vyras nutraukė bet kokią finansinę paramą šeimai, nors Monika buvo nedirbanti, iki skyrybų rūpinosi tik namais ir pragyvenimo šaltinio neturėjo.
„Dabar mąstydama apie praėjusį laiką gailiuosi tik dėl vieno – kad nuo pat mažens vaikams neugdžiau savarankiškumo: nemokiau naudotis visuomeniniu transportu, savarankiškai nuvykti į mokyklą. Kol gyvenau su vyru, viską darydavau kartu su vaikais ir už vaikus. Viskuo pasirūpindavau, kad tik vaikams būtų patogu ir saugu gyventi. Todėl po skyrybų vaikai patyrė didelį stresą – iš gyvenimo „viskas įskaičiuota“ reikėjo peršokti į „šaligatvio vaiko“ gyvenimą, kuriame daug kuo reikia pasirūpinti pačiam“, – lygino mama.
Vaikams, be jokios abejonės, buvo sunku. Vieną dieną lepūnėliai, kitą dieną – patekę į išgyvenimo zoną.
„Kartais, dėl pačių artimiausių žmonių negailestingumo, vaikystė baigiasi vos prasidėjus. Vis dėlto, labai džiaugiuosi, kad nuo pat mažų dienų bendravome su vaikais, skaitėme daug pasakų, ilgai kalbėdavomės ir aiškindavomės, kas konkrečioje istorijoje yra gerai, o kas blogai. Manau, kad vaikams tai padėjo išgyventi, teisingai pasirinkti ir išlaikyti glaudų tarpusavio ryšį“, – dalijosi mama.
Po skyrybų moteris vaikams kartojo, kad nors ir sužeisti, bet esame šeima ir turime būti vieningi. “Pats blogiausias ir labiausiai sužeidžianti dalykas yra melas, o tiesą verta rinktis, net jei ji labai nepatogi, nes melo kojos – trumpos”, – savo išgyvenimais dalinosi Monika.
Psichologė Julija Ladigaitė:
„Skyrybos – sunkus išgyvenimas ne tik sutuoktiniams ir vaikams, bet ir jų artimiesiems. Tačiau svarbu įvertinti, kad kartais išsiskirti – geresnė išeitis nei gyventi nuolatinėje įtampoje, nepagarboje ar smurte. Tokiu atveju išsiskyrus palengvėja ne tik sutuoktiniams, bet ir vaikams“, – sakė psichologė Julija Ladigaitė, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ vedanti grupes išsiskyrusių porų vaikams.
Kauno jėzuitų gimnazijos psichologė akcentavo, jog skiriantis svarbu pasistengti, kad vaikų gyvenimuose būtų kuo mažiau pokyčių – jei įmanoma, kad jie liktų gyventi tuose pačiuose namuose, kad nekeistų mokyklos, būrelių, draugų rato. Monikos istorija rodo, kad kartais tai neišvengiama. „Tuomet, vaikams nuolat reikėtų pasakoti, kas jų laukia ateityje, kalbėti su jais apie tai ką jie supranta, o kartais ir apie tai, kas dar neaišku, suteikti erdvės dalintis savo išgyvenimais“ – patarė psichologė.
Skyrybų krizę išgyvenantys suaugusieji dažnai, neįvertina streso, kurį patiria vaikai, kai du jiems brangiausi žmonės vienas kitam tampa aršiausiais priešais. Griūna saugus pasaulis, kurio garantas – tėčios ir mamos meilė vienas kitam. Kur ir kokios pagalbos ieškoti, norint padėti mažiesiems?
Vienu iš efektyviausių pagalbos būdų išsiskyrusių šeimų vaikams psichologė J. Ladigaitė vadina grupinius užsiėmimus. Juose vaikai sutinka kitų vaikų, kurių tėvai išsiskyrę.
„Dažnai tokiems vaikams labai sunku ne tik dėl įvykusių pasikeitimų, bet ir todėl, kad skyrybų tema yra stigmatizuojama. Tėvams sunku apie tai kalbėtis su savo vaikais, jie bijo klausti. Mokytojai arba nemoka suprantamai kalbėtis skyrybų tema, arba apskritai jos vengia. Dažnai vaikai bijo pasakyti apie tėvų nesutarimus draugams, kad jų neatstumtų, tad užsiveria ir paslepia vidinius išgyvenimus“, – atkreipė dėmesį J. Ladigaitė.
Grupėje išsiskyrusių šeimų vaikai jaučiasi priimti ir saugūs, nes ir kiti išgyvena panašius jausmus, čia jie vienas kitą gali lengviau suprasti ir „atrakinti“ tai, kas kiekvienam skaudžiausia. Pasak pašnekovės, kartais grupinių užsiėmimų gali nepakakti ir juos reikėtų derinti su individualiomis konsultacijomis. To gali reikėti po itin stiprių ar labai užsitęsusių psichologinių sužeidimų.
Kaip Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ gyja skyrybų vaikai? „Grupėse pradinukai atlieka kūrybines užduotis, žaidžia žaidimus, kurie 7-10 metų vaikams suprantamu būdu padeda įsisąmoninti naują šeimos realybę, pakitusius santykius, namus. Jie leidžia vaikams suprasti, kokius jausmus jie išgyvena, ir apie tai pasidalinti su kitais vaikais. Būtent žaidimas, kūryba ir santykis su kitais vaikais padeda sveikti“, – pastebi J. Ladigaitė.
Buria pirmą skyrybų vaikų grupę Kaune
Psichologė pasidžiaugė, kad nuo šio rudens pagalbos sulauks daugiau vaikų – spalį darbą pradės pirmoji „Bendrakeleivių“ grupė Kaune. Drauge su Julija skyrybų vaikams įveikti krizę padės mokyklinės psichologijos magistrantė Ieva Čiužaitė.
Kritiniu šeimai laikotarpiu vaikams dažnai pritrūksta reikiamo tėvų dėmesio, o patiems tėvams – jėgų ir įgūdžių padėti savo vaikams dėl to vaikai paliekami vieni tvarkytis su iššūkiais, kurie jiems pernelyg sunkūs. Tinkama pagalba gali padėti neįstrigti skyrybų gedule, išreikšti nuslopintus ar neįsisąmonintus jausmus, baimes, įtampas bei kitus su tėvų skyrybomis susijusius sunkumus.
Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai” nuo 2001 m. teikiama specializuota kompleksinė pagalba skyrybas išgyvenantiems bei kitiems šios patirties paliestiems asmenims.
Kaip pastebi kun. Antanas Saulaitis SJ, per tuos 16 metų, kai su rašytoja Elvyra Kučinskaite ir psichologe psichoterapeute dr. Rasa Bieliauskaite subūrė pirmuosius bendrakeleivius, vis daugiau žmonių išdrįsta prašyti pagalbos, psichologai, psichoterapeutai, sielovadininkai įsipareigoja vesti krizines skyrybų grupes, rengiami seminarai norintiems burti išsiskyrusiųjų savigalbos grupes regionuose, taip pat mokymai mokytojams, kaip atpažinti skyrybų vaikus ir jiems padėti.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 metais mūsų šalyje registruotos 8879 ištuokos, be vieno iš tėvų augti liko 6692 vaikai iki 17 metų amžiaus. Išsituokusių porų, turinčių 0-17 metų amžiaus bendrų vaikų, 2016 m. buvo 5061. Kiek vaikų augo pakartotinėse santuokose, kuriose ypač didelė skyrybų rizika, Statistikos departamentas informacijos nerenka.
