Tautodailininkė V. Sniečkuvienė: šiaudiniai sodai gydo ir saugo | Kas vyksta Kaune

Tautodailininkė V. Sniečkuvienė: šiaudiniai sodai gydo ir saugo

Parodos „Sodų karalystė“ eksponatas./KVK nuotr.

Jau 37 metus šiaudinius sodus kurianti tautodailininkė Vida Sniečkuvienė ketvirtadienį Kaune atidarė parodą „Sodų karalystė“. Joje – šeši iš A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus atgabenti šiaudiniai sodai, po kuriais kviečiama pasėdėti, kai apninka bloga nuotaika ar užpuola negandos.

Sodai eksponuojami Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje (Laisvės al. 57).

Sodai – lyg pasaulio medis

Renginio metu po sutartinių giedotojų grupės „Sasutalas“ (vad. Andrius Morkūnas) pasirodymo A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus muziejininkė, tautodailininkė, 2023 metų Lietuvos liaudies meno konkurso „Aukso vainikas“ laureatė V. Sniečkuvienė pasakojo, kad sodai – stebuklingas dalykas. Sodus ji atrado dar studijų laikais, kai lankė Zitos Kelmickaitės vadovaujamą choro ansamblį „Ratilio“.

„Tada pirmą kartą pamačiau šiaudinius sodus ir jie užbūrė! Pradėjau ieškoti medžiagos, klausinėti žmonių ekspedicijose rinkdama liaudies dainas, šokius, įvairius buities daiktus. Pagal žmonių pasakojimus ir gimė šitie sodai“, – atskleidė V. Sniečkuvienė.

Šiaudiniai sodai nuo seno lietuvių gyvenime turėjo sakralinę reikšmę. Buvo naudoti gimus vaikams, vestuvėse, kitose šventėse, taip pat laidotuvėse. Jie – tarsi pasaulio medžio simbolis, kuriantis ypatingą aurą ir nuotaiką. Sodai dažniausiai kuriami iš rugių.

Viename parodos sode vaizduojamas pagal Biržų krašto tradiciją sukurtas sodas su dviem piramidėmis: viršutinė simbolizuoja dangų, o apatinė – požeminį pasaulį, per vidurį išsidėsto gyvųjų pasaulis. Šį sodą autorė sukūrė pagal vieno Monciškių žmonių su negalia stovyklos dalyvio atsiminimus iš vaikystėje matytų sodų. Beje, Monciškėse jau kabo apie 15 didelių šiaudinių sodų – juos savanoriaudama tautodailininkė V. Sniečkuvienė su dalyviais vasaromis kuria kasmet.

V. Sniečkuvienės gaminti šiaudinukai./R. Tenio nuotr.

Būtinas vestuvių atributas

Anksčiau Lietuvoje ruošiantis vestuvėms buvo gaminamas ir tuoktuvių šiaudinis sodas. Tautodailininkė mena vieno A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus lankytojo pasakojimą: prieš vestuves jo teta gamino šiaudinį sodą, o jis su kitais vaikais tuo metu dūko troboje. Tuomet močiutė jį sulaikė ir liepė netriukšmauti, nes tuo metu sodo dvasia yra nusileidusi į sodą. Triukšmaujant, tikėta, dvasia pabėgs ir sode nebeliks gyvybės, o jaunieji nesutars, pyksis.

Vienas eksponuojamas sodas yra su šiaudine pora, tad gali būti laikomas šeimos ar vestuviniu.

„Mūsų protėviai tikėjo stebuklinga sodų galia. Vestuvės be sodo buvo neįsivaizduojamos. Sodai saugo namus, žmogų. Dabar tradicija atgimsta. Bet dirbtinai nieko daryti nereikia, žmogus turi užaugti, savo vidumi pajausti, kad jam reikia sodo. Ir nesvarbu pats, ar kitas jį sukurs. Jonas Vaiškūnas yra pasakęs: nesvarbu, ką mes galvojam apie sodus, svarbu, kad jie yra, ir jie veikia“, – kalbėjo V. Sniečkuvienė.

Kodėl šie kūriniai vadinami sodais? Anot tautodailininkės, lietuviai labai norėjo sukurti Dievo sodą, jie įsivaizdavo rojų kaip labai gražų sodą, kurį norėjo parsigabenti į savo namus. „Todėl šiaudinius kūrinius pavadino sodais, tarsi Dievo buveinėmis“, – aiškino ji.

Tautodailininkė Vida Sniečkuvienė./Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.

Sodai saugo

Tautodailininkė ne kartą įsitikino, kad šiaudiniai sodai saugo, ypač tą pajuto priimdama gyvenimiškus išbandymus.

„Atrodo, jauti visa savo esatimi, kad jie tave saugo. Tad, kai jums blogai – ateikit, atsisėskit po sodu, kad ir čia, bibliotekoje, ir pasėdėkit. Nurimsit, mintys prašviesės“, – tikino V. Sniečkuvienė.

Ji pridūrė, kad mūsų protėviai tikėjo, jog mirusiųjų vėlės apsigyvena paukšteliuose, tad ne veltui jų tiek daug šiaudiniuose soduose. Beje, paukšteliai seniau gaminti ne tik iš šiaudų, bet ir iš molio, taip pat meduolių.

„Kiekvienas turime daugybę protėvių, tūkstančius metų jie augino vaikus, sodino medžius, svajojo, kūrė namus, mes apie juos nieko nežinom, bet jie niekur nedingo, jie yra. Paukšteliai – tai vieta mūsų protėviams nutūpti ir pabūti drauge su mumis“, – sakė tautodailininkė V. Sniečkuvienė.

Parodos „Sodų karalystė“ atidarymas./KVK nuotr.

Ji paminėjo kurianti ir angelų sodus.

„Kiekvienas turime angelus sargus, pati aiškiai keliskart gyvenime patyriau angelo sargo prisilietimą. Tada ir atsirado angelų sodas. Prasidėjus karui Ukrainoje sukūriau didelį angelų sodą, tiesa, jis kūrėsi labai sunkiai. Toks keistas jausmas, atrodo, tave kažkas nuo tos piramidės stumia, kad tik to nedarytum. Bet ėmus kurti angelus, palengvėjo. Tikiu, kad šviesos pasaulis nugalės, karas baigsis. Angelų sodą padovanojau Ukrainos ambasadai Vilniuje, paprašiau nuvežti į Ukrainą“, – pasakojo tautodailininkė V. Sniečkuvienė.

Tautodailininkės V. Sniečkuvienės kurti sodai kabo A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje./R. Tenio nuotr.

Pateko į „Unesco“ 

2023 m. gruodį šiaudinių sodų rišimo tradicija buvo įtraukta į „Unesco“ Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. V. Sniečkuvienė dalyvavo rengiant paraišką. Ji pasakojo, kad ši idėja dar 2014 m. kilo tautodailininkei Marijai Liugienei, per didelę respublikinę sodų parodą Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tuomet idėją imta po truputį realizuoti: rengtos konferencijos, tarptautinės stovyklos, į kurias suvažiuodavo šiaudinių amatų meistrai iš viso pasaulio. Idėja įtraukė ir Vidą Sniečkuvienę.

Į Botsvaną, kur buvo skelbiami „Unesco“ paraiškos rezultatai, pernai gruodį vyko M. Liugienės mokinė ir V. Sniečkuvienė. Jos vežėsi ir pagamintą šiaudinį sodą.

„Karai Izraelyje, Ukrainoje paragino sukurti šiaudinius angelus, juos nusivežėme į Botsvaną ir ten sukūrėme sodą. Kai paskelbė, kad mūsų paraiška pateko į „Unesco“, buvo labai geras jausmas. Laikiau rankose sodą, o visi supuolė sveikinti, ėmė čiupinėti tą soda, galvojau, Dieve, kad tik jo nesulaužytų! Afrikos žmonės nematę rugių, jiems buvo įdomūs ir angeliukai. Dvi dienas juos ir kitus dalyvius mokėme daryti šiaudinukus“, – pasakojo V. Sniečkuvienė.

Anot jos, lietuviškos sutartinės ir šiaudiniai sodai „Unesco“ sąraše primena, kad esame nepaprasta šalis.

„Mums patiems reikia suprasti, kad esame svarbūs. Mums nereikia svetimų užrašų gatvėse, tokių kaip „hotelis“, „pabas“ ar kt. Turime pamilti savo kalbą, papročius, kultūrą. Kai tai padarysime, tapsime žymiai stipresni“, – teigė V. Sniečkuvienė.

Paroda „Sodų karalystė“ bibliotekoje veiks iki kovo 1 d. Parodą aplankyti galima bibliotekos darbo metu: I–V 9–19 val., VI 9–15 val.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA