Apsilankymas rekonstruotame J. Zikaro name – muziejuje: stebina unikalus vyno rūsys, kalakutės varteliai ir „art deco“ marmoleumas – Kas vyksta Kaune

Apsilankymas rekonstruotame J. Zikaro name – muziejuje: stebina unikalus vyno rūsys, kalakutės varteliai ir „art deco“ marmoleumas

J. Zikaro namai-muziejus
J. Zikaro namas-muziejus 2021 m. lapkričio 18 d. (per J. Zikaro gimtadienį) minės veiklos 20-metį./ R. Tenio nuotr.

Ką tik baigtas rekonstruoti J. Zikaro namas-muziejus, nuo kurio atsiveria fantastiška Kauno panorama: matyti raudoni senamiesčio stogai ir bažnyčių bokštai, Vytauto Didžiojo tiltas, Aleksoto funikulierius. Tvarkybos darbams muziejus buvo uždarytas 2020 m. liepą. Pirmieji lankytojai po rekonstrukcijos į svetinguosius J. Zikaro namus bus pakviesti jau netrukus – balandžio viduryje.

Po namą vedžioja J. Zikaro namo-muziejaus vadovė Rasa Ruibienė, dirbanti čia nuo 2000-ųjų.

Toks pat kaip 1932-aisiais

J. Zikaro namas-muziejus yra auksinio Žaliakalnio trikampio dalis, kuriam dar priklauso pirmoji M. K. Čiurlionio dailės galerija ir Kauno meno mokykla.

Muziejininkė su pasididžiavimu konstatuoja, kad J. Zikaro g. 3 dabar stovi toks namas, į kokį vienas žinomiausių Lietuvos skulptorių Juozas Zikaras įžengė 1932 metais. Žmona Anelė Zikarienė bei vaikai Vaidutis, Teisutis ir dvyniai Vainutis su Alyte čia atsikraustė dar po metų. „Labai džiaugiamės iš pagrindų atnaujintu namu. Prieš įžengiant, kviečiu atkreipti dėmesį į langinių įtvirtinimus, langų detales, saulutes prie nutekamųjų vamzdžių – viskas alsuoja autentika! Išsaugojome net visus įmanomus namo slenksčius, juk juose – irgi atmintis“, – su įkvėpimu vardino R. Ruibienė.

J. Zikaro namai-muziejus
Pagrindinis įėjimas, šonuose – langinės./ R. Tenio nuotr.

Įžengiame į namus pro pagrindines duris. Jaukumu apgaubia gelsvos spalvos sienos – būtent tokia spalva J. Zikaras nudažė visas vidaus sienas. Po daugybės metų autentiška spalva vėl sugrąžinta. Geltonas ir namo eksterjeras, šviečiantis iš toli. Muziejininkė pridūrė, kad namas buvo suprojektuotas „vaikų džiaugsmui“, anot J. Zikaro dukters Alytės: kad jie galėtų laisvai bėgioti ratu po visą butą. Apsižvalgome, patogus namo išplanavimas nepakito iki šiol. Tokie gyvenamųjų namų išplanavimai Kaune buvo gana dažni XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pradžioje.

Išnaudotos visos namo erdvės, net po laiptais įrengtas sandėliukas ir rūbų spintelė.

Dėl išsaugotos autentikos name filmuoti keli filmai: „Kai apkabinsiu tave“ (2010, rež. K. Vildžiūnas), „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017, rež. D. Ulvydas), „Pelėdų kalnas“ (2018, A. Juzėnas).

J. Zikaro namai-muziejus
Koridorius. Iš viso name yra 7 kambariai ir 2 terasos./ R. Tenio nuotr.

„Art deco“ marmoleumas – tik čia

Prieš vesdamasi į svetainę, muziejininkė ragina žvilgtelti į koridoriaus ventiliacines angas su dailiais ažūriniais gėlių ornamentais. Jų dėka namas niekada nepelijo. Galiausiai, kaip tikri svečiai, įžengiame į svetainę. Svetainės sienoje, o ne šalia jos, yra įmontuotos įsislenkančios durys – tai vienos iš nedaugelio tarpukario laikų išlikusių tokio tipo durų Lietuvoje. Svetainės ir A. Zikarienės kambario grindis dengia 1935 m. marmoleumas. „Art deco“ stiliaus marmoleumas Lietuvoje daugiau niekur neišlikęs, tik pas mus“, – pabrėžė muziejininkė. Danga žvilga – ją taip pat atnaujino specialistai.

J. Zikaro namai-muziejus
Svetainėje paklotas ,,art deco“ marmoleumas. Viršuje kabo nuo J. Zikaro laikų išlikęs šviestuvas. /R. Tenio nuotr.

Svetainės bei viso namo langai irgi žvilga, dabar jie vėl kaip 1932 metais. Kambaryje išliko vienintelis nuo J. Zikaro laikų šviestuvas. Gaila, neišlikusi krosnis. „Nuostabu, kaip viskas buvo kompaktiškai padaryta: tris kambarius šildė viena krosnis, o valgomąjį ir darbo kambarį – kita, kuri yra puikiai išlikusi“, – pridūrė R. Ruibienė.

J. Zikaro namai-muziejus
Iš nediduko tarnaitės kambarėlio matyti pelėdos ir vėliava./ R. Tenio nuotr.

Apsaugai nuo kalakučių – varteliai

Išeiname į lauką. Mediniame pastate šalia namų anksčiau buvo malkinė ir paukštidė, kurioje šeima augino vištas, žąsis, o specialiai šv. Kalėdoms Anelė Zikarienė penėdavo kalakutę. Teigiama, kad kalakutės būdavo tokios pasiutusios, kad norint nuo jų apginti namuose besilakančias damas – net teko įrengti specialius vartelius.

„Labai džiaugiuosi, kad pavyko išsaugoti vadinamuosius kalakutės vartelius, jie buvo labai reikalingi. Pasakojama, kad kalakutės būdavo piktesnės už abu Zikarų šunis: jei kalakutės pamatydavo ateinant vyriškį šis sėkmingai praeidavo, bet jei tik kulniuodavo ponia su šilkinėmis kojinaitėmis – kalakutė kaip mat puldavo draskyti, kapoti kojas. Ar žinot, kokia šilko kaina būdavo tarpukariu?“, – šypsodamasi klausė R. Ruibienė.

Neilgtrukus A. Zikarienė liepė J. Zikarui užtverti padykusią kalakutę – įrengti vartelius. „Tuomet kalakutė įsigudrino kišti snapą pro statinių lentų tarpus, bet ponių kojų jau nebepasiekdavo“, – pridūrė R. Ruibienė.

J. Zikaro namai-muziejus
Terasos puošmena./ R. Tenio nuotr.

Nuo terasos susimojuodavo su Vaižgantu

Žengiame pro kalakutės vartelius ir keliaujame link namo terasos, turinčios Poetų (Bučinių) vardą. Nuostabus vaizdas kviečia sustoti ir pasigėrėti. Ant terasos kasmet vyksta „Poezijos pavasaris“, „Muziejų naktys“ ir kiti renginiai.

„J. Zikaras čia stovėdamas susimojuodavo su Vaižgantu, esančiu Vytauto bažnyčioje. Beje, Vaižgantas su Zikaru labiau švęsdavo Juozines, nei gimimo dienas“, – pažymėjo muziejininkė. „Štai esant reikalui su Vaižgantu susimojuosiu… Primins man anas Dievą esant…“, – J. Zikaro žodžius perpasakojo muziejininkė.

Nuo terasos atsiveria vienas gražiausių Kauno vaizdų: matyti beveik visos Senamiesčio bažnyčios, išskyrus Šv. Jurgio Kankinio. Pasak R. Ruibienės, sutemus atsiveria irgi įspūdingas reginys: apšviestu tiltu važiuojančių automobilių šviesos iš toli atrodo tarsi žvaigždutės ar slaptingos vėlės.

J. Zikaro namai-muziejus
Į dangų stiebiasi Senamiesčio bažnyčių bokštai./ R. Tenio nuotr.

Kaip žinia, J. Zikaras nenorėjo iš Panevėžio keltis gyventi į Kauną, bet kai Švietimo ministro K. Šakenio kviečiamas atvyko ir pamatė šią kerinčią panoramą – iškart apsigalvojo. Ant terasos J. Zikaras dažnai išeidavo pasibūti su sūnumis. Įdomu, kad namo projekte terasos nebuvo. „Jei ne A. Zikarienė, kuriai būtinai prireikė atskiros skalbyklos name – šio gražios terasos, esančios virš skalbyklos, nebūtume turėję“, – atskleidė muziejininkė.

J. Zikaro namai-muziejus
Tokių vyno rūsių Lietuvoje išlikę nedaug./ R. Tenio nuotr.

Dar viena įdomybė, šalia virtuvės prieangio įrengtas vyno rūsys. Jį J. Zikaras numatė remdamasis Berželių dvaro pavyzdžiu, kuriame anksčiau daraktoriavo. „Lietuvoje nedaug išlikusių tarpukario namų, kurie turi vyno rūsį.

Prieškariu kiekviena šeima gamindavo savo gėrimą: kas benediktinus, kas užpilus, o Zikarai gamindavo vynus iš savo sodo vyšnių ir kitų uogų“, – pasakojo muziejininkė. Zikarų vynams laikyti ir buvo skirtas šis rūsys.

J. Zikaro namai-muziejus
Rūsyje įrengtoje skalbykloje išlikęs unikalus į pečių statomas kubilas, kuriame tarnaitės kaitindavo skalbinius. Ant sienų – unikalūs J. Zikaro daryti sienų puošybos trafaretai./ R. Tenio nuotr.

Skalbykloje – neįprastas kubilas

Pasiturinčiai Zikarų šeimai (J. Zikaro alga Kauno meno mokykloje buvo 800 Lt.) patarnaudavo dvi tarnaitės, viena jų gyveno šiame name, nedideliame kambarėlyje šalia virtuvės. Tarnaitės užsiimdavo namų ruoša, tarp jų ir skalbimu. Muziejininkė pažymėjo, kad griežta J. Zikaro nuostata buvo, jog vaikai nesinaudotų tarnaičių paslaugomis: „Suaugęs žmogus mano vaikams netarnaus!“, – sakydavo.

Namo rūsyje įrengtoje skalbykloje stovi pečius su skalbimo kubilu virinimui. „Šis kubilas – visiška autentika! Iškelti kubilą neįmanomai sunku, o vargšės tarnaitės turėdavo nuolat iškelti ir išpilti vandenį po skalbimo. Taip pat išliko bandyminių trafaretų būdu puoštų sienų fragmentai. Tokie trafaretai buvo populiarūs apie 1935 m.“, – atkreipė dėmesį R. Ruibienė.

J. Zikaro namai-muziejus
Atnaujinta krosnis vadinamajame berniukų kambaryje, kur buvo ir J. Zikaro darbo stalas. Už krosnies matyti atsislenkančios durys – išsaugota retenybė Lietuvoje./ R. Tenio nuotr.

Name buvo net 2 tualetai – tais laikais tikra prabanga. „1933 m. paieškokit Kaune namo su 1,5 aukšto, kur būtų du tualetai! Retenybė“, – stebėjosi R. Ruibienė.

Trumpam užsukame į atnaujintas dirbtuves pusrūsyje. Jos užima tris kambarius. Į dirbtuves, kaip ir į visus J. Zikaro namus, iki birželio mėnesio sugrįš J. Zikaro namų-muziejaus eksponatai – iš viso apie 180 darbų, baldų. Šiuo metu jie saugomi Kauno paveikslų galerijoje.

J. Zikaro namai-muziejus
Krosnies siena su ornamentu./ R. Tenio nuotr.

Padykę vaikai

Muziejininkės pasiteiraujame apie Zikarų šeimos gyvenimą. R. Ruibienė išskiria nuolatines vaikų išdaigas. Už jas bausdavo griežtoji mama, o pas tėtį vaikai eidavo guostis.

„Dvyniai abu draugiškai graužė tinką nuo sienų, abu bandė katinams uodegas surišti, kad būtų kaip neišskiriami dvyniai. Apgraužtas namas liko nepakenktas (A. Zikarienė nebaudė, sakė gal dėl kalcio trūkumo), o nesėkmingas katinų uodegų rišimas buvo vienintelį kartą: taip mažiai buvo apdraskyti katinų ir išperti mamos rykšte“, – pasakojo muziejininkė R. Ruibienė.

Kartą grįžęs namo J. Zikaras rado vaikus suklupdytus skirtinguose kampuose, nes vaikai buvo prasikaltę. Tėtis paglostė vaikų galvas ir tarė: „Padarėt ką, nu nieko, paklūpėkim, mamytės nenervinkim“, – rūpestingai ištarė.

Šiuose namuose tautiškai ir patriotiškai auklėjo tėvas. Jis labai daug vaikams leisdavo ir atleisdavo, išskyrus kelis dalykus: neleido negerbti kito žmogaus ir įterpti svetimybių į lietuvių kalbą. Reikėjo puikiai mokėti lietuvių kalbą, istoriją ir istoriją ir iš šių disciplinų mokykloje turėti 5 (penkiabalėje sistemoje). Anot A. Zikaraitės: „Bet svarbiausia, būtent tėtis išmokė mus atskirti patriotizmą nuo nacionalizmo.“

J. Zikaro namai-muziejus
A. Zikarienės kambaryje grindis dengia marmoleumas. Tiesiai – slenkamos durys į valgomąjį, kuriame stovi muziejininkė R. Ruibienė./ R. Tenio nuotr.

Per Velykas maitindavo vargdienius

Muziejininkė pažymėjo, kad Zikarams didžiausios šventės būdavo šv. Velykos, šv. Kalėdos ir Juozinės. Šįkart išsamiau paprašome papasakoti apie šv. Velykas. Pasak muziejininkės, J. Zikaras iš Meno mokyklos į namus pradėjo vestis studentus pietų, bėda tik, kad jie surydavo visą maistą. Tarnaitės skųsdavosi, kad tiek prigaminti negali, kai 6-8 bernai papildomai ateina. Tuomet A. Zikarienė pasiūlė vyrui idėją: per šv. Velykas ir šv. Kalėdas šių namų durys bus atviros kiekvienam išalkusiam, bet ne įprastomis dienomis. Taip ir nutiko: per didžiąsias metų šventes Zikarų namų kieme būdavo išstatomi suolai, nes žmonės netilpo valgomąjį ir koridorių.

„Ateidavo labai daug varguolių, juos Zikaras mylėjo“, – pastebėjo muziejininkė. Ji pasakojo, kad prieškariu Kaune buvo populiari inteligentų tradicija per šventes vaikščioti vieni pas kitus į svečius, o tarnai tuomet priiminėdavo ateinančius vargšus. A. Zikarienė elgėsi kitaip – ji likdavo kartu su tarnaitėmis gaminti, kad būtų dar vienos rankos ir kad visi atėjusieji būtų pamaitinti. ,,Didi dama“, – konstatavo R. Ruibienė. Vargdieniai per šv. Velykas Zikarų namuose gaudavo sriubos, mėsos, kiaušinį bei taurelę stipresnio gėrimo.

J. Zikaro namai-muziejus
Atnaujintų langų rankenos/ R. Tenio nuotr.

Margučių ieškodavo sode

Kaip šv. Velykas švęsdavo patys Zikarai? Kadangi Anelė Zikarienė buvo baigusi „Nadieždos“ institutą kilmingoms panelėms, kur 5 m. mokėsi namų ekonomikos, kulinarijos ir medicinos, ji buvo puikiai įvaldžiusi įvairių patiekalų gaminimą. Patiekalų priruošdavo į valias. Papusryčiavę Zikarai Velykų rytą puošdavosi į šv. Mišias Vytauto bažnyčioje.

Grįžę mažieji Zikariukai skubėdavo ieškoti margučių po krūmais kiemo įkalnėse. Būdavo ir šokoladinių kiaušinių, kurių viduje slėpdavosi žiedeliai, karoliukai. Didžiausia laimė būdavo rasti vienintelį šokoladinį kiškį, jo viduje būdavo kareivėlis, žirgelis ar balerina iškeltomis rankomis.

Vakare šeima susėsdavo prie dailiai serviruoto stalo, su šventiniais įrankiais ir indais, degdavo žvakės. Visi skanaudavo šventinių patiekalų, pasakodavo apie praėjusią dieną, o A. Zikarienė sėdėdavo laimingai nuilsusi ir aplipusi vaikais.

Antroji šv. Velykų diena būdavo skirta kiaušiniavimui. Zikariukai apeidavo kaimynus ir draugus, rinkdami margučius ir kviesdavosi pas save ridenti pririnktų kiaušinių. Pasakojama, kad J. Zikaras azartiškai dalyvaudavo kiaušinių ridynėse, norėdavo laimėti pačius gražiausius. Vėliau kviesdavosi žmoną į sodo gilumą ir mylimajai įteikdavo laimėtus margučius.

J. Zikaro namai-muziejus
Spindintys, rekonstruoti J. Zikaro namai-muziejus./ R. Tenio nuotr.

Baldai sugrįš birželį

J. Zikaro namas-muziejus duris atvers balandžio viduryje kelioms norinčiųjų ekskursijoms po tuščius namus. Po to kuriam laikui namukas vėl užsidarys ir jau birželio pradžioje visam laikui duris atvers su užpildytomis ekspozicijomis.

Namo baldai ir J. Zikaro darbai į muziejų sugrįš birželio pradžioje. „Turėsim visiškai autentiškus svetainės ir valgomojo baldus“, – intrigavo J. Zikaro namo-muziejaus vadovė R. Ruibienė.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunui svarbios istorinės asmenybės ir šių laikų kauniečiai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT
SPORTAS
POLITIKA