J. Šiugždinienė: mediatoriai, sprendžiant konfliktus su gyventojais, miestui kainuotų pigiau nei teismai

Jurgita Šiugždinienė
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Nuo 2020 metų sausio 1 dienos šeimos ginčuose poroms bus privaloma pirmiau sudalyvauti taikinamajame mediacijos procese ir tik po šio atsivers galimybė pradėti civilinę bylą teisme. Tačiau tai – tikrai ne vienintelė sritis, kurioje reikalinga mediatoriaus pagalba.

Pastaraisiais mėnesiais Lietuva stebėjo ir stebi ne vieną valstybės institucijų, o ypatingai – savivaldybių – konfliktą su bendruomenėmis. Tai – ir projektas rekonstruoti Kauno Žemųjų Šančių Nemuno pakrantę joje nutiesiant naują dviejų eismo juostų kelią, ginčas dėl Punios šilo rezervato išplėtimo, Vilniaus Sapiegų parko atkūrimo projektas, Kaštonų alėjos iškirtimo projektas Šiauliuose, medžių kirtimas daugelyje Lietuvos miestų.

Dažnėjant konfliktams tarp vietos bendruomenių ir savivaldybių, atsiranda poreikis ieškoti alternatyvių ginčų sprendimo būdų, kurie padėtų suderinti skirtingus interesus ir daugelį klausimų išspręsti taikiai.

Nesutarimų priežastys tarp miesto valdžios ir gyventojų įvairios: mokyklų uždarymai, medžių kirtimo atvejai, gatvių tiesimas rekreacinėse zonose ar statybos, kurios pažeidžia gyventojų interesus. Dažnu atveju, šie konfliktai tiek įsisiūbuoja, kad teisminis procesas matomas kaip vienintelė galimybė juos išspręsti. Tai kainuoja daug laiko ir resursų, auga nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas valdžia.

Deja, Lietuvoje negalime pasigirti aukšta ginčų ar nesutarimų sprendimo kultūra – dažnu atveju laimi stipresnis, daugiau galios turintis. Neretai to pasiekiama teisminiu keliu. Konsensuso kultūra mums taip pat svetima – tai patvirtina ir politiniai procesai, kurie remiasi daugumos sprendimo principu. Jei dauguma man pritaria, vadinasi – mano tiesa ir mano sprendimas yra vienintelis teisingas. Pastangų sutarti su opozicija, įtikinti oponentus priimamo sprendimo nauda, ieškoti kompromiso nematome nei centriniame, nei vietos lygmenyje. Savivaldybės Lietuvoje neskiria pakankamai dėmesio konfliktų su bendruomene sprendimui, ir tik retais atvejais siekia derinti interesus.

Dažniausiai piliečių dalyvavimas priimant sprendimus ar diskutuojant dėl miesto plėtros yra matomas kaip trukdis ir nė nebandoma skirti resursų ar dėmesio šių klausimų sprendimui.

Kilus nesutarimams, gyventojai skatinami išdėstyti savo skundus, užduoti konkrečius klausimus raštu. Atsakymas dažnai – labai formalus ir sausas. Vengiama gyvos konstruktyvios diskusijos.

Pavyzdžiui, kilus gyventojų pasipriešinimui dėl Šančiuose planuojamos tiesti gatvės, gyventojams taip ir nepavyko susėsti prie vieno stalo su meru ir kitais valdžios atstovais, ir pasikalbėti. Konfliktas šiuo metu jau sprendžiamas administraciniame teisme. Teismo paslaugos kainuoja. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybei bylinėjantis su moksleivių tėvais dėl pradinės V. Bacevičiaus mokyklos uždarymo, savivaldybė už mokesčių mokėtojų pinigus pasisamdė vieną brangiausių kontorų Lietuvoje – „Ellex Valiūnas ir partneriai“.

Nepaisant kaštų, tokie konfliktai toli gražu neprisideda ir prie pozityvios atmosferos mieste. Juk kas jei ne tiesiogiai išrinkto savivaldybės mero ir jo komandos elgesys užduoda toną visam miestui? Taip, kaip meras elgiasi su savo darbuotojais, kolegomis, opozicija, kokį dėmesį rodo bendruomenėms, tokia ir formuojasi miesto aura.

Be to, savivaldybėse trūksta ir reikalingų kompetencijų – vargu ar rasime specialistų, kurie panašias diskusijas galėtų moderuoti. Konfliktui įsisiūbavus, labai sudėtinga suvaldyti situaciją, nes emocijos ima viršų. Kai taip įvyksta, „gaisrui gesinti“ dažniausiai siunčiamas eilinis tarnautojas, kuris neturi nei reikalingų gebėjimų, nei įgaliojimų mėginti suderinti interesus. Paprastai girdime tokius ir panašius atsakymus: „aš jums tik pateikiu informaciją, ne aš priimu sprendimus, neturiu įgaliojimų…“

Nenuostabu, kad tai tik įaudrina bendruomenę. Vyksta apsišaudymas ir atsišaudymas. Tada savivaldybės atstovai pradeda kalbėti apie „rėksnius“ kuriems viskas negerai, kurie nori stabdyti bet kokią plėtrą. Toks apibūdinimas yra ne tik, kad neteisingas, bet ir nesąžiningas. Gyventojai turi teisę dalyvauti formuojant aplinką, kurioje jie gyvena ir būti tinkamai informuoti ir įtraukti į procesą. Jie dažnu atveju jaučia ir žino situaciją tikrai geriau nei valstybės tarnautojas sėdintis savivaldybės pastate.

Patyrinėjus konfliktines situacijas, aiškiai matyti, kad nepasitenkinimas dažniausiai kyla dėl informacijos trūkumo, vėlyvo informavimo, formalaus įtraukimo. Žmonės puikiai supranta, kada juos mėginama apeiti. Su savo administraciniais resursais savivaldybė visuomet yra laimėtojo pozicijoje. O bendruomenes sudaro labai marga publika, todėl nereikėtų stebėtis, kad ir emocionalesnių žmonių pasitaiko.

Būtina naujai pažiūrėti į šiuos procesus ir ieškoti tokių sprendimo būdų, kurie leistų suderinti skirtingus interesus ir padėtų surasti visiems priimtiną rezultatą. Būtent dėl to, straipsnį pradėjau nuo mediacijos – visas šalis tenkinančio probleminės situacijos sprendimo suradimo – kol kas Lietuvoje dar retai taikomos metodikos.

Daugelyje pažangių valstybių, o ypatingai Skandinavijos šalyse, natūralu bendruomenes į diskusiją įtraukti dar labai ankstyvame pokyčių planavimo etape ir pasitelkti profesionalius mediatorius.

Tokia praktika ypač įprasta, kai reikia spręsti klausimus, susijusius su miesto plėtra, naujomis statybomis. Švedijoje, prieš pradedant bet kokias statybas ar projektus, savivaldybės susisodina visas suinteresuotąsias puses ir kalbasi. Diskusiją moderuoja profesionalai. Žinoma, tai užima daugiau laiko, bet sprendimai yra tvaresni, o bendruomenės pasitikėjimas savo išrinkta valdžia yra žymiai didesnis. Tuo pačiu, auga pasitikėjimas ir valstybe.

Mano supratimu, sprendžiant konfliktus tarp bendruomenės ir savivaldybės, mediatoriai yra būtini. Kol kas neturiu sprendimo, ar šie nepriklausomi profesionalai turėtų būti samdomi kiekvienu atskiru atveju, ar Lietuvos savivaldybių asociacija galėtų teikti tokias paslaugas. Viena aišku – taikiai išspręstas konfliktas tikrai kainuotų mažiau, nei kovai su bendruomene samdomi brangūs teisininkai.

Mes stebimės, kodėl mūsų šalyje pasitikėjimas valdžia yra tokiose žemumose. Diskutuojame, kaip galime tai pakeisti. O juk pasitikėjimas pirmiausia formuojamas būtent savivaldos lygmenyje – ten, kur valdžia yra arčiausiai žmonių, kur realiai kiekvienas prisiliečiame prie viešųjų paslaugų.

Savivaldybė, įtraukdama gyventojus į pasitarimo procesą – nuoširdžiai, ne dėl „paukščiuko“ – tuo pačiu stiprintų ir bendruomenes, suteiktų joms galių, o kartu ir atsakomybių. Na, o stiprios bendruomenės – tai stiprios ir saugios valstybės pagrindas.

Jurgita Šiugždinienė yra Kauno miesto savivaldybės TS-LKD frakcijos narė. Už teksto autorės išdėstytą nuomonę redakcija neatsako. Publikavimo NR. 190721

3 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Perspėjimas paspirtukų vairuotojams: toliau elgiantis pavojingai - keis eismo taisykles

Rudens orai nenustoja stebinti: po šalnos naktį – 20 laipsnių šiluma

Žalių rodyklių prie „Akropolio” pasigedę vairuotojai: kada užbaigs pradėtą darbą?

Sprendimas Kauno darželyje tėvus privertė sunerimti: pasirinko pigiausią variantą?

Senamiestyje atidengtas paminklas J. Tumui-Vaižgantui

Tarptautinę dieną be automobilio viešasis transportas Kaune veš nemokamai

Minia gerbėjų plūdo susitikti su „Žalgirio“ krepšininkais

Kauno vairuotojai juokiasi: pasiklydo (papildyta)

Kauno klinikų medikė: nuo šio sindromo kas penktas kūdikis miršta

Kaunietei K. Brazauskienei diagnozuotas trečios stadijos vėžys