Jau greit šimtmetį skaičiuosianti Kauno Jono Laužiko mokykla buvo pirmoji Lietuvoje pagalbinė mokykla intelekto negalių turintiems moksleiviams. Dabar reiktų sakyti, kad mokykla skirta mokiniams, turintiems individualiųjų poreikių. Tačiau ilgainiui pasikeitė ne tik terminai – svarbiausia, kad pakito visuomenės ir net pačių tėvų požiūris į kitokius vaikus, džiaugiasi mokyklos direktorė Salomėja Ratkevičienė. Jei anuomet šiais vaikais būdavo tiesiog atsikratoma atiduodant į internatą ir taip negalią nuslepiant nuo žmonių akių, tai dabar jie aktyviai dalyvauja visur kur tik gali, o atsidavę pedagogai kaskart sulaukia aplinkinių komplimentų: dar tokių išauklėtų ir smalsių vaikų nebuvom matę.
– Esate pirmoji Lietuvoje įsteigta mokykla, skirta mokiniams su individualiaisiais poreikiais. Ar stipriai pasikeitėte per visus savo gyvavimo metus?
– Mokykla įsteigta dar 1931 m. Ją įkūrė Jonas Laužikas – pirmasis Lietuvoje kvalifikuotas specialiojo ugdymo pedagogas. Jis ir tapo pirmuoju mokyklos vadovu. Tuo metu mokykloje mokėsi tik 14 vaikų. Jie buvo vadinami kitokiais vaikais – dabar taip nebesakoma.
Mokykla ne kartą keitė savo vietą ir plėtėsi. Daugiausia pokyčių įvyko sovietmečiu. Tuo metu prie mokyklos atidarytas internatas – mokiniai čia ne tik mokydavosi, bet ir gyvendavo.
Per daugelį metų mokykla sukaupė didelę patirtį ugdant mokinius, turinčius individualiųjų poreikių. Jei anuomet mokytojams trūko patirties dirbant su neįgaliais mokiniais, tai dabar galime pasidžiaugti, kad šiuo metu čia dirba aukštos kvalifikacijos specialieji pedagogai, logopedai, kiti specialistai.
Trūko kadaise ir mokymo priemonių, todėl mokytojai patys jas gamindavo. O dabar mokykla aprūpinta IT priemonėmis, klasėse yra interaktyvios lentos, mokinių individualiam darbui – planšetiniai kompiuteriai. Kalbant apie skirtumus būtų galima tęsti ir tęsti.
– Užsiminėte apie pokyčius sovietmečiu. Galėtumėte papasakoti plačiau?
– Aš kaip tik sovietmečiu pradėjau čia dirbti. Anuomet tokie vaikai būdavo uždaryti ir niekam nerodomi. Pavyzdžiui, tokie namai jiems buvo įkurti Vilijampolėje. Vaikai būdavo skirstomi į mokytinus ir nemokytinus. Tai mes buvome pirmoji mokykla, kuri ir pradėjo mokyti tuos nemokytinus vaikus. Parsivežėm iš Kauno vaikų namų 6 vaikus. Kaip dabar atsimenu – vaikas išeina į kiemą ir pamatęs kanda į padangą. Kaip buvo baisu! Jie nieko nemokėjo, nes buvo uždaryti. Taigi susivežėm visus našlaičius ir pradėjome mokyti.
Taigi tuo metu tokie vaikai būdavo nurašomi. Jie buvo socialiai apleisti, netikdavo ir pačioms šeimoms. Mes matydavome, kad vaikas geras, ir aiškindavome tėvams: jūsų vaikas gali mokytis ir bendrojo lavinimo mokykloje. O jie sakydavo: ai, mokslininku nebus, mums nereikia. Ir atiduodavo į internatą visai savaitei. Turėjom ir daug našlaičių, kurie čia likdavo ir savaitgaliais. Dabar mūsų mokykla taip pat turi bendrabutį, jame gyvena vaikai atvykę iš toliau arba iš socialiai remtinų šeimų, bet tokių vaikų nedaug.
– Kodėl jūs pati pasirinkote būtent tokį pedagoginį kelią – toks buvo pašaukimas?
– Žagarėje, kur baigiau mokyklą, buvo tokia mokykla-internatas, tad tokie vaikai man nebuvo naujiena. Svajojau tapti gydytoja, bet supratau, kad koją kištų fizika, kuri man nelabai sekėsi. Pasirinkau ir įstojau į Šiaulių universitetą mokytis defektologijos. Mūsų specialybė vadinosi oligofreno pedagogas – tai pagalbinių mokyklų mokytojas ir logopedas. Tokios specialybės jau nebeliko, likęs tik mano diplomas (juokiasi). Studijuoti buvo labai įdomu, mokėmės ir ne vieną medicinos dalyką. Niekad nesuabejojau savo pasirinktu keliu.
Kai baigiau, į šią mokyklą ir atėjau dirbti – pirmiausia kaip auklėtoja, paskui perėjau į mokytojas, dar vėliau tapau direktoriaus pavaduotoja. O kai direktorius išėjo į pensiją, laimėjau konkursą į jo vietą. Visa bendruomenė prašė – sakė, svetimo nenorim, tad eikit į šią kėdę jūs. Mes visi susigyvenę – tiek pedagogai, tiek vaikų šeimos, čia yra antrieji mūsų namai.
– Per tokią ilgametę darbo patirtį iš arti stebėjote, kaip viskas keičiasi, o pirmiausia, ko gero, pats požiūris į tokius vaikus?
– O taip. Jau pasakojau apie sovietmetį – džiugu, kad dabar viskas pasikeitę. Dar pamenu, kai nepriklausomybės pradžioje pradėjome bendradarbiauti su kitomis mokyklomis, įstaigomis, į svečius atėjo mokiniai iš kitos mokyklos. Jie pasakojo, kad tėvai perspėjo neiti pas mus, gąsdino, kad mūsų vaikai gali ir primušti ar rašalu apipilti, o kai pamatė, kad mūsų vaikai visai kitokie, suprato klaidingai įsivaizdavę. Niekas nė nenumanė, kokie mūsų mokyklos vaikai tokie darbštūs ir smulkmeniški, kad jie gali juostą pinti, kad gali išdrožti šaukštą, kad jie šoka, dainuoja, vaidina. Jei vaikas nesugeba mokytis, dar nereiškia, tai jis nesugeba pasirodyti kitur – ar sporte, ar muzikoje, ar darydamas kokius nors darbelius.
Mūsų mokykla labai stengiasi visur dalyvauti, vesti vaikus į įvairias edukacijas, į erdves, eiti į visuomenę, važiuojame ir į užsienį. Kur tik nueinam, ar į teatrą, ar į kitą renginį, mums vis sako: kokie geri jūsų vaikai, kaip jie klausosi susikaupę, kaip domisi.
Dabar taip malonu, kad tėvai eina už savo vaikus, rūpinasi. Atėję pasiimti vaiko klausia, kaip jam sekėsi, nori pamatyti darbelius, klausia, kodėl dar nerašo, kodėl neskaito. Jie bendrauja ir su pagalbos specialistais – logopedu, psichologu, psichiatru. Tėvai dabar reiklūs, ir tai labai gerai.
– Trumpai papasakokite, kaip vyksta ugdymas jūsų mokykloje. Kiek dabar mokinių turite?
– Dabar priskaičiuojame 151 mokinį. Pas mus vaikai mokosi nuo 6 iki 21 metų. Mokykloje moksleiviai mokosi 1–10 specialiosiose ir 1–13 lavinamosiose klasėse. Klasėse paprastai būna 6–8 mokiniai, kai kuriose – ir 10. Kiekvienoje klasėje yra po mokytoją, padėjėją, o po pietų dirba auklėtoja. Čia mes ruošiame juos tolesniam savarankiškam gyvenimui, nors žinom, kad be pagalbos jiems būtų sunku.
Vaikai yra įvairaus stiprumo – skirstoma į vaikus su nežymia negalia, žymiai ir labai žymia. Todėl pamokose kiekvienas dirba individualiai. Pavyzdžiui, mokomės apie Gedimino pilį. Vienas moka skaityti – perskaito apie ją. Kitas tuo metu lipdo iš plastilino. Trečias daro vėliavą, stato iš samanų kalną. Mūsų vaikui nepasakysi – čia yra liūtas, tu turi jam parodyti, kad jis pats pamatytų ir taip suprastų. Tai gerai, kad šalia yra zoologijos sodas (juokiasi).
Mūsų mokykla įsikūrusi labai geroje vietoje, turime daug žemės, didelį šiltnamį. Kiekviena klasė jame nuo pavasario ką nors augina – kas nori daržovių, kas – gėlių pažiūrėti, kaip auga. Anksčiau, kai paklausdavai vaikų, iš kur atsiranda daržovės, sakydavo, kad iš „Maximos“, o dabar jie patys pasisodina, prižiūri, laisto ir savo akimis pamato, kaip užauga. Paskui patys pasidaro salotų, ragauja. Kiekvieną rugsėjį ragaujame savo užsiaugintų arbūzų. Įdomiausia jiems buvo auginti bulves, kurias ne tik ragavo, bet ir naudojo kaip antspaudukus (juokiasi).
– Kaip jūs vertinate įtraukųjį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose? Nors nauja tvarka įsigalės jau nuo šio rugsėjo, bet nuomonės šiuo klausimu vis dar išsiskiria.
– Tik už, o kaip jau tai vyks – kitas klausimas. Būna, kad ir mūsų vaikai išeina į paprastas mokyklas, o pabuvę vėl sugrįžta pas mus. Kai kurie tiesiog nepatempia. Manau, reikėtų visų pirma atsižvelgti į patį vaiką.
Aš, o ir patys mūsų vaikų tėvai neįsivaizduojam, kaip bendrojo lavinimo mokyklose galėtų mokytis vaikai su sunkia negalia. Jei prie to vaiko šalia būtų spec. pedagogas, psichologas, padėjėjas, tada jis drąsiai galėtų eiti į paprastą mokyklą. O dabar neįsivaizduoju tokio įtraukimo, kai mokytojas dirba su didele klase vaikų, kai jam reikalingi geri jo mokinių rezultatai, o šiam vaikui juk reikia individualaus priėjimo, bet reikiamų specialistų šalia nėra.
Didžiausia problema, kad nėra specialistų. Kai pas mus ateina naujas žmogus, sakom: jei nemoki – išmokysim, jei nenori – galim priversti, bet jeigu tam vaikui nejausi meilės – nieko nebus. Vaikas tokio pedagogo nepriims. Dirbdamas su tokiais vaikais turi būti labai atsidavęs. Tai irgi labai svarbu.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
