Išskirtinis A. Sabonio interviu: taps seneliu, prakalbo apie pensiją ir kartėlį „Žalgiryje“ – Kas vyksta Kaune

Išskirtinis A. Sabonio interviu: taps seneliu, prakalbo apie pensiją ir kartėlį „Žalgiryje“

delfi.lt 2021/11/06 15:53
Arvydas Sabonis, Jose Biriukovas / „La Galerna“ nuotr.

Arvydas Sabonis netrukus taps seneliu. Nors Lietuvos krepšinio legenda nemėgsta dalinti interviu ir netgi pateikia paprastą pavyzdį, kaip to išvengti, Malagoje bendraudamas su buvusiu savo komandos draugu Jose Biriukovu ir jo kolegomis, 57-erių lietuvis praskleidžia dažniausiai užtrauktą savo šeimos užuolaidą.

Į savo butą Ispanijoje A. Sabonis atvyko po ilgos pertraukos. Andalūzijos regione – terasoje su vaizdu į jūrą – dabar jau buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas priėmė Madrido „Real“ klubui savo veiklą dedikuojančio „La Galerna“ interneto portalo delegaciją.

Kartu su keliais Sabą pažįstančiais žurnalistais, pasikalbėti su praeityje vienu ryškiausių Europos krepšininkų atvyko ir buvęs lietuvio bendražygis – sovietinėse jaunimo rinktinėse ir Madrido „Real“ gretose kartu žaidęs ir Eurolygos čempionu tapęs J. Biriukovas.

„Man labai nepatinka interviu. Tačiau kadangi paprašei būtent tu…“, – pokalbį su Jose pradeda A. Sabonis, pats tarsi užduodamas toną neformaliam, tačiau „saboniškam“ bendravimui.

Visgi, nors ir išlaikydamas sau būdingą atstumą, šį kartą Sabas yra daug atviresnis. Tarp dviejų bičiulių vykstančiame pokalbyje lietuvis atskleidžia ir savo šeimos naujienas – ateinančiais metais jis su žmona Ingrida taps seneliais, o sveikinimai sulaukus pirmagimio skries šiuo metu Kauno „Žalgirio“ trenerių štabe dirbančiam Tautvydui Saboniui ir jo žmonai Oliviai.

Nuotaikingame pokalbyje A. Sabonis atmeta galimybę kada nors užimti ministro postą, įvardija įsimintiniausią karjeros pergalę ir skaudžiausią pralaimėjimą bei pripažįsta nemėgstantis būti lyginamas su niekuo, net ir Pau Gasoliu.

Delfi pateikia įdomiausias pokalbio tarp A. Sabonio ir J. Biriukovo ištraukas.

Arvydai, nesimatėme beveik dešimt metų. Kaip laikosi šeima?

Visi laikosi puikiai. Vaikai yra tavo didieji gyvenimo projektai, ir visi keturi projektai į priekį žygiuoja sėkmingai. Antrasis ir trečiasis sūnūs jau susituokę, atrodo, kad ir pirmasis tai padarys ateinančiais metais. Na, o antrojo sūnaus – Tautvydo dėka, mes tapsime seneliais.

Žmogau, sveikinimai!

Labai ačiū, pagaliau! Jis jau beveik penkerius metus yra susituokęs. Daug laiko gyveno Ispanijoje. Tautvydas puikiai kalba ispaniškai, kaip ir mažoji dukra, Aušrinė. Domantas, kaip žinote, šiuo metu žaidžia NBA lygoje, Indianos „Pacers“. Taip pat susituokęs su mergina amerikiete.

Arvydas Sabonis / „La Galerna“ nuotr.

Kaip puiku! Taigi, dabar apvesdinsite ir vyriausiąjį Žygimantą. Ar patinka jo mergina?

Svarbiausia, kad patinka jam. Tačiau žinai, tokiame amžiuje visos patinka (juokiasi). Nesusituokusi liks tik Aušrinė, kuriai yra 24-eri, tačiau ji taip pat turi vaikiną. Žinoma, krepšininką.

Čia Ispanijoje turi puikų butą, nepaisant to, kad didžiąją laiko dalį praleidi Lietuvoje, kur užėmei krepšinio federacijos prezidento pareigas.

Man patinka Ispanija, man patinka Andalūzija. Pažiūrėk, kokie vaizdai aplinkui iš terasos (rodo ranka). Man per Whatsapp programėlę rašo draugai iš Lietuvos – klausia, kur esu. Ten jau šalta, o aš jiems galiu atsiųsti savo nuotrauką su taure vyno ir šortais (juokiasi). Kaip man tai gali nepatikti? Apskritai, čia gyvenimo tempas labai ramus, man tai tinka.

Kaip dažnai atvyksti į Ispaniją?

Ketverius metus nebuvau. Turėjau įsipareigojimų federacijai, o vėliau ir koronaviruso pandemija tai padarė neįmanomu dalyku. Dabar Covidas, panašu, traukiasi, o aš pats išėjau į pensiją. Taigi, galėsiu atkeliauti vis dažniau, praleisiu čia daugiau laiko. Mano šeima taip pat myli Ispaniją. Ir mano žmona, ir mano dukra yra tiesiog įsimylėjusios šią vietą.

Išėjai į pensiją 57-erių?

Na, iš esmės federacijos prezidentu gali būti tik dvi kadencijas, jos baigėsi. Dabar esu 57-erių ir ole ole! Kiekvienam žmogui ateina laikas, kai jis turi pagyventi tik dėl savęs.

Juokas juokais, bet tokio žinomumo žmogaus Lietuvoje gali dar paprašyti užimti kokias nors pareigas. Pavyzdžiui, ministro…

Viskas labai paprasta. Neatsiliepi telefonu ir taškas. Kodėl dabar kalbuosi ir duodu interviu? Nes atsiliepiau telefonu, susitarėme. O jeigu nenori kažko panašaus daryti, neatsakai. Viskas čia itin paprasta.

Jeigu Madrido „Real“ klubas pasiūlytų kokias nors pareigas?

Viskas, ko aš noriu, eiti į rungtynes ir jas žiūrėti iš šalies. Atėjo laikas mėgautis.

Kalbant apie Madridą, kaip atsimeni savo karjeros etapą šiame klube?

Treji metai Madride buvo patys smagiausi per visą mano karjerą užsienyje. Gali to paklausti ir Ingridos, kai susitiksite. Klube buvome kaip šeima. Nors keitėsi treneriai, niekas nebuvo svarbu: klube buvo tarsi šeimyninis jausmas. Tais laikais europiečio krepšininko profesionalo tikslas buvo atsidurti „Real“ komandoje.

Dabar svajonė yra NBA, tačiau tais laikais tai buvo sunkiai įmanoma (žvelgia į peizažą pro langą). Tai tarsi išvysti Afrikos krantus iš čia. Gerai, kai nėra debesų, Afriką matyti galima (šypsosi). Taigi, karjeros pradžioje negalėjau apie tai nė įsivaizduoti. Kas man galėjo pasakyti, kad vieną dieną žaisiu NBA? Arba kad vieną dieną paliksiu Lietuvą? Dėl politinių aplinkybių tai buvo utopija. Negalėjome netgi palikti savo šalies be priežiūros, išskyrus su komanda. Taip, galėjau pabėgti, bet tai nebuvo mano stilius.

Visgi pavyko pakelti sparnus į Ispaniją, į Valjadolido „Forum“, iš kur išvykai ir į Madridą?

Tiesą sakant, „Forum“ labai stipriai rizikavo, nes Achilo sausgyslę jau buvau nusitraukęs du kartus. Aš manau, kad pasirašydami sutartį su manimi jie tiesiog drebėjo. O jeigu jis vėl traumuosis? Tačiau viskas baigėsi gerai, Valjadolide praleidau puikius metus, o vėliau persikėliau ir į Madridą.

Koks tuo metu buvo skirtumas tarp krepšinio Lietuvoje ir Ispanijoje?

Čia mokėjo pinigus, o ten ne (juokiasi). Visa kita – lygiai taip pat. Reikia pataikyti į krepšį.

Persikėlus į Madridą spaudimas ir rezultatų reikalavimas turbūt buvo visiškai kitoks, nei anksčiau?

Žymiai didesnis, tačiau man tai nebuvo svetima. Lietuvoje nuo mažų dienų mus auklėjo taip, kad likti antram yra absoliuti katastrofa, kataklizmas. Kovingumo dvasią man įskiepijo nuo vaikystės. Taigi, didelio šoko periskėlus į Madridą nebuvo, žaibiškai adaptavausi. Turint gerą komandą ir gerus partnerius, pavyko laimėti ir svarbių titulų, tarp jų – ir Eurolygą. Žinau, kad jums tai buvo nepaprastai svarbu.

Ar tiesa, kad į NBA galėjai išvykti anksčiau, tačiau privertei Portlando klubą laukti trejus metus, kol pagaliau 1995-aisiais pavyko laimėti Eurolygą?

Taip.

Tai reiškia, kad jei finalo ketverte Saragosoje nebūtų pavykę įveikti Pirėjo komandos, dar metams būtum atidėjęs savo kelionę į Portlandą?

Ne (juokiasi). Tai buvo traukinys, kuris gali niekada ir nebe sugrįžti. Nebegalėjau laukti, nes tuo metu ir taip buvau 30-metis. Jeigu būčiau pratęsęs kontraktą su „Real“, kas mane būtų norėjęs matyti NBA – 33-ejų dėdę? Be to, tuo metu Madrido klubas jau turėjo ir finansinių problemų, todėl turėjau rūpintis savo šeima.

1988-aisiais su tuometinės Sovietų Sąjungos rinktine triumfavote Seulo olimpinėse žaidynėse. Tai puikiai atsimenu, nes žaidei puikiai, nors oficialiai buvai traumuotas.

Prašiau Gomelskio, kad man leistų keliauti kaip turistui. „Leiskite man važiuoti, nes noriu pasižiūrėti, kaip olimpiada atrodo iš vidaus.“ Prisimink, kad 80-aisiais Maskvoje mes dar buvome per jauni, vyresni mus praktiškai naudodavo kaip sparingo partnerius.

Ar prisimeni pirmąją mūsų kelionę į JAV su jaunimo rinktine, 1982-aisiais?

Kaip aš ją užmiršiu. Tai buvo kaip kelionė į kosmosą. Negalėjome nustoti valgyti hamburgerių. Taigi, 1980-aisiais buvome labai jauni, 1984-aisiais Los Andželo žaidynėse sovietinė rinktinė nedalyvavo dėl Šaltojo karo reikalų, o 1988-aisiais aš norėjau dalyvauti, nors ir buvau traumuotas – tuomet niekas neįsivaizdavo, ko galima laukti 1992-aisiais. Galbūt tai buvo paskutinė galimybė matyti olimpiadą iš vidaus. Ir man leido juos lydėti.

Tave operavo Lietuvoje?

Taip, ir viską atliko gerai. Sovietų Sąjungoje problema buvo ne operacijos, o reabilitacijos, šioje srityje buvo daugiau pažengusių šalių. Taigi aš tris mėnesius praleidau JAV, nes Portlando klubas mane jau buvo pasirinkęs naujokų biržoje. Galų gale atsidūriau rinktinėje, o Gomelskis pamatęs mano formą ilgai nedvejojo. Tokia ir Istorija, įveikėme JAV pusfinalyje ir Jugoslaviją finale.

Ar tai įsimintiniausias tavo karjeros momentas?

Ne. Aš visgi lieku 1992-ųjų Barselonoje, kadangi tai buvo pirmas kartas, kai atstovavau Lietuvos rinktinėje. Nepriklausomybė buvo neseniai susigrąžinta, ir ta bronza mums reiškė auksą. Niekas nesitikėjo, kad tokia jauna šalis nužygiuos taip toli, tai buvo neįtikėtina sėkmė. Faktas, kad visuomet norėjosi atstovauti savo šaliai, o ne Sovietų Sąjungai, bet prieš kelis metus tai dar buvo neįmanoma. Ir laimėti medalį su Lietuvos vėliava buvo unikalu.

Du Achilo sausgyslės plyšimai, kelio problemos. Ar turėjus tiek sunkių traumų niekuomet nebuvo užėjusios mintys apie tai, kad reikia mesti krepšinyje?

Faktas, kad traumos yra nuviliantis dalykas, tačiau niekada negalvojau, kad viską reikia mesti. Galvojau tik apie tai, kad „vėl reikės pavėlinti planus“. Tikrai nemąsčiau, kad jau ateina pabaiga. Visuomet laikiausi pozicijos, kad pasveiksiu po traumų ir dėl jų tikrai nemesiu balto rankšluosčio į aikštę.

Be traumų, kuriuos labai nuviliančius karjeros momentus išskirtumei?

Pralaimėjimų buvo daug ir po jų būdavo labai skaudu. Tačiau, be abejo, ypatingai karti liko mano patirtis su „Žalgiriu“, po kurios galutinai apsisprendžiau baigti karjerą. Buvau sugrįžęs iš Portlando ir norėjau dar pažaisti čia, užbaigti viską kur ir pradėjau – namuose. Ir rungtynėse dėl vietos 2004-ųjų Eurolygos finalo ketverte, Tel Avivo „Maccabi“ mus nukovė pačiu skaudžiausiu būdu. Jau buvome laimėję rungtynes, o jie paskutinę sekundę tritaškiu išplėšė pratęsimą. Vėliau nebe atsilaikėme.

Ir po šio pralaimėjimo priėmei galutinį sprendimą?

Taip. Jau buvau beveik keturiasdešimties ir beprotiškai susinervinau, nusivyliau. Supratau, kad tai yra viskas, nebeturėjau dvasios ir noro tai tęsti. Svajojau laimėti Eurolygą su „Žalgiriu“, bet nebuvo lemta.

Greta pergalės buvote 1986-aisiais, tačiau finale pralaimėjote Zagrebo „Cibona“ ekipai, o tave patį išvarė iš aikštės už smūgį Nakičiui.

Per karjerą buvo atvejų, kai nesuvaldžiau savo nervų. Ir šis buvo vienas iš tokių. Balkanų žaidėjai tais laikais, skirtingai nei dabar, buvo provokatoriai. Toks buvo jų stilius. Būta itin karštų rungtynių. Ir būdamas vidurio puolėju tokį nešvarų žaidimą savo kailiu pajusdavai kur kas dažniau – jugoslavai tiesiog puikiai žinojo, kaip tave išprovokuoti nesankcionuotais veiksmais. Išlaikyti ramybę būdavo labai sunku, tokia tuo metu buvo jų krepšinio mokykla.

Lietuvos rinktinė yra iškovojusi ne vieną skambią pergalę, pačių pastaruoju metu rezultatai smuko.

Faktas, kad yra taip. Išskirčiau 2000-ųjų Sidnėjaus bronzą ir 2003-ųjų Europos čempionato auksą, o nuo tada prasidėjo tam tikras smukimas žemyn. Visų pirma aš tai siečiau su kitų ryškių komandų iškilimu. Visų pirma, Ispanijos, kurios krepšinis būtent po to išgyveno savo geriausius momentus.

Užsiminei apie Ispaniją. Ar galima sakyti, kad Pau Gasolis ir tu pats buvote labiausiai dominuojantys Europos krepšininkai per paskutinius 35 metus?

Gerai, visi žino, kas buvo Gasolis. Daug ką galima kalbėti ir pasakyti apie Gasolį. Bet palyginimai man nepatinka.

Ar norėtum Gasolį turėti savo komandoje? Kokį žaidėją iš praeities ar dabarties visuomet rinktumeisi į ekipą?

Žinote, kitais metais Lietuvoje bus minimas krepšinio šimtmetis. 1922-aisiais buvo sužaistos pirmosios rungtynės – įdomiausia, kad pirmos žaidė moterys, ir tik vėliau – vyrai. Taigi, šia proga su federacija organizavome apklausą ir norėjome išrinkti 100 geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų. Tačiau netrukus supratome, kur problema – žmonės renka tik tuos, kuriuos matė žaidžiančius paskutiniais metais, todėl bet koks ilgalaikis reitingas nėra teisingas. Ir taip su šitais reitingais ar rinkimais nutinka visada. Yra ir kitų klausimų.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA