Balandį buvo pradėtos „mįslingos“ 8 metrų apsauginės dambos, už kurios turėtų kilti daugiabučių kvartalas, statybos unikalioje Kauno vietoje dešiniajame Nemuno ir Neries santakos krante.
Detalusis planas, kuriame buvo numatytas mažųjų laivų uostas, 194 m ilgio krantinė ir komercinės paskirties patalpų zona, nesutampa su šiandien bendrovės „YIT Kausta“ realizuojamu projektu. Krantinė, dėl kurios statybų jau dabar upės vaga yra susiaurėjusi, virsta stačiu betoniniu šlaitu su 3 takeliais ir 1 laipteliais.
Šis komentaras ne apie kaltųjų paieškas, o apie visuomenę, kurioje verslas savo interesus gina aktyviau nei intelektualai apeliuoja į viešo intereso pažeidimą.
Krantinės sutvarkymas negali užkirsti fizinių ir vizualinių ryšių su Neries upe ir kartu senamiesčiu, o priešingai – privalo juos sukurti. Atsižvelgiant į technines galimybes, krantinė turi būti tvarkoma plačiomis terasomis, kuriose skirtingais metų laikais gali vykti įvairiapusė veikla. Turėtų būti sukurta galimybė šiltuoju periodu kuo arčiau vandens įrengti lauko kavines, organizuoti kultūrines, menines, sportines akcijas, suteikti žmonėms galimybę patogiai kojas pamerkti į vandenį. Vietos patrauklumą didintų mažų laivelių prieplaukos, vandens transporto nuomos galimybė, laivelis, kursuojantis iš senamiesčio į Vilijampolės krantinę. Tinkamai apšvietus kairiojo kranto istorinius objektus, krantinė ir šaltuoju metų laiku taptų viena patraukliausių teritorijų mieste. Senamiesčio panoramos ir upės teikiamą vizualinę vertę privalu išnaudoti kultūrinėms ir rekreacinėms vertėms kurti.
Upės – miesto atsiradimo, augimo, o kartais žlugimo priežastis
Įgyvendinus dabartinį planą, Neries upė bus visiškai išstumta iš Kauno gyvenimo. Kadangi Nemunas jau yra beveik izoliuotas nuo miesto, išskyrus Panemunę ir dalį Šančių, kur plėtojama gamtinė-rekreacinė veikla, bus prarasta paskutinė galimybė atkurti urbanistinius ryšius su upe. Čia pravartu priminti, kad miestas, kaip žmonijos civilizacijos reiškinys, visada glaudžiai susijęs su vandeniu. Upės, jūros, ežerai ar kiti vandens ištekliai yra neatskiriama miesto tapatybės dalis, jo atsiradimo, augimo, kartais ir žlugimo priežastis. (Tai nereiškia, kad reikia bijoti biblijinio, viską naikinančio Neries upės potvynio, kurį sutramdyti gali tik betoniniai šlaitai.)
Upės nuo pat Kauno įkūrimo (1408 m.) tapo viena svarbiausių miesto gyvybę užtikrinančių arterijų, jų dėka Kaunas tapo lygiaverte Vakarų Europos miestų tinklo ląstele. Prekybos, kultūrinių idėjų apyvartos kelias lėmė urbanistinį, architektūrinį, kultūrinį miesto savitumą. XIX a. geležinkelis sumenkino upės, kaip transporto arterijos, svarbą, tačiau XX a. tarpukariu buvo sėkmingai plėtojamos pramoginės-rekreacinės vandens panaudojimo galimybės. Taigi daugiau kaip 550 metų laivai Kaune buvo neatskiriama miestovaizdžio dalis.
Sovietmečiu prasidėjo planinga, miestą visiškai skurdinanti, atskyrimo nuo upių veikla. Palemone, Petrašiūnuose, Vilijampolėje, Žemojoje Fredoje prie Nemuno ir Neries įkurtos uždaros pramoninės teritorijos, upės paverstos gamybos atliekų surinkimo vietomis. Iš centro iškeltas uostas ir visos prieplaukos. Teritorijose, kurios nenaudotos gamybai, ilgainiui nutiestos gatvės, atkertančios upes nuo miesto (Karaliaus Mindaugo pr., Jonavos g., Neries krantinės g., Marvelės g.). Į upių izoliavimą sutelkta veikla toliau plėtojama ir nepriklausomybės metais.
Taigi, abiejų upių ryšiai su Kauno miesto urbanistinėmis struktūromis ir miestiečiais beveik sunaikinti sovietmečiu. Priešais senamiestį esantis Neries krantinės ruožas – vienintelė vieta, kur tuos ryšius dar galima atkurti. Iš mums rūpinčio dešiniojo kranto atsiveria vizualiai patrauklus miestovaizdis, kuriamas svarbiausių miesto tapatybę išreiškiančių architektūros objektų ir turintis vieną svarbiausių gamtinių vertybių – upę.
Akivaizdu, kad miesto tapatumas nėra baigtinis reiškinys, tačiau šiuolaikinės demokratinės visuomenės stengiasi išsaugoti, išryškinti ir naujai interpretuoti esminius, seniausius istorinius klodus atskleidžiančius aspektus. Priešais senamiestį esanti Neries krantinė turi didelį šiuolaikinės miesto kultūros sklaidos potencialą, bent iš dalies užtikrinantį Kauno kaip upių miesto tapatumo išsaugojimą. Todėl kyla klausimai, ar Kaunas vis dar yra miestas dviejų upių santakoje, ar čia telkšo tiktai du susisiekimą apsunkinantys kanalai? Neries krantinės pavertimas sunkiai įveikiamais betoniniais įtvirtinimais su siauru, pavieniam praeiviui skirtu takeliu visiškai nuskurdins miestovaizdį, o svarbiausia – iš Kauno miesto tapatumo galutinai ištrins upes.
Situaciją gali pakeisti tik miestiečiai
Lietuvoje konceptas „viešasis interesas“ yra daugiau deklaratyvi sąvoka, neturinti realaus kūno. Dauguma tokios padėties priežasčių glūdi mūsų praeityje. Valstiečių pagrindu susiformavusioje tautoje miestiečiai sudarė mažumą, todėl lietuviams miesto kultūra nėra artima. Tarpukariu padėtis sviro miesto naudai, formavosi naujas savo, nebe svetimo miesto suvokimas, mezgėsi nauji miestietiški kultūriniai saitai.
Sovietmečiu praradome didžiąją dalį tarpukario miestiečių. Juos pakeitę varu į miestą suvaryti žmonės nepamilo savo naujų gyvenamųjų vietų, dauguma jų tapo tik miesto gyventojais, išsaugojusiais valstietišką tapatybę. Miestas vėl buvo svetima teritorija. Sovietų valdžia visuomenę nušalino nuo bet kokių sprendimų priėmimų. Šis faktorius neleido gyventojams tapti miesto šeimininkais. Prie miesto tapimo savu proceso sunkinimo prisidėjo sovietmečiu uoliai naikinti materialūs ir dvasiniai tapatumo išsaugojimą užtikrinantys veiksniai. Minėtas upių atskyrimo nuo miesto atvejis yra vienas tokių pavyzdžių, kai buvo traukomi saitai su praeitimi.
Nepriklausomybės laikotarpiu galimybės teoriškai pasikeitė, tačiau praktiškai bendruomeninio mąstymo, istorinio supančios aplinkos ir tapatumo būtinybės suvokimo įsisavinimo ir sklaidos procesas yra labai ilgas. Iš mažų likučių reikia sukonstruoti asmeninę, teritorinę, pilietinę tapatybes – tai nelengva užduotis, kurios dauguma net neketina įgyvendinti, nes dažnu atveju be tapatybės gyventi paprasčiau.
Svarbų poveikį miestiečio tapatumo nebuvimui arba dekonstravimui daro ir didelis gyventojų mobilumas, neleidžiantis įsitvirtinti ir susitapatinti su konkrečiu miestu. Kita vertus, asmuo, patekęs į aplinką, kurioje stiprus tapatumo jausmas, greitai tampa jos dalimi. Apmaudu, kad Kaune, kur yra tokia didelė akademinė bendruomenė, viešasis interesas dažniausiai lieka nuošalyje. Vadinasi, mieste dirbantys ir kuriantys intelektualai, nesukūrę tvirtų ryšių su miestu, nesijaučia jo dalimi.
Akivaizdu, kad miesto siūlomos įvairios per šimtmečius sukauptos galimybės mūsų pačių tapatumui kurti nėra išnaudojamos, ir tai ne miesto, kaip urbanistinio-kultūrinio lauko, o jo gyventojų problema. Kol kas istoriniai, multikultūriniai resursai dažniausiai vertinami tik pagal tai, kiek materialios naudos jie gali duoti. Tuo tarpu verslas savo interesus gina aktyviai (dažnai jų net nėra nuo ko ginti) ir bet kokį pasipriešinimą, apeliavimą į viešojo intereso pažeidimą įvardija kaip modernizavimo, investicijų ir plėtros stabdymą. Kol kas viešasis interesas pralaimi prieš siaurus, į asmeninę naudą orientuotus verslo interesus (t. y. visuomenės gerovė paaukojama keleto individų gerovės labui), nes už miesto architektūrinės-urbanistinės struktūros išsaugojimą, jos pritaikymą viešajam interesui kovoti gali tik pilietiškai aktyvi, sąmoningai su konkrečia vieta save tapatinanti visuomenė.
Čia pravartu priminti, kad šimtus metų Kaunas buvo laisvas, miesto teises turėjęs miestas, kuriame buvo derinami visų miestiečių interesai. Šiuo metu jis primena didikų valdomą miestą, kur didžiausią įtaką turi jų interesus atitinkantys, dažnai miestą skurdinantys sprendimai. Situaciją pagerinti gali tiktai patys miestiečiai.
Autorė kultūros paveldo specialistė dr. Jolita Butkevičienė.
